Autorius: admin

Šiaulių vyskupijos iniciatyva yra sukurtas internetinis puslapis apie įvairius Lietuvos žmones, kurie davė kilnų tikėjimo ir žmogiškumo liudijimą savo gyvenimu, veikla ir pasisakymais. Jame yra vertingos ir dvasiškai ugdančios medžiagos apie t. Stanislovą Dobrovolskį OFM Cap: Tėvas Stanislovas OFM Cap (Algirdas Mykolas Dobrovolskis) – Lietuvos vaikų šventumo garsas (sventumogarsas.lt).

Kai istorikas ir redaktorius suklumpa, užkliuvę už KGB šaltinio

Šių metų kovo mėnesio “Artumos” žurnale buvo publikuotas istoriko prof. Arūno Streikaus straipsnis “Dvasininkija sovietmečiu”. Jame istorikas kelias eilutes paskyrė ir ( citata ) “apie visuomenėje gerai žinomą dvasininką, kunigą Mykolą Dobrovolskį OFM Cap.,…Šį atvejį ten paminėjau kaip pavyzdį, iliustruojantį KGB veikimo metodus, dėl kurių kunigai pakliūdavo į šios institucijos spęstus spąstus.”

Istorikas ir pats pabandė vėliau apsidrausti, kad jo cituotas vienas vienintelis KGB šaltinis apie tėvo Stanislovo OFM Cap., kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio, verbavimą tapti KGB agentu nesuteikia pagrindo daryti kokias nors rimtesnes ar juo labiau vienareikšmiškas išvadas apie tokios istorijos tikrumą ar netikrumą. Tam reikalingi papildomi tyrimai.

Žinia, ir “Artumos” redaktorius Darius Chmieliauskas, matydamas, jog ši šiame žurnale istoriko A. Streikaus pateiktoji vieno KGB šaltinio subjektyvi, kaip pats istorikas prisipažįsta, interpretacija sukėlė labai neigiamas dalies skaitytojų reakcijas, pats pakomentavo ją jau štai taip ( cituoju ):

 “Suprantama, skaudu, kai įvardijamas konkretus dvasininkas, juolab toks, kurį dar daugelis pamena kaip nuostabų, bet, pasirodo, ir jis galėjo piktnaudžiauti, pasinaudoti savo padėtimi Bažnyčioje, o tai galėjo jį dar labiau supančioti ir į kitas nuodėmes nuvesti…”

Dabar jau būtų klausimas istorikui A. Streikui visiškai paprastas: ar “Artumos” redaktorius galėjo štai taip perinterpretuoti vieno nepatikrinto KGB šaltinio pagrindu paremtas istoriko eilutes apie tėvą Stanislovą, kaip, pasirodo, piktnaudžiavusį savo padėtimi Bažnyčioje ir galimai ėjusį į kitas nuodėmes.

Tiesa, ir istorikas A. Streikus, nors prisipažindamas, jog jo subjektyvi šaltinio interpretacija negali būti vertinama kaip “tvirtinimas apie istorinę tikrovę”, pats staiga teigia, “kad čia rašoma apie daugiau ar mažiau realias aplinkybes”. 

KGB šaltinių apie darbą su dvasininkija – vos vienas kitas, bet ar to pakanka daryti štai tokias prielaidas apie kažkokias realias aplinkybes. Nebent apie tai, jog visi dvasininkai buvo šių sovietmečio ateizmo aplinkybių saistomi.

Suprantama, “Artumos” žurnalo straipsnis nėra mokslinio pobūdžio, o ir A. Streikaus publikacija skirta ne mokslininkų auditorijai, kuri galėtų diskutuoti apie tai, ar hipotezė apie daugiau ar mažiau realias aplinkybes išplaukia iš vieno KGB šaltinio ar ne. Mokslininkai, pasinaudoję kritinės analizės metodais, tikrai pateiktų savo įžvalgas apie galimą tokio KGB šaltinio realumą ar jo neatitikimą tikrovei. Tad ir hipotezių būtų nemažai, žinant koks aplamai KGB šaltinių patikimumo laipsnis.

Bet juk žurnalas skiriamas plačiai auditorijai. Tad nenuostabu, kad dalies skaitytojų reakcija į publikaciją buvo labai audringa. Ir štai istorikas A. Streikus, pats pripažindamas savo interpretacijų subjektyvumą bei abejotiną vieno šaltinio objektyvumą, staiga pareiškia ( cituoju ):

“ Atkaklūs bandymai ginti mitologizuotas tos daugeliu požiūriu tikrai herojiškos epochos figūras, užuot diskutavus apie ją iš esmės, irgi tuomet atrodo kaip ne visai sąžiningas “čekių išrašinėjimas” iš paveldėtos sąskaitos”.

Štai taip, tėvas Stanislovas yra mitologizuota figūra, tiesa, nors istorikui ir pripažįstant tos epochos herojiškumą. Ir kviečiant diskutuoti apie ją iš esmės. Bet reakcija į publikaciją vadinama “čekių išrašinejimu”. Negi tik tiek. O jei tai reakcija į abejotinu šaltiniu paremtą tėvo Stanislovo diskreditavimą. Kaip tuomet su tais “čekiais” reikia elgtis.

Ką gi, mėginkime eiti prie esmės. Tad pirmiausia pradėsiu nuo paties tėvo Stanislovo. Štai ištrauka iš jo homilijos “Šventasis Pranciškus Lukiškių aikštėje”: “Šiame pastate buvo liūdna įstaiga, trumpai vadinama KGB. Tūkstančius žmonių su lapeliais čia pašaukdavo, atvesdavo arba atveždavo ir prievartaudavo. Kiek čia sužeista sąžinių, sulaužyta gyvenimų, pražudyta svajonių, sumanymų, vilčių! Baisi tai buvo įstaiga, baisesnė už bet kokį kalėjimą: kalėjime bent sąžinės neliečia, o čia taikydavosi kaip tik į ją, trypdavo pačią švenčiausią žmogaus dalį.”

 “Milijonai bjaurių lapelių, kuriuos išprievartautieji, prie sienos prispaustieji žmonės turėdavo pasirašyti, konteineriais išvežė į Syktyvkarą…ir tik po šimto metų tuos šlykščius, bjaurius lapelius būtų galėję vartyti, tyrinėti istorikai.”

Štai koks tikslus atsakymas tiek “Artumos” redaktoriui D. Chmieliauskui, tiek ir istorikui A. Streikui. Ir realybės suvokimo prasme, ir moraline prasme, ir istorinės metodologijos prasme. Štai kuo reikia vadovautis, jei imamasi nagrinėti labai prieštaringus KGB šaltinius. Ir moralizuoti “apie įvardijamus konkrečius dvasininkus”.

Ne, tėvas Stanislovas – ne mitologizuota figūra! Jis puikiai žino, kuo skiriasi KGB persekiojimai nuo buvimo kalėjime ar lageriuose. Daug geriau už istoriką ir redaktorių.

Gerai atsimenu tą 1980 – 1983 metų laiką, kai jį ir vėl terorizavo Kėdainių KGB. Lankiau jį Paberžėje, jis perduodavo man žinias apie tai, ką Kėdainių KGB nori išgauti, kam gali grėsti pavojus, kaip ir ką jis stengiasi pridengti, kad tiems žmonėms negrėstų persekiojimai, o gal kalėjimas. Tikras faktas – gal gali istorikas pateikti medžiagą, jog tų tardymų metu kažkas buvo išduotas, įskųstas ar nukentėjęs. Aš nebuvau, nors lankiau tėvą Stanislovą. Apie mano apsilankymus KGB pranešė agentai.

Tėvas Stanislovas, atlaikydamas KGB spaudimą, pasakydavo jį lankantiems žmonėms apie jo sekimą, apie telefono paklausymą, apie galimus agentus. Ir pagaliau jis priėmė sprendimą nevykti į Kėdainių KGB, o Paberžėje iškabinti lenteles su užrašu “ GETAS”. 

Tai labai išgąsdino Kėdainių KGB, spaudimas jam 1983 m. liovėsi. Tai aš liudiju, kaip tų pokalbių dalyvis ir tos tėvo Stanislovo minties palaikytojas. Aš taip pat buvau KGB Ignalinoje ir Vilniuje apklaustas, bet ne tėvo Stanislovo dėka.

Tiesa, kad visi mes nuodėmingi. Ir vėl tėvo Stanislovo žodžiai :”Kiek pančių, kiek pančių…Kaip sunku atsiplėšti nuo gašlumo pančių, nuo pinigų, nuo karjeros, nuo puikybės…Kaip dažnai pranašai siunčiami vien tam, kad pasakytų belaisviams, jog jie belaisviai…O tie žodžiai…Retai, retai kuris nors iš mūsų yra verkęs ar aimanavęs nuo smūgių, o kiek sykių kentėta dantis sukandus nuo žodžių…” Ar istorikui ir redaktoriui nederėtų apie tą žodžių sukeliamą kančią pamąstyti.

Jei tėvas Stanislovas būtų neatlaikęs to KGB spaudimo, tų kompromitacijų, to prievartavimo teikti jiems informaciją, argi jis būtų tapęs mūsų Atgimimo Dvasiniu įkvėpėju. Juo labiau, kad po Nepriklausomybės atkūrimo jis drąsiai stojo skriaudžiamųjų pusėn. O tai labai nepatiko tuometiniams laisvo kapitalizmo apaštalams. Nebijojo jis net dalies pašaukimo brolių kunigų pasmerkimų ar užgauliojimų. Ne, jis buvo mažutėlių tarnas, jis tuo tarnu ir liko. 

Jis liko ištikimas Šventojo Pranciškaus maldai: “ VIEŠPATIE, PADARYK MANE savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida…”

Tai yra tikroji tėvo Stanislovo esmė. Tai reikia visada turėti prieš akis, kai bandome nagrinėti nepatikimą KGB šaltinį, kai norime nesuklupti, užkliuvę už tokios KBG pažymos. Deja, istorikui ir redaktoriui to nepavyko išvengti, jie užkliuvo. Bet juk tikėjimas, viltis ir meilė tikrai gali padėti ir padės jiems ištaisyti tas klaidas.

Vytenis Andriukaitis

Š.m. gegužės 25 d., 16 val. Vertimų parapijos parapijiečiai, Vertimų bendruomenė, Jurbarko rajono meras Skirmantas Mockevičius, buvęs LR ministras ir ES komisaras Vytenis Andriukaitis, renginio mecenatai, kunigai (t. dr. V. Tamošauskas OFM Cap., kun. dr. O.P.Volskis, kun. Saulius Pavalkis, kun. Darius Auglys, kun. Šarūnas Leskauskas, kun. Egidijus Periokas) ir svečiai iš aplinkinių vietovių susirinko į Vertimų parapijos bažnyčią pagerbti t. Stanislovo Dobrovolskio OFM Cap., buvusio šios parapijos klebono, atminimo. Buvo atnašaujamos šv. Mišios, pašventinta atminimo lenta ant bažnyčios sienos, vyko pasakojamoji-koncertinė programa, kurią atliko solistas Liudas Mikalauskas. Po renginio žmonės susirinko į bendruomenės namus pabendravimui prie vaišių stalo.

