Partijų karai. Lietuvai nesiseka su demokratija. Formaliai ją pripažįsta dauguma, bet kai prasideda partinės kovos dėl valdžios, pakantumo principas išgaruoja. O be pakantumo (tolerancijos) demokratija yra tuščias žodis. Net dabar, kai dešinė ir kairė yra nusistūmusios į centrą, partiniai debatai paprastai pavirsta patyčiomis, kivirčais ir kitokiais tarpusavio neapykantos išsiliejimais. Politiniai konkurentai paverčiami priešais, kuriuos reikia sunaikinti. Tuomet drebiama viskas, kas pakliūva po ranka. Prie rimtų diskusijų beveik nepriartėjama. Bet nemaloniausia, kai partiniai konfliktai, remiami žiniasklaidos, persimeta į visą visuomenę ir vėl iš užmaršties prikeliamas senas karas tarp landsbergininkų ir brazauskininkų. Dar pavojingiau, kai šis politinis karas persimeta į religijos ir tikėjimo karalystę ir prasideda kovos ne tik su mirusiu, kuris iš viso negali savęs apginti, bet ir su vienuoliu, kuris jau tarpukario Lietuvoje pasirinko Kristaus sekimą. Ne tik mane, bet ir daugybę Lietuvos žmonių sutrikdė naujos atakos prieš vieną iš iškiliausių tautos asmenybių Algirdą Mykolą Dobrovolskį – Tėvą Stanislovą. Keisčiausia, kad politinių aistrų įkaitintai visuomenei neatėjo į galvą mintis, jog karas prieš Kristaus sekėją buvo paverstas karu prieš patį vargšų užtarėją Kristų, gyvenusį žemėje prieš 2000 metų. Net politine prasme tai buvo absurdas. Be kairės juk negalėjo būti ir dešinės. Jeigu dešiniesiems rūpėjo demokratinė valstybė, tai jai turėjo rūpėti ir kairės išsaugojimas, o ne jos naikinimas.
Žaidimai KGB kortomis. Apie Tėvą Stanislovą jau daug knygų parašyta ir filmų sukurta. Bet šiandien ypač įžūliai atrodo primesti kaltinimai apie jo tariamus patarnavimus KGB. Kas tie naujieji kaltintojai? Ir kodėl jie išeina į viešumą tuo metu, kai pradėtos akcijos už vienuolio paskelbimą šventuoju? Už kagėbistinio kabliuko yra užkibę dvejopi žmonės. Vieni – aiškiai per daug jauni, todėl aiškiai nenutuokia nei apie Lietuvai gerai žinomą asmenybę, nei apie KGB tarnybų paliktas provokacijas. Kiti net patys yra nukentėję nuo KGB pinklių, tačiau nėra deramai supratę, ką reiškia pranciškoniškas gyvenimo būdas. Bet gėdingiausia, kad ir vieni, ir kiti nutyli seniai atidengtas kortas. Jau 2020 m., remiantis KGB archyvo duomenimis, buvo paskelbtas A. Augo darbas „Tėvas Stanislovas KGB gniaužtuose“. O 2018 m. „L.ryte“ jau pasirodė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėjos patarėjos E. Škirkos parengtas dokumentas, publikuotas pavadinimu „KGB agentų persekiojamas Tėvas Stanislovas atsikvėpė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę“. (https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2018/09/26/news/kgb-agentu-persekiojamas-tevas-stanislovas-atsikvepe-tik-lietuvai-atgavus-nepriklausomybe-7691723)
Tremtis. Ten rašoma, kad okupacijų metais iškalba garsėjantis vienuolis iš pradžių važinėjo po Lietuvą kaip laisvas pamokslininkas. Nuo tada prasidėjo ir jo persekiojimai. Hitlerinės okupacijos metais daug prisidėjo prie žydų gelbėjimo akcijų ir jų įsidarbinimų. Jau tada buvo ženklų, kad vienuoliui gresia areštas ir net koncentracijos stovykla. Grėsmę išardė karas. Sovietmečiu jis tęsė savo darbą: per puspenktų kunigystės metų apvažiavo kone šimtą Lietuvos parapijų. „Pamoksluose ragino žmones nepasiduoti nusivylimui ir girtuoklystei, skatino remti kovotojus už laisvę, melstis už ištremtus ir sovietų represuotus Lietuvos gyventojus ir smerkė trėmimų akcijų vykdytojus, agitavo nestoti į komunistų partiją ir komjaunimą, nešvęsti sovietinių švenčių, sudaryti santuokas ne civilinės metrikacijos skyriuose, bet bažnyčioje. <…>1947 m. pas Tėvą Stanislovą buvo atlikta pirma krata, paimti rašomosios mašinėlės šrifto pavyzdžiai. Dar kartą krata buvo atlikta 1948 m. rugpjūčio 10 d. ir jau kitą dieną <…>Tėvas Stanislovas buvo suimtas. Tardomas nesigynė – prisipažino, kad, būdamas nusiteikęs prieš sovietų valdžią, per pamokslus ragino tikinčiuosius kovoti su komunistų partijos ir okupacinės sovietų valdžios vykdoma nutautinimo politika, <…>ragino lietuvius nesituokti su rusais, smerkė represijas, ragino tikinčiuosius nepranešinėti saugumo organams apie asmenis, kovojusius su okupantais. <…>Tėvas Stanislovas <…>buvo nuteistas 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageriuose. Kratos metu paimti sąsiuviniai su pamokslais bei 1944–1948 m. rašytas dienoraštis buvo prijungti prie baudžiamosios bylos kaip daiktiniai įrodymai.“ Tėvas Stanislovas buvo sekamas net Komijos lageriuose. Ten jis įstojęs į antisovietinę pogrindinę organizaciją „Lietuvių kovos sąjunga“ ir joje aktyviai dalyvavęs. Kai jis buvo pirmąsyk paleistas į laisvę, tremtyje užvesta byla buvo atsiųsta į Lietuvą. Čia ją „toliau vedė Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos įgaliotinio Jurbarko rajone įstaiga“.