Vertimų bažnyčios siena (Jurbarko r.) pasidabino t. Stanislovo atminimo lenta. Iš šios kuklios bažnytėlės 1956 m. jis buvo išvežtas į Sibirą antrą kartą. Šioje parapijoje jis neturėjo kur kitur apsigyventi, todėl glaudėsi kukliame zakristijos kambarėlyje (bus galima aplankyti).

2024 metų gegužės 25 d. (šeštadienis) 16 val. vyks šv. Mišios, po kurių bus pašventinta atminimo lenta t. Stanislovui atminti, vyks atminimo vakaras.

Esate labai laukiami pagerbti ir įprasminti šio dvasio galiūno gyvenimą bei jo atminimą, kuris iki pat šios dienos daro įtaką daugelio žmonių gyvenimui.

JEIGU PILNAI NESUPRANTATE, TAI TIKRAI JAUČIATE,

KAD LIGI TĖVO STANISLOVO JUMS KAIP PĖSTIEMS LIGI ŠANCHAJAUS.

BET IR TOLIAU MINITE JO IR KITŲ MIRUSIŲJŲ, JŪSŲ JIEMS PRISKIRIAMUS, „PIKTNAUDŽIAVIMUS“,

DAR DIDESNIUS „SUPANČIOJIMUS“ IR „KITAS NUODĖMES“.

TIK AR NEBŪTŲ PRAVARČIAU UŽSIIMTI SAVO PAČIŲ NUODĖMĖMIS?

TUOMET KITŲ NUODĖMĖMS NEBELIKTŲ LAIKO.

KVIEČIAT ATNEŠTI DIEVUI SAVO ŽAIZDAS,

TAI IR ATNEŠKITE SAVO O NE KITŲ, IR DAR SENAI MIRUSIŲ.

O JEI NORIT ATNEŠTI VISŲ ŽAIZDAS, TAI AR NEMANOT,

KAD TAM NEUŽTENKA BŪTI PROFESORIAIS IR ŽURNALO REDAKTORIAIS?

IR TOLIAU DRĄSKYDAMI TAS PAČIAS ŽAIZDAS, DEDATĖS JŲ GYDYTOJAIS.

IR TOLIAU DEDATĖS SERGĖTOJAIS NUO „DVASININKIJOS PIKTNAUDŽIAVIMO GALIA“,

BET PATYS TA GALIA KAIP TIK PUIKIAUISIAI IR PIKTNAUDŽIAUJATE.

NESLEPIATE SAVO „INTERPRETACIJŲ“ SUBJEKTYVUMO,

VIENAREIKŠMIŠKŲ IŠVADŲ IR NEGINČIJAMŲ TIESŲ NEBUVIMO,

TAČIAU SVARBIAUSIO SAVO GROBIO – TĖVO STANISLOVO, VISVIEN PALEISTI NENORITE.

JO „ATVEJIS“ JUMS IŠSKIRTINAI PAREMTAS „REALIOMIS APLINKYBĖMIS“.

TA PATI KOŠĖ MALOŠĖ IR TA PATI UŽSIKIRTUSI PLOKŠTELĖ.

IŠ JOS NAUDOS TIK TIEK, KAD JI PUIKIAI ATSKLEIDŽIA TIKRUOSIUS JŪSŲ TIKSLUS.

O KAD SĖKMINGIAU PAVYKTŲ MUS IŠLAISVINTI IŠ TO „PASILEIDĖLIO“ TĖVO STANISLOVO PINKLIŲ,

ĮDĖJOTE DAR VIENO „LAISVINTOJO“, MĖGSTANČIO SAVO ŠIUKŠLES PILTI Į VIEŠUMĄ,

RAŠLIAVĄ APIE DAR VIENO „PASILEIDĖLIO IR IŠNAUDOTOJO“ –

MARI DOMINIKO FILIPO SEKSUALINIUS NUSIKALTIMUS.

IR VĖL GIRDIME TĄ PATĮ PER TĄ PATĮ, KAD NEĮVERTINOME PASTANGŲ,

NORINČIŲJŲ MUS SAVO TIESA IŠLAISVINTI,

BET VIETOJE TO VISKĄ APVERTĖME AUKŠTYN KOJOMIS.

AR NIEKO NAUJA NESUGALVOJATE? STOKOJATE FANTAZIJOS?

KLAUSYKITĖS PATYS TOS SAVO PLOKŠTELĖS JEIGU JUMS PATINKA, O MUMS JI JAU GEROKAI PABODO.

DAR STEBITĖS KODĖL TAIP JAUTRIAI REAGUOJAME DĖL „NE TOKIŲ JAU REIKŠMINGŲ DETALIŲ“.

TAI JEIGU JUMS KAŽKAS NEREIKŠMINGA, TAI NEREIKŠMINGA TIK JUMS VIENIEMS, O NE VISIEMS.

ŠIMTAI IR TŪKSTANČIAI ŽMONIŲ YRA DĖKINGI TĖVUI STANISLOVUI. TOKIE JIE IR LIKS.

DIDELĖ JŲ DALIS SKOLINGI JAM SAVO GYVENIMUS IR TIKĖJIMĄ.

BET JŪS TO NIEKADOS NEPASTEBĖJOTE SAVO ŽURNALUOSE.

BE TO ŠNEKATE MANDRIAI IR IŠDIDŽIAI – TAPATINATE NEUŽMIRŠTAMUS ŽMONIŲ ŠVIESUOLIUS

SU „MITOLOGIZUOTOMIS FIGŪROMIS“.

TAD AR JUMS SUPRASTI KODĖL MES REAGUOJAME?

TURBŪT JUMS NE NAUJIENA, KAD ŠIO MĖNESIO ŽURNALAI, KAIP BEJE IR PRAEITO

EILĖJE DIDESNIŲ PARAPIJŲ NUKELIAVO Į ŠIUKŠLIŲ KONTEINERIUS?

MES, KAIMO PARAPIJOS NESAME TOKIE BAGOTI, KAD KARTU IŠMESTUME IR PINIGĖLIUS.

TODĖL GRĄŽINAME JUMS TUOS KETVIRTUS NUMERIUS (TREČIAS JAU SUDEGĖ PEČIUOSE),

IR PRAŠOME DAUGIAU MUMS ŽURNALŲ NEBESIŲSTI.

(UŽ PIRMĄ METŲ KETVIRTĮ PINIGAI PERVESTI).

TRIJŲ PARAPIJŲ VARDU: KUN. SAULIUS PAVALKIS

(Straispnis pasirodė ir 2024 m. birželio 14 d. „XXI amžiaus” priede „Katalikai” )

Kažkas yra vaizdžiai pasakęs, jog istorija yra tarsi purvina kiaulė, kuri dažnai nugula savo paršiukus. Perskaičius istoriko Arūno Streikaus teiginius jo straipsnyje „Dvasininkija sovietmečiu“, galima būtų manyti, jog tas posakis tiktų kai kuriems istorikams, kurie išsigalvoja (gimdo) fikcinius personažus ir paskui juos traiško savo titulų, pseudo argumentų ir abejotinos sąžinės svoriu. Straipsnis paliko silpno moksliškai ir ideologiškai  apsakymėlio įspūdį, kuriame atvirai demonstruojama tarybinė pasaulėžiūra, išsilavinimo spragos, nesąžiningo manipuliavimo taktika ir loginiai nesklandumai.

Tame savo opuse Streikus tarp kitų temų svarsto apie kunigą Algirdą Mykolą Dobrovolskį, kuris kaip vienuolis buvo gavęs Stanislovo vardą (panašiai kardinolas Bergoglio po išrinkimo popiežiumi pasirinko Pranciškaus vardą). Iš bendro išsilavinimo istorikui vertėtų žinoti, jog vardo keitimas krikščionybėje yra apaštalinius laikus siekianti tradicija, ir tai ne liaudis davė tą vardą, kaip teigia Streikus.  

Sakytum, toks istoriko uždavinys – domėtis ir pasakoti. Ėmė ir papasakojo mums apie t. Stanislovą. Tai darome ir mes, kurie pažinojome jį betarpiškai. Deja, istorikas Streikus nerado kitų tiesioginių šaltinių kaip tik vieną abejotiną dokumentą KGB archyve (koks aplaidumas ir neatsakingumas, kad nepasidomėta gausiais antriniais šaltiniais). Galima būtų mums, ne istorikams, prikišti kritinės refleksijos ir racionaliai pagilintos analizės trūkumą, tačiau profesionaliam istorikui priskaldžius tiek išvadų iš vieno KGB dokumento, negalime susiturėti nuo išvadų, kad Streikaus naracija yra šališka ir prasilenkia su objektyvumu.

Ar vienas KGB popiergalis, kuriuo mosuoja Streikus, jau yra pakankamas pagrindas faktui konstatuoti? Juk istorikų tarpe galioja nerašyta taisyklė, jog vienas šaltinis nėra pakankamas pagrindas istorinei rekonstrukcijai atlikti. Be to, istorinis faktas nėra toks paprastas ir vienareikšmiškas, tai daugialypė konstrukcija, kurią didžiąja dalimi kuria pavieni istorikai ar jų grupės. Ar faktas yra tikras, įvykęs, lemia dar kiti dalykai: ar tapo užrašytas, kur užrašytas, kieno užrašytas, kokiu tikslu užrašytas, kokiomis aplinkybėmis, kieno atskleistas ir paskelbtas? Kokia įdomi sekvencija: faktas tampa istoriniu faktu, tada istoriografiniu faktu, kuris savo ruožtu tampa interpretaciniu faktu istoriko galvoje ir paskui popieriniu faktu leidiniuose. Taigi, Streikaus straispnis buvo ne apie istorinį faktą, bet apie tai, ką ir kaip jis galvoja. Pasirodo, jog identiškai KGB dokumentui. Būtų buvę sąžiningiau ir moksliškiau atlikti išsamesnę istorinių šaltinių kritinę analizę nei leistis į akivaizdžiai nesąžiningą, nedraugišką ir per daug plačią interpretaciją t. Stanislovo atžvilgiu.

Čia man prisimena klasikinis Aristotelio apibrėžimas, kad jei kas teigia, kad kažkas yra, ir tai iš tikrųjų yra, tuomet tai yra tiesa. Ir atvirkščiai. Ar Streikaus straispnyje apie t. Stanislovą buvo pasakyta tiesa? Čia akivaizdžiai matome problemą, kaip naujausios istorijos tyrinėtojas Streikus išskaitė informaciją iš to vienintelio rašytinio KGB šaltinio. Jo teiginys yra identiškas teiginiui iš KGB dokumento, kurį jis nekritiškai pasirinko kaip pirminį, betarpišką ir bazinį. Deja, susidaro įspūdis, jog Streikui KGB yra vienintelė tiesos nešėja. Tuo patikėti nevalia ir tiesos atskleidimo problemos čia tik prasideda. Antai,  Streikaus minima tariama t. Stanislovo išvirkavimo bendrininkė buvo apklausta kelis kartus palyginti nesenai ir betarpiškai, ir visus KGB keliamus kaltinimus ji atmetė kaip prieštaraujančius įvykių sekai. Streikus mini kunigą Leoną Šapoką, nužudytą, pasak jo „neklystamo“ KGB šaltinio, dėl seksualinio priekabiavimo. Tuo tarpu dar gyvi esantys liudininkai, pavyzdžiui vysk. Kauneckas, buvę parapijiečiai dalyvavo žudikų teisme, kurio medžiagoje nebuvo nė žodžio apie Streikaus minimą nužudymo priežastį. Kaltinimai pasirodė po jo mirties ir teismo proceso. Analogišku galima laikyti  kitą įvykį, kai KGB savo raportuose apkaltino kun. Juozą Zdebskį sirgus venerinėmis ligomis. Tuo tarpu liudininkai teigia, jog kunigas patyrė cheminį nudeginimą, papylus ant jo automobilio sėdynės cheminių medžiagų, idant jį diskredituotų. Įvairių KGB taikytų būdų diskredituoti dvasininkus buvo ir daugiau. Kuo patikėsime: budeliu ar aukomis, svetimųjų mums rašoma istorija ar savųjų žmonių liudijimu?

Dar vis postsovietinės istorijos įtaka čia yra akivaizdi, jog faktai interpretuojami bažnyčios ir dvasininkijos nenaudai, jog neturime savo istorijos, tačiau nekritiškai priimame svetimųjų ir priešų apie mus rašomą istoriją. Istorikų tiesos dažnai yra labiau konsensinės nei realios, deja, pas mus dar vis turi tarybinės ideologijos atspalvį.

Esminis kiekvieno istoriko darbo etapas yra istorinių šaltinių kritinė analizė, siekianti įvertinti šaltinių patikimumą, autentiškumą, vertingumą. Čia tiriami tokie aspektai kaip šaltinio kilmė, šaltinių kilmės istorinis, visuomeninis, kultūrinis kontekstas, kam skirtas ir kokiu tikslu atsirado vienas ar kitas šaltinis (propagandiniu, informaciniu, edukaciniu ir pan.). Kokį požiūrį ir nusistatymus turėjo šaltinio autorius; ar konkretus šaltinis neprieštarauja kitiems šaltiniams ir mokslinėms išvadoms? Kur visa tai Streikaus teiginiuose atsispindi? Kodėl Streikus nepasidomėjo bent buvusio policijos tyrėjo komisaro Augaus išsamiu tyrimu, pristatytu knygoje „Tėvas Stanislovas KGB gniaužtuose“?  Streikaus skelbiamas  žinojimas, panašu, remiasi jo prielaidomis ir spekuliacijomis.

Tiriant istorinius šaltinius istorikai dalyvauja istorinės atminties kūrimo procese, kuri yra esminė visuomeninės tapatybės ir sąmonės formavime. Istorija didžiąja dalimi yra interpretacijų laukas ir rezultatas, todėl kiekviena valstybė turėtų būti suinteresuota ją interpretuoti savo stabilumo, vienybės, pasitikėjimo ir pasididžiavimo tikslu, o ne susiskaldymo ir priešiškumo. Deja, susidaro įspūdis, kad Streikus suinterpretavo t. Stanislovo sudėtingą ir sunkų gyvenimą, jo nuopelnus kaip tikras sovietinis istorikas, kaip komjaunuolis, kuriam bažnyčia ir dvasininkija yra atsilikimo ir blogio vieta. Kaip žema toliau teplioti kilnius Lietuvos ir bažnyčios žmones KGB pagamintu purvu ir prisidėti prie tolimesnio visuomenės demoralizavimo… Po šito straipsnio tapo neaišku, kam tarnauja Lietuvos Respublikos piliečių finansuojamas istorijos mokslas.

kun. dr. O.P.Volskis

Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkui arkivyskupui G. Grušui

Kauno arkivyskupijos arkivyskupui K. Kėvalui,

„Artumos“ žurnalo redaktoriui D. Chmieliauskui

Dėl tendencingų ir manipuliatyvių pasisakymų viešoje erdvėje

apie tėvą Stanislovą Dobrovolskį OFM Cap

Daugelis bendravusių su tėvu Stanislovu Mykolu Dobrovolskiu OFM Cap, pažinojo jį kaip žydų gelbėtoją, Sibiro tremtinį ir politinį kalinį, disidentą, pas kurį atvažinėjo asmenys ne tik iš Lietuvos, bet iš visos Sovietų Sąjungos, Virš 40 metų jis kentėjo, įvairiais būdais persekiojamas sovietinio saugumo KGB: patyrė kompromitavimą, verbavimą, grąsinimus, nuolatinį paklausymą, buvo apsuptas net kelių KGB agentų. Žmonės pažinojo tėvą Stanislovą kaip savo veikla ir darbu sėjusį tikėjimą, grąžinusį ne vieną žmogų į gyvenimą, gynusį nuskriaustuosius, padėjusį atstumtiesiems ir priklausomybių varginamiems žmonėms. O dabar viešoje erdvėje jis pristatomas, kaip priekabiavusio prie moterų ir dėl to sovietinio saugumo užverbuoto agento pavyzdys.

Tokį vaizdą pamatėme VU profesoriaus A. Streikaus pasisakymuose konferencijos metu, žr. Konferencija „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti“ (youtube.com) (peržiūra 2024 03 07, nuo 35 min.) ir pagal konferencijos medžiagą išspausdintame straipsnyje žurnale „Artuma“. 2024 metų kovo mėnesio (trečiame numeryje) „Dvasininkija sovietmečiu“. Taipogi redaktoriaus žodyje ir prof. A. Streikaus komentare 2024 m. balandžio mėn. ketvirtame numeryje.

Kaip istoriko ir mokslininko, prof. A. Streikaus pasisakyme apie tėvą Stanislovą, įžvelgiame tendencingumą, nekompetenciją, manipuliaciją, istorinio konteksto, to laikmečio atmosferos klaidingą interpretaciją ir mokslinio metodo trūkumus, bei kitus neigiamus aspektus. Daugelis mano, kad tai užsakytas ir svetimomis rankomis įvykdytas susidorojimas su tėvu Stanislovu. Paremtas sufabrikuotos, išgalvotos, sumanipuliuotos KGB bylos melu, kuris skleidžiamas gana atkakliai, tikslingai, tendencingai ir manipuliatyviai.

Buvusio Šiaulių policijos komisaro A. Augo knyga „Tėvas Stanislovas KGB gniaužtuose“ (Šiauliai, 2020 m. p. 89), parašyta gana metodiškai ir nuosekliai, parodo, jog tėvas Stanislovas KGB akiratyje buvo iki pat 1988 metų. Jam buvo taikomos specialios priemonės. Iš KGB archyvų žinoma, jog buvo paklausomas, jį bandoma kompromituoti, keliolika agentų jį sekė. Tą patį liudija KGB archyvų šaltiniai A. Juozaičio knygoje „Tėvas Stanislovas. Pasakojimų knyga“ (Vilnius, 2020 m. p. 291-293), M. Čepaitytės knygoje „Pater. Otiec Stanislovas Dobrovolskis“ (rusų k. Maskva, 2023 m, 220-241 p.).

Nuo 1948 m. iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo tėvas Stanislovas buvo gniuždomas, sekamas KGB, bet atsilaikė. Ir štai vėl, tik jau dabartiniai progresyvūs ir pažangūs asmenys ji bando pristatyti kaip niekšą ir parsidavėlį. Su tuo dauguma Lietuvos žmonių, kurie patyrė tėvo Stanislovo gerumą įvairiose gyvenimo nelengvose situacijose, matė jo tikėjimo liudijimą, nesutinka. Taip bandoma kažkieno užsakymu perrašyti istoriją, prisidengiant „tiesa“, apsivalymu, išgijimu. Įdomu tik nuo kada melas, manipuliacija ir faksifikatai gydo? Matome, jog tie asmenys eina priešinga linkme, nei patys tai teigia ir daro.

Paberžė tėvo Stanislovo buvo puoselėjima kaip rezistencijos, lietuvybės, tikėjimo, laisvės, humanizmo, pogrindinės spaudos keitimosi ir platinimo centras. Ir to niekas nepaneigs. Todėl daugelis žmonių, su šia istoriko pateikta interpretacija nesutinka. Ji skamba kaip nuosprendis, kuris kaip ir reikalautų teisminio išaiškinimo, ar nebuvo pažeistos asmens teisės į gerą vardą. Todėl laukiame rimto argumentuoto atsakymo, o ne tokių nereikšmingų paistalų. Mus tai visiškai netenkina. Mąstome ir apie kitas galimas veikas šiuo tėvo Stanislovo šviesaus paveikslo išniekinimo atveju.

Priedas: Asmenų parašai.

Pagarbiai

T. Stanislovą pažinojusių vardu

Stefanija Burbienė

DUOKIT RAMYBĘ TĖVUI STANISLOVUI

APIE NEDORĄ DVASININKIJĄ SOVIETMEČIU

IR APIE „PASILEIDĖLĮ” TĖVĄ STANISLOVĄ

Ar girdėjote kokia siaubinga buvo dvasininkija sovietmečiu? Turbūt galvojote, kad tik mūsų laikais ji tokia niekam tikusi? Smarkiai apsirinkate! Sovietmečiu dvasininkai, pasirodo, buvę ne ką geresni, gal net dar ir gerokai baisesni. Mat visi jie arba buvę užverbuoti KGB, arba saugumiečių sekami, gyvenę baimėje ir dėl to negalėję pasireikšti visa savo baisybe. Laimei jų dorovės sargyboje stovėjęs sovietinis saugumas, kuris dėmesingai ir uoliai prižiūrėjęs kunigus. KGB dėka, kunigai bijoję būti demaskuotais ir todėl kitų akyse dėjęsi pakankamai dorais.

Tai galime sužinoti straipsnyje „Dvasininkija sovietmečiu“, pasirodžiusiame katalikiško žurnalo, „Artuma“, š.m. kovo mėnesio numeryje. Straipsnio autorius, kaip tikras profesorius, kapsto giliai: „Kunigai, kaip ir visa visuomenė, sovietmečiu gyveno nuolatinio sekimo baimėje ir, aišku, žinojo, kad bet koks galimas jų paslydimas gali greitai tapti žinomas KGB ir panaudotas prieš juos. Tai, be abejo veikė kaip tam tikra prevencija nuo įvairių gundymų.“ (Artuma, 3 nr. 24 psl.)

Straipsnyje kunigų piktadarybėms apibūdinti naudojama formuluotė: „piktnaudžiavimas galia“. Būdami tikri piktnaudžiautojai, kunigai visur kur piktnaudžiavę savo galia, tik dėka KGB priežiūros, jie tą darę dar toli gražu ne tiek kiek jiems norėjosi. Tačiau ir tokio piktnaudžiavimo pakako, kad jie būtų pagauti ir užverbuoti bendradarbiavimui su KGB. O užverbuoti, jie ėmęsi to piktnaudžiavimo su dar didesne jėga, naudojęsi jau pačios KGB jiems suteiktais įgaliojimais. Užverbavimo dėka, jų piktnaudžiavimas galia įgavęs dar nuožmesnį pobūdį ir dar platesnį mastą.

Na štai, mes kvaileliai vis vargstame koneveikdami KGB, o čia pasirodo dėkoti reikia! Laimė, kad atsiranda tokių tiesos sakytojų, kaip didžiai gerbiamas istorikas prof. Arūnas Streikus, kuris savo straipsniu „Dvasininkija sovietmečiu“ atskleidė skaitytojams tikrąjį KGB paveikslą ir tinkamai įvertino šios organizacijos lig šiol dar nepastebėtus nuopelnus Lietuvos dvasininkijos ugdymo plane.

Visas pusantro lapo apimties jo straipsnis – tai ištisas negatyvas, su visa eile pavyzdžių apie  Lietuvos ir Lenkijos dvasininkus, nedovanotinai nupuolusius ir dėl to papuolusius į KGB pinkles. Kaip vienas ryškiausių tokių nuopuolių pavyzdžių pateikiamas jau nebe naujas, bet ne daug kam dar girdėtas, pasakojimas apie tėvą Stanislovą.  Pasirodo, ne toks jau ir šventas buvęs tas tėvas Stanislovas, sanguliavęs jis su ištekėjusiomis moterimis ir dėl to nesunkiai buvęs užpelenguotas dvasininkijos dorovę serginčios visaregės KGB akies, ko pasėkoje, gan lengvai buvęs užverbuotas ir tapęs KGB bendradarbiu.

Šis pasakojimas betarpiškai seka po kažkada nuskambėjusio Lenkijoje įvykio, kada Vroclavo kardinolas buvęs sugautas priekabiaujant prie nepilnamečių ir dėl to užverbuotas KGB. Būtent iš šios pedofilinės istorijos autorius kildina ir savo pasakojimą apie tėvo Stanislovo užverbavimą: „Pačioje Lietuvoje irgi turime panašią istoriją su nemažiau žinomu dvasininku, liaudyje žinomu tėvu Stanislovu“ (Artuma, 3 nr. 25 psl.). Panašumas, galbūt, pačiame užverbavime, o ne jo priežastyje, tačiau, akivaizdu, jog toks sugretinimas straipsnyje nėra atsitiktinis. Tėvo Stanislovo staigiam nokautavimui čia metamos visos pastangos. Tam tikslui ne tik nesibodima pedofilinio konteksto, bet dar ir aukojama net savo paties, kaip istoriko reputacija.

Matomai tikimasi, kad skaitytojas nesupras ir neatkreips dėmesio į tai, kad rimtas istorikas neturi teisės viešoje erdvėje ką nors teigti ar neigti apie svarbų asmenį ar įvykį, nedisponuodamas bent dviem patikimais ir vienas nuo kito nepriklausomais šaltiniais. Šiuo atveju minėtas istorijos profesorius turi viso labo tik vieną šaltinį. Ir koks gi tai šaltinis? Pats profesorius savo straipsnio pabaigoje rašo: „Sovietų valdžios institucijų, prižiūrėjusių bažnyčios veiklą, archyviniai fondai irgi yra ne mažiau skylėti. Be to, dėl suprantamų priežasčių juose esančių dokumentų patikimumas yra labai menkas“ (Artuma, 3 nr. 26 psl.).

Va tai tau, pasirodo jo rankose tik vienas šaltinis, ir dar ne bet koks, o toksai, kurio patikimumas labai menkas. O gal profesorius čia turėjo kažką kita galvoje? Galbūt tai, kad KGB yra ne valstybinė institucija, o tik kažkoks komitetas? O gal jis turėjo galvoje tik tokias institucijas, kurios tiesiogiai buvo atsakingos už Bažnyčios kontrolę, pavyzdžiui, anuometines Religijos reikalų tarybas? Nežinia, bet tiesą sakant, net ir nelabai įdomu, ką šis profesorius turėjo savo galvoje. Mes matome tai kas yra parašyta. O KGB – tai Valstybės saugumo komitetas prie TSRS Ministrų tarybos. Ar reikia kam nors dar labiau valstybinės institucijos? Ir ši institucija be visa ko taip pat akylai prižiūrėjo ir Bažnyčios veiklą. Dar gi taip prižiūrėjo, kad tos priežiūros dėka, kaip jau buvo minėta, straipsnio autoriaus giliu įsitikinimu, kunigai sudarė visuomenę klaidinantį, pakankamai tvarkingų ir padorių žmonių įspūdį.

Taigi, minėtas istorikas ir dar profesorius kažkodėl elgiasi kaip istorijos mokslo priešas. Ką jis čia nori tuo vienu menko patikimumo dokumentu remdamasis įrodyti? Ir kokių lengvų sensacijų jau nebe pirmą kartą jis ieško? Tai klausimai, į kuriuos visų pirma jis pats sau galėtų atsakyti. O mums tie atsakymai ne itin įdomūs. Turime svarbesnių klausimų, adresuotų ne jam, bet katalikiško žurnalo „Artuma“ redaktoriui.

Kokiu tikslu, tamsta, publikavote šį straipsnį? Šis klausimas žurnalo redaktoriui pirmiausiai buvo užduotas asmeniškai pokalbio telefonu su juo metu. Tačiau be standartinių formuluočių, jog „Artumos žurnalas turi atspindėti aktualius Bažnyčios gyvenimo klausimus“ daugiau nieko konkretus neišgirdome.

Vėliau atsakymas buvo sugalvotas ir po trijų savaičių paskelbtas Mažosios studijos šeštadienio laidoje „Popiežius ir pasaulis“. Vėliau ir aptarsime tą atsakymą, pažiūrėsime kiek gi jis tikras. O kol to atsakymo nebuvo, turėjome eilę spėlionių ir prielaidų.

Viena jų – tai galima kurijos reakcija į iniciatyvą žmonių, atvykusių su dideliu skaičiumi pasirašiusiųjų po prašymu pradėti tėvo Stanislovo beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju ir šventuoju) procesą. Labai patogu, prisidengus svetima pavarde, pasauliečio profesoriaus laipsniu ir kokios tai įvykusios konferencijos medžiagos būk tai nekalta publikacija, nutaisius nekaltas minas, užkirsti kelią tokioms žmonių pastangoms.

Be to, galimai tai padaryta dar ir saugiai pasislėpus už tos „ne tyčinės“ kitų žemai puolusių dvasininkų, pačių baisiausių „piktnaudžiautojų galia“ draugijos, į kurią lengva ranka įrašomas tėvas Stanislovas. Joje jis minimas tarsi „tarp kitko“ ir niekas dėl to nepasakys, kad tai jis čia buvo svarbiausiu taikiniu.

APIE TOLIMESNIUS ŽURNALO REDAKTORIAUS NUOTYKIUS

Po minėto pokalbio su žurnalo redaktoriumi ir jam asmeniškai užduotų klausimų ir pasiūlymų, netruko pasirodyti ir jo paties reakcija. Kažkaip įdomiai persigandęs, jis ėmėsi rašyti ir siųsti laiškus kunigams, kuriuose pirmiausia puolė teisintis, esą straipsnis nesąs užsakytas. Tuo tarpu juk niekas kitiems girdint jam tokio kaltinimo nei nebuvo išsakęs. Kas gi tuomet tai, jei ne ta pati „vagies kepurė“? Kaip žinia, be kaltinimų teisinasi tik kalti.

Laiškuose kunigams redaktorius netvėrė džiaugsmu, kad į jo publikuotą straipsnį „sureagavo tik du kunigai ir vienas diakonas“. Toks menkas skaičius, jo supratimu, matomai, turėjo automatiškai reikšti tų sureagavusių neteisumą. Tuo tarpu nėra jokios abejonės, kad jam buvo gerai žinomas pasipiktinusiųjų mastas, kuris apėmė didelį skaičių kunigų ir net ne vieną vyskupą. Tik šie nesiryžo ar tiesiog nesiėmė jam asmeniškai to išsakyti į akis. Pati redaktoriaus opi reakcija atskleidžia, jog tai jam nebuvo jokia paslaptis.

 Taip pat savo laiškuose jis guodės, jog „skambinusysis“ jam paminėjo kokias tai pavardes, kad „šventoji inkvizicija“ (suprask – tie trys sureagavusieji) nesnaudžia. Jautriai pergyveno dėl kažkur išgirstos frazės „katalikiška purvasklaida“, kuri matomai buvo pasakyta minėto straipsnio atžvilgiu. Kaltino mus, kad viską apvertėme aukštyn kojomis. Taipogi minėtuose laiškuose, jis nepraleido ir progos pasigirti savo ištikima tarnyste Kristui ir žmonai.

Žodžiu, ėmė žmogus neprašomas viešai teisintis, kaltinti kitus, guostis ir girtis. Tikėjos užuojautos ir palaikymo. Tik ar ne keista, kad jis taip labai nusigando tų viso labo trijų eilinių „pieškų“, pats, kaip žinia, turėdamas tikrai ne bet kokį užnugarį?

Po asmeninio pokalbio detalių išnešimo į ribotą viešą erdvę ir jokių, nei menkiausios savivokos dėl netinkamo straipsnio publikacijos ženklų nebuvimo, teko laišku kreiptis į J.E. Arkivyskupą metropolitą ir jo Didžiai Gerbiamą sekretorių. Žinoma, tas laiškas buvo išsiųstas ir pačiam žurnalo redaktoriui. Šiuo laišku pirmiausia buvo siekiama sustabdyti galimą tėvo Stanislovo paveikslo subjaurojimo fakto nutekėjimą į plačią viešąją erdvę. Nes savo laiškuose kunigams redaktorius žadėjo straipsnio tęsinį jau kitame numeryje. O patekęs į viešą erdvę, į Lietuvos televizijos ekranus, toks tėvo Stanislovo apjuodinimo faktas gali tapti dideliu skandalu.

Rodos tuo būtų buvę galima tas graudžias komedijas ir užbaigti. Tačiau redaktoriaus būta ne pėsčio. Po trijų savaičių, jis nulėkė atsigriebti į Lietuvos radiją, į „Mažąją studiją“, į jos šeštadienio laidą „Popiežius ir pasaulis“. Štai nuoroda į minėtos laidos audio įrašą internete:

 https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000334165/ko-pranciskus-nepasake-per-velyku-kreipimasi-urbi-et-orbi  (žr. nuo 09.10 min.)

Trijų savaičių jam greičiausiai prireikė tam, kad drauge su laidos vedėja sudėliotų savo žaidimo į vienus vartus taktiką. Kad tai būta būtent tokio žaidimo, matos vien iš to, jog laidos vedėja, gailestingumo savaitėje, iš karto pasigedo kunigų gailestingumo vargšo redaktoriaus atžvilgiu, bet kažkodėl visai nepasigedo jo paties gailestingumo tėvo Stanislovo ir kitų jo publikuotame straipsnyje apjuodintų senai mirusių dvasininkų atžvilgiu.

Štai iš ten jau visi ir išgirdome ko dar nebuvome girdėję. Kad sureagavome, pasirodo, „audringai“ (nors iki kokios tai audros dar buvo toli), kad vėl gi esame tokie tik „vienas kitas“ ir, kad tie vienas kitas dar yra ir „keisti personažai“, į kuriuos „nereikia sutelkti pernelyg daug sureikšminimo“. O svarbiausia – išgirdome ir atsakymą į labiausiai mus dominantį klausimą – kokiais gi tikslais buvo publikuotas minėtas straipsnis? Paaiškėjo, kad straipsnio publikacijos tema buvusi (ir dabar ramiai atsisėskite): „Kaip mes šiandien galime sustabdyti ir užkardyti piktnaudžiavimą bažnyčioje“

Tema nusako ir straipsnio publikavimo priežastį. Toliau redaktorius dar ir pratęsė savo mintį, paaiškindamas jog straipsniu nebuvo siekiama sugaudyti kas piktnaudžiavo galia ir bendradarbiavo su KGB, bet tai buvęs noras pažiūrėti ką darome, kad to nebūtų dabar.

O mes nesupratom! Vadinasi, ne veltui buvome perkelti į tą keistų personažų kastą. Visai rimtas tasai straipsnio tikslas, net ir labai kilnus, edukacinis ir geradariškas. Niekas nenustebtų sužinojęs, kad redaktorius turi ir kokį tai slaptą įgaliojimą užkardyti Lietuvos kunigų niekaip nesibaigiantį piktnaudžiavimą galia. Norėdamas pagrįsti būtent šios straipsnio publikavimo priežasties tikrumą, redaktorius eteryje, Lietuvai girdint, dar užtikrintai teigė: „Kaip ir sovietmečiu taip ir dabar yra galimybė ir vyksta tie piktnaudžiavimai“ .

APIE STRAIPSNIO PUBLIKAVIMO PRIEŽASTĮ

Ir vėl turime spėlioti kas gi čia turima galvoje. Ar tais žodžiais „piktnaudžiavimas galia“ čia kalbama specifine ar plačiąja prasme? Straipsnio minties esmė yra ta, kad tam tikri kunigų moraliniai nuopuoliai, straipsnyje vadinami „piktnaudžiavimu galia“, atvedę juos į KGB pinkles, galiausiai atvedė juos į dar didesnį piktnaudžiavimą galia, kurį jiems jau suteikė anuometinės sovietinės valdžios struktūros. Būtent šis specifinis piktnaudžiavimas ir yra svarbiausias straipsnio objektas. Būtent toks piktnaudžiavimas ir pripaišomas mirusiems kunigams, tame tarpe ir neabejotinai svarbiausiam jų – tėvui Stanislovui.

Kaip galima šiame kontekste kalbėti apie tokį „piktnaudžiavimą galia mūsų laikais“? Tokio piktnaudžiavimo paprasčiausiai senai nebėra. Sovietiniai laikai senai praėjo. Tik gal kaip kas tą pamiršo ar to nepastebėjo? O jeigu teigiama, kad jie ir toliau tęsiasi, kur tuomet kokie nors konkretūs faktai? Gal čia turima galvoje, kad ir Lietuvos Respublikos saugumas šiandien tęsia KGB tradicijas ir verbuoja kunigus? Tai kur tuomet tokio verbavimo pavyzdžiai? Jokių pavyzdžių dėl galimo šių dienų dvasininkijos piktnaudžiavimo kokia tai pasaulietinės valdžios struktūrų jiems suteikta galia mūsų gimtojoje padangėje, redaktorius, žinoma, nepateikė. O be faktų ir pavyzdžių, tokios įžvalgos ir teiginiai, esą ir mūsų dienomis vykstantys tokie piktnaudžiavimai, labiau būtų panašūs į paranojos priepuolio apraiškas.

Bet galbūt redaktorius čia imasi ne tik Lietuvos, o ir viso pasaulio, įskaitant ir tolimiausiuose jo kraštuose gyvenančių kunigų piktnaudžiavimo galia užkardytojo vaidmens? Galbūt čia jis sielojasi dėl sandinistų valdžios galimai užverbuotų kunigų Nikaragvoje? Bet tuomet jis turėtų ir įvardinti kiek gi plačiai siekia jo akiratis. Nes minėto straipsnio apimtis šia prasme pakankamai lokali – apsiriboja tik Lietuvos ir nedidelės dalies Lenkijos geografiniais rėmais.

O gal redaktorius turi galvoje kokį tai „piktnaudžiavimą“ plačiąja prasme? Kitaip tariant jis turi galvoje tuos pačius moralinius ne kurių kunigų nupuolimus, tik norėdamas pasirodyti nemažiau išmaniu už minėtą profesorių ir palaikydamas jo išmonę, juos taip keistai įvardina žodžiais „piktnaudžiavimas galia“? Bet juk straipsnio esmė visai ne ta. Straipsnyje kalbama apie moralinius dvasininkijos nuopuolius tik kaip apie atvedusius ją į piktnaudžiavimą galia bendradarbiaujant su sovietinėmis saugumo struktūromis, ir ne daugiau. Trumpai tariant ne tokie nuopuoliai yra straipsnio dėmesio centre, bet bendradarbiavimas su KGB. Būtent tuo ir norima parodyti tą aukščiausią piktnaudžiavimo galia laipsnį.

Todėl vienu atveju straipsnio publikavimo priežastis grindžiama realybėje neegzistuojančia tikrove. Kitu atveju ji grindžiama visai ne straipsnio tema. Akivaizdu, jog bet kuriuo atveju tokia priežastis yra išgalvota, kitaip tariant, ji – paimta iš oro. Todėl ji negali būti ir nėra toji tikroji priežastis, dėl kurios straipsnis „Dvasininkija sovietmečiu“ buvo išperėtas ir paskleistas mūsų padangėje.

Tuomet kokia gi vis dėl to toji minėto straipsnio publikavimo priežastis? O juk ji turėjo būti ne tik labai didelės, bet ypatingos svarbos. Juk straipsnio publikavimo tikslo siekiama išties ne bet kokia kaina. Nesibodima prielaidų pagrindu viešinti jau senai mirusių ir atsiliepti negalinčių kunigų tariamas nuodėmes. Nesibodima negatyvo mirusiųjų atžvilgiu. Nesibodima griauti jų autoritetą ir šviesų atminimą nemenkos dalies tikinčių žmonių širdyse, jau nekalbant apie kitokią nuomonę išsakiusių viešą paniekinimą.

APIE PIKTNAUDŽIAVIMĄ GALIA

Vienas vienintelis žodis čia niekaip neleidžia patikėti redaktoriaus nuoširdumu tvirtininant, esą straipsnio priežastis esanti pastanga sustabdyti kunigų piktnaudžiavimą galia mūsų laikais. Ir tas žodis – tai „piktnaudžiavimas“. Pats straipsnio pavadinimas yra ne tik „Dvasininkija sovietmečiu“, bet turi dar ir papildymą, gerokai mažesnėmis raidėmis užrašytą: „(ne)palanki terpė piktnaudžiauti galia“. Perskaičius straipsnį, iš tiesų, taip lieka ir neaišku, ką tokius pats straipsnio autorius pirmiausia laiko tais piktnaudžiautojais: sovietinę valdžią ir jos saugumo struktūras, kurios naudojosi kunigais, ar pačius kunigus, kurie naudojosi juos užverbavusios valdžios priedanga ir teikiamomis privilegijomis? Galbūt ir vienus ir kitus? Painiava kyla iš to, kad straipsnio autorius, norėdamas pabrėžti savo profesoriškumą, nesitenkina įprastais, nusistovėjusiais, konkrečiais ir aiškiais terminais, tokiais kaip „seksualinis priekabiavimas“, „bendradarbiavimas su KGB“ ir pan., bet susuka mandresnę bendrą formuluotę: „piktnaudžiavimas galia“. Tačiau Iš vėlesnių redaktoriaus pasisakymų, aiškėja, jog tie tikrieji piktnaudžiautojai šioje, kažkieno surežisuotoje, dramoje visų pirma yra patys dvasininkai.

Žodžiais negali būti svaidomasi kaip papuola, ypač rašant tokius solidžius straipsnius ar kalbant tokia rimta ir opia tema. Tačiau akivaizdu, kad Sovietinio rėžimo galimos aukos čia lengva ranka pastatomos į vieną eilę su sovietinės valdžios aktyvistais. Nes pats žodis „piktnaudžiavimas“ kalba apie asmeninį siekį ir pastangas. Piktnaudžiavimas nėra asmens atžvilgiu įvykdytos prievartos padarinys. Piktnaudžiavimas kyla iš asmeninės iniciatyvos ir laisvo pasirinkimo. Tuo tarpu turint minty kokius pragaro vartus teko praeiti daugeliui sovietinio rėžimo aukų, tame tarpe ir straipsnyje „demaskuotam“ tėvui Stanislovui, taikyti jiems piktnaudžiavimo sąvoką yra ne tik kvaila ir beraštiška, bet žiauru ir beširdiška. Bet piktnaudžiautojų epitetais lengva ranka čia švaistomasi ne atsitiktinai. Akivaizdu, jog labai jau norisi kuo skaudžiau įkąsti. Tokios pastangos atskleidžia tiek straipsnio tendencingumą, tiek ir  jo autoriaus, o taip pat ir žurnalo redaktoriaus išankstinį užsiangažavimą.

Žinoma, apie piktnaudžiavimą Bažnyčioje, būtų galima ir galbūt reikėtų kalbėti ne vien jos sąsajų su pasaulietine valdžia rėmuose. Net ir nebūnant priešiškų rėžimų apsuptyje, visais laikais per akis užteko to piktnaudžiavimo galia ir pačiose Bažnyčios valdžios struktūrose. Niekam ne paslaptis, kad visokios privilegijos, „užnugariai“ ir „stogai“ gyvi ir mūsų laikais. Ir niekur labai toli tokių pavyzdžių ieškoti nereikia.

Žurnalo redaktorius yra kaip tik gyvas tokio piktnaudžiavimo Bažnyčioje pavyzdys. Jam galima jei ir ne viskas, tai tikrai žymiai daugiau negu kitiems mirtingiesiems. Jis prieina prie masinės informacijos priemonių ir ten gali mušti į vienus vartus kiek tik ir kaip tik įsigeidžia. Ir niekas dėl to jo nepabara. O gal dar ir pagiria, kai niekas nemato ir negirdi? Jis drauge su profesoriumi gi turi galias „prikelti“ senai ramybėje besiilsinčius garbingus Lietuvos dvasininkus ir iškelti jų nuodėmes į dienos šviesą. Ką jau kalbėti apie jo galias viešoje erdvėje rūšiuoti kunigus į kastas, priskiriant ne kuriuos prie „keistų personažų“… Išties nerealiomis galiomis apdovanotas diakonas. Nieko nepasakysi. Ir kas gi tai, jei ne gyvas piktnaudžiavimo galia pavyzdys? Įdomu tik ar tokiomis nežemiškomis galiomis jis apdovanotas iš prigimties ar kažkas kitas jam tokias regalijas perdavė?

APIE GYVENIMĄ NE MELE, BUVIMĄ PRISIKĖLIMO VAIKAIS

IR KALBĖJIMOSI TIESOJE RAUMENIS

Redaktoriaus nuotykiai Mažojoje studijoje neapsiribojo tos išgalvotos, iš oro paimtos straipsnio publikavimo „priežasties“ paviešinimu. Pasirodo paties redaktoriaus esama ne tik Lietuvos kunigų didžio sergėtojo nuo galimo ir jų senai pamėgto piktnaudžiavimo galia, kuris kažkur „vyksta mūsų dienomis“, bet dar ir tikrojo tiesos nešėjo ir mūsų sergėtojo nuo gyvenimo mele, vedančio mus į Prisikėlimo vaikų laisvę. Niekad neverta nusiminti! Sužinojome daug naujienų, tarp kurių turbūt svarbiausia ta, kad melas yra mirtis, ir kad ir mes turime išeiti į gyvenimą tiesoje ir realiai gyventi sinodiškai. Turime išsilaisvinti, pripažinti savo problemas ir laisvai tarnauti. Pagaliau, dėka šios unikalios diakono tiesos, rūpestingos jo globos ir tikro sinodiškumo, mes esame apdovanoti galimybe būti Prisikėlimo vaikais. Aleliuja!

Mus čia diakonas saugo, moko, globoja, ir veda, tačiau mes nedėkingi padarai, kaip visada už gera piktu atsimokame. Nesyk redaktorius paskelbė, kad mes viską apvertėme aukštyn kojomis. Mes užsipuolėme vargšą profesorių ir pernelyg jautriai reaguojame. Mes neįvertinome jo paties ir viso jo kolektyvo pastangų… Taip, kad mus dar tik auklėt ir auklėt. Bet kas gi tie „mes“? Pasirodo tai tik tie patys „vienas kitas keistas personažas“. Ir čia norisi paklausti redaktoriaus: tai kaip čia dabar yra, kalbame apie gyvenimą ne mele, apie buvimą Prisikėlimo vaikais, o tuo pačiu realybėje ramia sąžine su tiesa prasilenkiame? Juk puikiai žinote ir suprantate, kad tai tikrai ne „vienas kitas“. Tai kodėl pats nesirenkate to gyvenimo ne mele? Ar tik kitiems patarinėti mokate? O kur dar toji paviešinta, išgalvota ir iš oro paimta straipsnio publikavimo priežastis? Ar ji turi ką nors bendro su gyvenimu ne mele?

Dalyvaudamas Mažosios studijos radijo programoje, turėjote puikią galimybę bent šiokiam tokiam jūsų nagučiais pradraskytų žaizdų užglaistymui. Bet dėl ko gi jūs toje laidoje apgailestavote? Ogi tik dėl vieno vienintelio dalyko: dėl mūsų „neišugdyto raumens kalbėtis tiesoje“. „Mūsų“ tai, žinoma, ne Jūsų, o tų, kurie turi kitokį požiūrį. Čia mes, tie tik „vienas kitas keistas personažas“ ir esame kaip tik tie, kurie neturime to raumens ir nemokame kalbėtis tiesoje.

Keista tik toji Jūsų tiesa. Paimta ji tik iš vieno ir menko patikimumo šaltinio, ką ir patys pripažįstate. Ir kokiu keliu toji tiesa pasiekė skaitytojų ir klausytojų akis ir ausis? Ar ne jiems brangių vertybių trypimu, ir po jo sekusiu gražbyliavimu? Kviečiate gerbti ir įsiklausyti į vienas kitą ir atsiverti vienas kitam. O Jūs ar klausėtės ir išgirdote kitą nuomonę? Ar suteikėte galimybę atsiliepti antrai pusei? Ir ar tas etikečių klijavimas ir kitaip galvojančių paniekinimas turi ką nors bendro su ta Jūsų trimituojama pagarba ir įsiklausymu?

Ar taip „įsiklausote“, kada viešai nusprendžiate esą čia „kai kurie kunigai per daug jautriai reaguoja“? Na, o jeigu Jums asmeniškai brangų ir artimą žmogų, tarkime Jūsų tikrą motiną, kas nors be rimto pagrindo aprašytų kaip laisvo elgesio moterį, kaip sureaguotumėte? O paskiau viešai radijo bangomis dar išgirstumėte ir nuostabą: „Ir ko gi čia dabar taip pernelyg jautriai sureagavote? Gal geriau išsilaisvinkite, pripažinkite savo problemą ir toliau laisvai tarnaukite! O tai reaguoja čia nei šiaip nei taip, kažkoks keistas personažas“.

Na, tebūnie jau toji straipsnio publikacijos „priežastis“ ir neginčytina (juolab, kad jos užginčyti niekas ir neturėjo jokių galimybių), bet ar visada net ir tikra tiesa gali būti nešama ant buldozerio? Ar tos tiesos perteikimo vieta ir laikas yra nei kiek ne svarbūs? Jau nekalbant apie elementarią pagarbą mirusiems. Ar gali tikėjimas klestėti be elementarios kultūros ir žmoniškumo?

Juk žurnalas nėra skirtas tik uždarai bendruomenei, išskirtinai tik kunigams, bet ženkliai didesnė jo skaitytojų dalis yra pasauliečiai. Ar dar mažai jie girdi visokiausio purvo ir negatyvų apie dvasininkus ir Bažnyčią iš masinės dezinformacijos priemonių? Jūs kuriate rožines teorijas apie gyvenimą ne mele ir buvimą Prisikėlimo vaikais, tuo tarpu  mums tenka bendrauti su realiais žmonėmis, matyti jų nusivylimus, tuštėjančias ir kiauras bažnyčias…

Tai nejau taip ir nepamatėte lig šiol savo asmeninių o ne svetimų klaidų? Jeigu ir ne esminių tai bent taktinių. Būtų užtekę ir tokių pripažinimo. Kritika sau visuomet tikima, o pasigyrimais niekuomet.

Taip kad neįtikino nei tos krokodilo ašaros, išlietos dėl tariamai silpnų svetimų muskulų, nei savo teisuoliškumo afišavimas, skambių lozungų demonstravimas, tiesos monopolizavimas, ir panieka papildomai dar ir gyviems žmonėms. Tai, kad viešai paniekinote gyvuosius, iš kurių galite gauti ir atitinkamą atsakymą, tik ir atskleidžia jūsų drąsą niekinti mirusiuosius, iš kurių jokio atsakymo šiame gyvenime jau neišgirsime.

O klausimas dėl ko publikavote šitokį straipsnį lieka atviras. Jis ir liks neatsakytas. Gerokai per daug jis didelio svorio jūsų „raumenukams“. Be to tai daugiau retorinis klausimas. Daugelis atsakymą į šį klausimą ir taip jau turi, puikiai viską žino ir supranta. Tik nenori tapti dar vienais buldozeriais, be gailesčio važiuojančiais per kitų galvas.

 Ir aplamai, ar dar jums negana tos raganų medžioklės? Nenusibodo tie apgailėtini žaidimai? Juk puikiai suprantate, kad didelė, galbūt, net ir svarbiausia KGB archyvų dalis buvo sunaikinta, o tie likučiai gal ir palikti tam, kad visokie „tiesos ieškotojai“ ir „Prisikėlimo vaikai“ vieni kitus griaužtų ir ėstų. Kaip čia neprisiminus Apaštalo Pauliaus žodžių: „Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ (Gal 5, 15).

2024 m. balandžio 23 d.       Keistas personažas Saulius Pavalkis

P.S.   APIE LAISVINIMĄ PRIELAIDOMIS IR ŽAIZDŲ GYDYMĄ

Ketvirtame Artumos žurnalo numeryje įžanginiame žodyje redaktorius giriasi savo ir daugybės kitų žmonių pastangomis padaryti viską, kad tiesa mus išlaisvintų, kviečia atpažinti ir pripažinti savo žaizdas, atnešti jas Dievui. „Tik įsivardydami žaizdas, mes galime pradėti jas gydyti, o ne slėpdami, ignoruodami“. Kaip gražu! Rodos belieka tik galva palinguoti ir „Amen“ atsakyti.

Tik nuo kada gi, įdomu būtų žinoti, toji prielaidų lygio „tiesa“ ką nors išlaisvina ir kokias gi žaizdas ji išgydo?

Ir kodėl tą tariamą ar net ir tikrą tiesą yra būtina išrėkti taip, kad visi ją girdėtų? Jeigu netyčia paslysite ir prasiskelsite galvą, nejau lėksite į gatvę šaukdamas: „Žiūrėkite visi, galvą prasiskėliau!“? Ir jeigu, neduok Dieve, tektų skirtis su žmona, ar lėksite pas savo bendramintę Rūtą į Mažąją studiją, šeštadienio laidą „Popiežius ir pasaulis“ ir šauksite visai Lietuvai: „Klausykitės visi! Aš skiriuosi su ta…, senai ji man nusibodo!“?

Turbūt savo asmenines problemas spręsite savo rate, o nepulsite nieko apie tai rašyti į „Artumos“ žurnalą ir neorganizuosite ta proga triukšmingo karnavalo?

Lygiai taip ir Bažnyčia, kuri yra didelė Šeima, savo vidines problemas turi spręsti savo viduje. O jeigu galimo seksualinio priekabiavimo aukos susidūrė su kažkieno pastangomis Bažnyčioje nuslėpti jų atžvilgiu įvykdytus nusikaltimus ar vilkinti šių nusikaltimų tyrimą, tuomet jų teisė kreiptis ir į pasaulietinės teisėtvarkos struktūras, ar net ir į masinės informacijos priemones. Jos išsiaiškins ir atliks savo darbą.

Bet kam gi tas skaudžias temas dar papildomai nuolatos vėl ir vėl kelti iš praeities į dabartį? Ar žaizdos gydomos ne jas tvarstant ir paliekant ramybėje, bet vėl ir vėl jas pradraskant? O jei jau taip knieti užsiimti tuo žaizdų gydymu ir kitų laisvinimu, tai kam tą daryti remiantis daugiametės praeities, o ne dabarties įvykiais? Ar nebūtų padoriau gydyti gyvų nusidėjėlių, o ne mirusiųjų pagalba? Juolab, kad senos istorijos, dėl įtariamųjų ar kaltinamųjų mirties, dažnai stokoja galimybių būti nešališkai patikrintomis, kai tuo tarpu naujų įdomių istorijų trūkumu tikrai nesiskundžiame.

Ir ar tokiu būdu nėra skatinamas mūsų jaunimas, kuris, ne paslaptis, šiandien susiduria su labai rimtu priklausomybės narkotikams iššūkiu, dar plačiau įsijungti į galimo šantažo ir pinigų kaulijimo veikas, nukreiptas prieš lengvai pažeidžiamus visuomenės atstovus – dvasininkus?

Kokią tad Bažnyčios ateitį, eidami tokiu keliu, nuolatos tas žaizdas demonstruodami ir jas naujai draskydami, kuriame kitiems ir sau patiems? Kuriantiems rožines teorijas apie žaizdų atpažinimą ir pripažinimą ir sėdintiems prie kompiuterio ekranų, žinoma, šiuo atveju yra gerokai lengviau, negu tiems, kurie turi atlikti tiesioginį pastoracinį darbą, ruošti vaikus Pirmajai Komunijai, lankyti parapijiečių namus ir rinkti aukas, kad sumokėti mokesčius ir išlaikyti darbuotojus, tame tarpe ir Artumos žurnalo leidėjus.

Ketvirtame Artumos numeryje ir vėl mėsinėjama dar viena skandalinga seksualinio priekabiavimo istorija, susijusi su žinomu dvasininku Mari Dominiku Filipu, mirusiu tik metais vėliau už tėvą Stanislovą. Ir visa tai po mūsų reakcijos ir palinkėjimų, ir po seniau nesyk išsakytų pageidavimų, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau. Bet matomai, redaktoriui už viską labiau rūpi jo paties teisybės įtvirtinimas, savos galios parodymas ir tos pačios „pasileidėlio ir KGB parsidavusio“ tėvo Stanislovo istorijos užtvirtinimas. Ne veltui juk tiek esminių sutapimų: ir tėvas Stanislovas, ir Mari Dominikas Filipas – abu liaudyje plačiai gerbiami autoritetai, tiek vieną, tiek kitą daug žmonių po mirties siekė paskelbti šventuoju, ir abu jie, pasirodo, buvę nuožmūs priekabiautojai prie moterų, piktnaudžiavę savo galiomis. Tai kas dabar bandys pasakyti, kad ne teisūs buvo straipsnio trečiame „Artumos“ numeryje autorius ir to straipsnio publikuotojas, kuomet demaskavo tėvą Stanislovą kaip pasileidėlį ir KGB agentą? Juk tai, kad didelis autoritetas taip žemai puolė nėra jokia naujiena ir joks neįprastas reiškinys. Tai vyksta plačiai, todėl ir tėvo Stanislovo istorija yra pati tikriausia. O jūs dar abejojote? Kažkokie keisti personažai!

Redaktorius turtingas panašiais argumentais ir įrodymais. Štai ir minėtoje Mažosios studijos laidoje jis „įrodo“, jog yra kaip visada teisus teigdamas, kad tikrai geras dalykas yra tas žaizdų nuolatinis pradraskymas: po to kai Mari Dominikas Filipas buvo demaskuotas, ir kai pernai jo nusikaltimų tema viešumoje buvo pilnai išeskaluota, redaktorius kažkur girdėjo naujieną, kad Prancūzijoje per velyknaktį beveik padvigubėjo krikštų. Tikri stebuklai! Tai redaktoriui yra tikras įrodymas, kad jo pastangos mus išlaisvinti esančios ne veltui. Tik ar rinkdamas visokias sensacijas, girdėjo daug paprastesnę „naujieną“, jog ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje tų krikštų ir ne tik krikštų ženkliai padaugėjo? Ir taip nutiko dėl to, kad pasibaigė COVID-19 pandemija. Ir čia joks žaizdų draskymas visiškai niekuo dėtas. Labai net gali būti, kad jei ne tos žaizdų draskytojų pastangos, krikštų būtų ir dar gerokai daugiau…

2024 m. balandžio 24 d.   Tas pats keistas personažas

https://www.peticijos.lt/visos/77527/ar-vienuolis-kapucinas-tevas-stanislovas-dobrovolskis-turetu-buti-paskelbtas-svetuoju-taip-jis-to-vertas/

Kviečiame prisidėti prie t. Stanislovo – Mykolo Dobrovolskio OFM Cap. kanoninio proceso, siekiant paskelbti jį Romos Katalikų Bažnyčios Dievo Tarnu ir, nuosekliai, palaimintuoju ar net šventuoju.

T. Stanislovas pasižymėjo daugeliu dorybių, dieviškų ir žmogiškų, kurias praktikavo herojišku ar labai intensyviu laipsniu. Jo maldingumas, vienuoliškas neturtas, meilė Dievui ir žmogui, jo vienijantis ir taikingas būdas, nuolankumas bei išmintis, atsakomybė ir darbštumas, atvirumas žmonių problemoms ir evangelizacijos efektyvumas nekelia didesnių abejonių.

Net praėjus nemažai metų po jo mirties, velionio garsas, populiarumas, pavyzdžio ir mokymo aktualumas Lietuvos katalikų tarpe išlieka stiprus. Sibiro tremties, vidinės tremties Lietuvoje sąlygomis, gyvenant nuošalioje ir mažoje parapijoje nesutrukdė daryti pozityvią dvasinę ir kultūrinę įtaką, kuri peržengė Lietuvos ribas, buvo juntama ir visoje tuometinėje SSRS teritorijoje. Jo vykdomai evangelizacijai (tame tarpe ir per kultūrą) buvo būdinga, kad jis buvo sėkmingas sielų žvejys, tačiau “žuvys” plaukė pas jį, o ne jis paskui jas. Sunku rasti kitą kunigą ar pasaulietį tiek netolimoje praeityje, tiek dabar, kuris Lietuvoje turėjo tokią didelę įtaką.

Siekdami t. Stanislovo paskelbimo Dievo Tarnu ir atverdami jo beatifikacijos procesą, daug kas esame įsitikinęs, kad taip Bažnyčia atskleis ir pagerbs Dievo malonę, kuri veiksmingai pašventino jo sielą ir į išganymą vedė daugybę tautiečių.

Labai mes užpyktume, jei kurio nors miesto taryba paimtų ir nuimtų visas iškabas nuo įstaigų, įmonių ir krautuvių. Ir kokiu būdu surastumei tada draudimo įstaigą ar kirpyklą?

Yra tačiau kiekviename miestely didžiulis pastatas visai be užrašo. Tai bažnyčia. Jai, po teisybei, ir nereiktų užrašo, nes ji, kaip taisyklė, turi bokštus su kryžiais, ir iš tolo matosi, kad čia bažnyčia.

Ryškus, milžiniškas pastatas buvo Saliamono statytoji šventovė. O betgi Kristui taip suskaudo širdį, kad žmonės užmiršo, kuriam tikslui ji pastatyta. Jis nenutapė naujos iškabos, bet pasakė anuos žodžius, kuriuos mūsų protėviai mėgdavo užrašyti ant bažnyčių pastatų: ,,Mano namai, maldos namai.“

Jeigu porai dienų užsidarytų kirpykla kuriame nors miestely, mes truputį pamurmėtume, bet šiaip jau tai dėl to niekas nemirs ir nesusirgs. Taipgi nieko baisaus neįvyks, jei pora savaičių dėl remonto neveiks kinas ar šokių salė. O betgi jei pora savaičių neveiktų nei malūnas, nei kepykla. Štai iš karto badas…

Kuomet Dievo Sūnus atėjo žemėn kaipo Atitaisytojas Dievo sukurtojo pasaulio, Jis pro daugelį žmonių įmonių ar institucijų praėjo tylomis. Negrūmojo okupacinės kariuomenės kareiviams Jeruzalėje, o netgi Kafarnaumo garnizono karininkui išgydė vaiką. Nekeikė muitinės liūno, o netgi vieną iš muitininkų pašaukė į apaštalus…

O betgi kuomet įėjo į šventyklą, išseko Jo dieviškai beribis romumas ir pakantumas. Vienui vieną kartą Jis griebėsi rimbo…

Tas, kurs neapvertė Zakiejaus iždinės nei Mato rašomojo muitinės stalo, apvertė betgi stalus šventykloje.

Kaip tai galima neiškabinti šios dieviškos Išminties nustatytos iškabos mūsų šventyklose! Kad kartais neįeitų čia Kristaus išvarytieji laivininkai ir prekybininkai. Tai Jo namai. Čia mes susitinkame su Juo. Žinoma, ir prie bulvių skutimo galima, kartais, pajusti Jo artybę. Tačiau toji daiktų žodžių gausybė dažnai neleidžia mums susitikti su savimi. Čia jau nebėra nieko, kas mums kliudo įeiti į save. O ten, širdies gelmėse, mes susitiksime su Juo. Nors viskas Jis, bet šie namai ypatingai Jį priartina žmonėms. Tai mūsų namai. Ach, ko tas žmogus nesuranda? Visur jo ranka ieško: ir po žeme, ir virš debesų. O kaip pametime ir užmirštame save! (……) Amen.

(Rekolekcijos)

Kaip tai būtų juokinga, jei mes nuneštume laikrodininkui savo sustojusį laikrodį, o jis ištisą valandą valytų ciferblatą, o nepažvelgtų, ar kartais nesulūžo laikrodžio spyruoklė. Galimas dalykas, kad laikrodis sustojo ir dėl kitų priežasčių, bet, visų pirma, reikia pažiūrėti, ar tvarkoje spyruoklė. Kiekvienos rekolekcijos – tai yra atgailos dienos. Žmonės ruošiasi velykinei išpažinčiai. Tai yra remonto dienos. Kiekvienas iš mūsų pasižiūri į savo sielą ir mato joje sunaikinimą. Štai aš kasdieną darausi savanaudiškesnis, vis nekantresnis, gašlesnis. Man tai nėra naudinga, bet kuomet pažvelgiame į pasaulį, su pasibaisėjimu matome žmonijos baisų apsunkėjimą. ,,Pasaulis guli pagonybėje!” Taip poetiškai prabyla mūsų objektyvus, nuosekliai ramus Šv. Raštas. Idant nesumažėtų, nepavirstų į griuvėsius žmogaus asmuo, idant žmonija nesusinaikintų. Šv. Rašte yra taip nuostabiai, taip aiškiai pasakyta: ,,Žemė yra naikinte sunaikinta, nes nėra nei vieno, kuris permąstytų savo širdyje“ (Jn). Susimąstymas, apsigalvojimas. Štai išsigelbėjimas! Trumputė filosofijos pamoka – rekolekcijų pradžioje.

Jeigu Visatą galima pavadinti daiktavardžiu, tai mąstantis, galvojantis žmogus yra laikrodžio spyruoklė. Šv. Raštas mums taip aiškiai nurodė pasaulio blogio šaknį. Mes, Bažnyčia, su pasididžiavimu saugome ir skelbiame šios pasaulio problemos sprendimą. Mes su pasididžiavimu savinamės sau funkciją užsukti ir remontuoti ne ciferblatą, ne laikrodžio grandinėlę, ne laikrodžio rodykles ar stikliukus, bet mes remontuojame pačią spyruoklę, t. y. tai, kas yra viduje, paslėpta kaip ir laikrodžio spyruoklė – pačią žmogaus sielą. Mes su pagarba žiūrime į visus kitus Meistrus, kuriuo remontuoja visas kitas Visatos laikrodžio dalis, nes be jų spyruoklė kaip parodytų valandas, jei nebūtų ciferblato. Žiūrėk, kaip viskas pas tave apmirę, nieko nebesieki, viskas tau nešventa. Sustok, susimąstyk, atrask gyvenimo prasmę. Pamilai vėl gyvenimą ir tai bus tau lyg …. Amen. (Milašaičiai)

(Vertė t. Stanislovas)

(Tai pirmieji poeto Rilkės poezijos vertimai į Lietuvių kalbą.Išlaikant autentišką vertimo t. Stanislovo mintį, to jis pats siekė, įkainuodamas ir įvertindamas kiekvieno žodžio vertę, neredagavome jo vertimų, kaip jis teigė: „„nachališkai“ pradėjau klijuoti žodžius ir žiūriu, kad Rilkė „išsiverčia“…Verčiant lyriką gali kai kas ir nubyrėti, nedidelė bėda. O filosofiniame eilėraštyje negali nubyrėti nei vienas žodelis“ (žurnalas „Pergalė“, 1990, nr. 8-9, p. 142.). T. Stanislovas siuntėsi skaitymui kai ką iš Sankt Peterburgo ir kaip šaltinį paduodame, jo kambaryje rastus poeto Rilkės poezijos tomus, kuriais T. Stanislovas Dobrovolskis naudojosi: Reine Maria Rilke, band (tomai) 1-2, Gedicht –Zyklen, Insel Verlag, Wiesbaden, 1955; t. III, Wiesbaden, 1957; t. IV, Frankfurt am Main; t. V, Frankfurt am Main, 1965. )

Apie fontanus

Dabar štai aš daug žinau apie fontanus,

neapsakomus medžius iš stiklo.

Galėčiau kalbėti lyg apie savąsias ašaras,

kurias aš sujaudintas didingų sapnų,

vieną kartą išliejau, o po to užmiršau.

Argi aš užmiršau, kad dangus tiesia

rankas

daugeliui daiktų ir veržiasi į sąmyšį?

Ar aš nemačiau nepalyginamą didybę,

kylančią sename parke priešais švelnius,

pilnus lūkesčių vakarus, – tarpe išnykstančių

giesmių, ateinančių iš svetimų mergaičių,

kurios išsiveržia iš melodijos

ir tampa realiomis ir, lyg jos turėtų

atspindėti atviruose tvenkiniuose?

Aš betgi privalau tik atsiminti apie visa tai,

kas įvyko prie fontanų ir prie manęs, –

kada aš juntu ir kritimo svorį,

kuriame aš vėl vandenį pamačiau.

Tai gali meilė…

Kaipgi ta meilė atėjo?

Ar kaip saulė, ar kaip gėlių šypsnys,

o gal kaip malda? – Papasakok.

Lyg švytinti laimė ji nukrito iš

dangaus

ir pakibo su išskėstais sparnais didingai

virš mano pražydusios sielos…

Ji neturėjo jokios istorijos

Ji neturėjo jokios istorijos

be įvykių slinko metai po metų –

o štai su nuostabia šviesa…

Atėjo meilė ar kas tai buvo?

Ir tada ji pamatė save bailiai pasklidusią,

o štai tvenkinys prieš jos namą…

Atrodo prasidėjo koks tai sapnas,

likimas išplaukė iš jos.

Meilės daina

Kaip man laikyti savo sielą,

kad ji tavęs nepaliestų? Kaip man

ją perkelti, aplenkiant tave, į kitus daiktus?

Labai norėčiau ją perkelti

į tamsumą prie kažko pražuvusio tamsoj,

svetimoj, tylioj vietovėje,

kuri nepasklistų tolyn, kada gelmės tolyn

sklinda.

O betgi viskas, kas mus paliečia, tave ir

mane,

suglaudžia mus į viena, lyg stygų stovas,

kurs iš dviejų stygų vieną balsą iššaukia.

Ant kokio smuiko mes esame užtempti?

Ir koks gi smuikininkas laiko mus rankoj?

O saldžioji giesmė!

…Bet tai, šią mirtį

ištisą mirtį, dar prieš gyvenimą,

taip švelniai savy talpinti ir nebūti

piktu,

tai yra kažkas neaprašomo…

Iš Duino elegijų

Su pilnomis akimis žvelgia tvarinija:

tai kas atvira. Tik mūsų akys yra

lyg apgręžtos ir pastatytos aplink ją

lyg kritimas, aplink jos laisvą išėjimą.

Kas yra lanke, tai žinome mes vien

iš gyvulio veido; nes jau mažą vaiką

mes apgręžiame ir priverčiame, kad jis

žvelgtų atgal į pavidalą, o ne į tai, kas

atvira.

O tai gyvulio veide yra taip gilu. Laisvi jie

nuo mirties.

Ją tik mes matome: laisvas gyvulys

savo žuvimą visad turi už savęs,

o prieš save Dievą, o jei einame, tada einame

į amžinybę, taip tai eina šuliniai.

Iš Orfėjaus sonetų

XXII sonetas

Mes esame varovai.

O betgi laiko žingsnius

jūs laikysite mažmožiu

tame, kurs visad išlieka.

Visa tai, kas skuba,

praeis greit pro šalį,

nes tik tai, kas išlieka,

pašventina mus.

Jaunikaičiai, neišmeskite

drąsos į greitumą,

nei bandykite pabėgti.

Juk viskas yra ramumoj;

tamsa ir šviesa,

gėlės ir knyga.

Vėl iš naujo susitikdami su kūdikystės

daiktais,

mokomės mes vėl su savimi susitikti,

nors mes žinom, kad dienos slenka,

o betgi pajutome, kad ir mes

slenkame.

Jūs vadinate siela…

Ką jūs vadinate siela, ar tai, kas

jumyse taip bailiai čirpsi? Tai, kas kaip

kvailio skambučiai

maldauja pritarimo ir siekia kilmingumo,

betgi miršta galų gale taip skurdžia mirtimi

smilkaluose gotiškų koplyčių.

Ar tai vadinate siela?

Žvelgiu į mėlyną naktį, gegužio

apsnigtą,

kurioje pasauliai į tolimus kelius

sklinda;

man atrodo: aš turiu su savimi dalį

amžinybės

savo krūtinėje. Tai vis nerimsta ir

šaukia,

nori prasiveržti, nori su jais suktis…

Ir tai yra siela.

Neleisk man iš tavo lūpų gerti,

nes iš lūpų aš gėriau atsižadėjimą.

Neleisk man paskęsti tavo rankose,

nes mane rankos neapglėbs.

Didinga yra mirtis

Didinga yra mirtis.

Mes esame

josios besijuokiančios lūpos.

Manome esą vidury gyvenime,

o ji išdrįsta

pravirkti mūsų tarpe.

Inicialai

Vis atiduoki savo grožį

neskaičiuodama nei kalbėdama.

Tu tyli. Jis kalba už tave. Aš esu.

Ir ateina tūkstančiais prasmių,

Ateina pagaliau į kiekvieną.

Iš Orfėjaus sonetų

XXIV sonetas

Argi reiktų atmesti taip labai seną draugystę

su didžiais, niekad neviliojančiais dievais,

vien dėl to, kad jie nepažįsta plieno, kurį mes

rūpestingai gaminam. Argi užtenka jų ieškoti

vien paveiksluose?

Ach tie galiūnai draugai! Jie atėmė

mums mirusius. Jie nejuda prie mūsų

ratų.

Kaip toli nustūmėm mes savo pokylius,

o taipgi maudykles. O, be to, jų jau per

lėtus pasiuntinius

mes vis pralenkiame. Vis vienišesni ir

tik viens kitam atiduoti, viens kito nepažindami

nebevaikštom takais taip mandrai,

bet tik kaip laipsniai. Vien tik garo katiluose

dega kadaise buvusi ugnis ir kala plaktukai,

kurie vis didėja. O mes vis nustojam jėgų

it plaukikai.

Dienos, berods, jos mums išskysta

o betgi jos pamažu vėl į mus įslenka,

juk mes permainom visus laikus;

nes juk mes taip trokštam būti…

O gyvenime, gyvenime, nuostabus laike,

nuo priešingybės į priešingybę pereinąs

slinktyje taip dažnai blogas, toks sunkus,

toks slenkąs,

o štai kartais taip neišpasakytai

su išskėstais sparnais prilygsti angelui:

O nesuprantamasai, o gyvenimo laike.

Iš visų labiausiai išdrįstų egzistencijų

argi viena iš jų gali būti karštesnė ir

drąsesnė.

Mes stovime ir lūkesčiuojame prie savo

ribų

ir kažką Neatpažįstamo įtraukiame

į save.

Mirties patirtis

Mes nieko nežinome apie tą pasišalinimą,

kurs su mumis nesidalina. Neturime mes jokio

pagrindo

parodyti nustebimą, meilę arba neapykantą

šiai mirčiai. Juk ją toji kaukė

tragiško verksmo taip nepaprastai iškraipo.

Dar pasaulis yra pilnas rolių, kurias mes

vaidiname.

Iki kolei mes rūpinomės, ar mes patikome,

štai vaidina ir mirtis, nors ji nepatinka.

Bet kai tu nuėjai, tada į šią sceną

per aną plyšį įsiliejo bruožas tikrenybės,

per plyšį, pro kurį tu praėjai; želia tikra žaluma,

tikras saulės spindulys, tikras miškas.

Mes vaidiname toliau. Baimindamiesi išsakome

tai, ką sunkiai išmokome, o taipgi judesius

tai šen, tai ten įterpdami; o betgi tavoji nuo mūsų

nutolusi

iš mūsų skeveldros atskilusi būtis.

Kartais gali mus užklupti lyg kokia žinia,

atklydusi nuo anos tikrenybės,

ir štai vieną akimirką mes įsijautę,

vaidiname gyvenimą, nebegalvodami apie

plojimus.

Vienatvė

Vienatvė tai kaip lietus.

Ji pakyla nuo jūrų vakarop;

nuo lygumų taip tolimų, nepasiekiamų,

kyla į dangų, kurs visad buvo jos.

O tik tada nuo dangaus krinta ant

miesto.

Lyja žemyn sambrėškio valandomis,

kada visos gatvės atsigręžia į rytą

ir kada kūnai nieko nesuradę,

nusivylę ir liūdni viens nuo kito nusigręžia,

ir kada žmonės, viens kito nekęsdami,

vienoje lovoje privalo miegoti:

tada vienatvė eina upokšniais…

Malda

Naktis, tyli naktis, į kurią įvyturiuoti

ryškiai balti daiktai, raudoni, margi daiktai,

išmėtytos spalvos, kurios yra pakeltos

į vieną tamsumą, Vieną Tylumą, – atvesk

pagaliau ir mane į santykį su Dauguma,

kurią tu pasisavini ir perkalbi. Gal mano jausmai

dar per daug žaidžia su šviesa?

Kodėl gi mano žvilgsnį taip dažnai

trukdo ir blaško aplinkos daiktai?

Spręsk pagal mano rankas,

argi jos jau nerimo lyg daiktas ir įrankis?

Štai ir žiedas toks paprastas

ant mano rankos, o šviesa štai,

pilna pasitikėjimo, pasklido virš jo,

lyg tai jis būtų kelias, kur nors apšviestas,

o betgi į šonus eis tik kai bus tamsu?

Aš taip bijausi

Aš taip bijausi žmonių žodžių,

jie taip ryškiai viską nusako.

Štai šis vadinasi šunimi, o štai čia namas,

o čia pradžia, o ten galas.

Man baugu jų sąmojaus, jų žaismo su

pašaipa,

jie žino visa, kas bus ir buvo;

jau jiems joks kalnas nebenuostabus;

jų sodelis ir kiemelis rubežiuojasi su Dievu.

O aš taip noriu perspėti ir stabdyti: stovėkite

atokiau.

Man taip miela klausytis, kaip gieda daiktai.

O jūs juos paliečiate: jie sustingsta ir apkursta.

Jūs man visus daiktus apverčiate.