Persekiojimai. Lietuvoje jis vėl užmezginėjęs ryšius su asmenimis, grįžusiais iš įkalinimo vietų, šmeižęs sovietinę santvarką, todėl jo sekimas buvęs sustiprintas. Tam priskirti net 3 KGB agentai. 1957 m. jis areštuojamas antrą kartą. Po pusmečio grįžta į Lietuvą, bet čia jo sekimas dar labiau sugriežtinamas: pritraukiami papildomi agentai iš jo aplinkos, atimamas kunigystės pažymėjimas, priverčiamas nusiskusti barzdą, kurią užsiaugino paragintas studijų draugo V. Sladkevičiaus. Bet tai nesustabdė jo veiklos. Išsiplėtė jo ryšiai su buvusiais tremtiniais ir kaliniais, su užsienyje gyvenusiais asmenimis. Be to, jis laikęs ir platinęs draudžiamus leidinius „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, „Dievas ir Tėvynė“, tarpukario Lietuvos veikalus, B. Pasternako, A. Solženycino kūrinius, prisidėjęs prie Vakarų filosofų ir teologų knygų vertimo bei kopijavimo. „Saugumo ataskaitose konstatuojama, kad jis platino „ideologiškai žalingą „savilaidos“ ir užsienyje leidžiamą antisovietinę literatūrą“, palaikė ryšius su dideliu ratu Lietuvoje, kitose Sovietų Sąjungos respublikose bei užsienyje gyvenusių asmenų <…> Tėvo Stanislovo gyvenamuose kambariuose ne vieną kartą buvo darytos kratos, konfiskuoti pamokslų konspektai, užrašai, užsienio autorių tekstų vertimai. Kaip liudija pats Tėvas Stanislovas: „Vienos kratos metu paėmė tris tūkstančius lapų mano produkcijos“ Matyt, nutarta, kad lengviau kontroliuoti Tėvą Stanislovą tada, kai jis dirba savo kasdienį darbą, todėl 1961 m. kunigystė jam sugrąžinama. Bet pareigų atlikimas buvo labai apsunkintas: „Mane siųsdavo ten, kur kunigai jau nebenorėdavo gyventi. Kartą prisiglaudžiau zakristijoje ir miegojau ant stalo, kur sudėti bažnytiniai rūbai. Kitur atvažiavau į tokią špitolę, kur net ir langų nebuvo. Atplėšiau lentas, įlipau, o ten ir grindų nėra… Kunigavau tarp miškų, tarp girių, užkampiuose, tarp vargo prislėgtų pokario kaimo žmonių.“ ( Tėvas Stanislovas. Apie meilę ir tarnystę, V., „Margi raštai“, 1997, p. 57). Grasinamais spaudžiamas vienuolis pažadėjęs, kad atsiribos nuo Kronikos platinimo, bet to neįvyko. „Nepaisydamas saugumo persekiojimo Tėvas Stanislovas 1978 m., kartu su Kauno arkivyskupijos kunigais, pasirašė pareiškimą dėl naujos Lietuvos SSR konstitucijos, varžančios tikinčiųjų teises, 1983 m. – pareiškimą, reikalaujantį nutraukti kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus kalinimą. Paberžėje keletą kartų viešėjo rusų rašytojas, disidentas A. Solženycinas, Rusijos ortodoksų bažnyčios teologas Tėvas Aleksandras Menis ir daugelis kitų Sovietų Sąjungos „nemylimų“ ir atidžiai stebimų visuomenės ir kultūros veikėjų, dvasininkų.“
Kai žmonės tampa priešais. Visi šie faktai buvo įslaptinti. Juos slėpė ne tik KGB, bet ir Tėvas Stanislovas bei jo aplinkos žmonės. Bet tada, kai Lietuva pradėjo išsilaisvinimo kovas ir buvo pralietas žmonių kraujas, prasidėjo paslapčių išviešinimo procesai. Jie tapo pačia sudėtingiausia politine problema. Pirma, didžiausi Lietuvos priešai buvo atviri sovietinės sistemos gynėjai, kurie remiami kariuomenės stengėsi sugrąžinti šalį į SSSR sudėtį. Antra, valdančioji partija priešais laikė ne tik atvirus nepriklausomybės priešininkus, bet ir visą opoziciją. Ši opozicija buvo tapatinama su kairiaisiais, tačiau iš tikrųjų „kairumas“ jiems reiškė ne tik parlamentinę, socialdemokratinę opoziciją, bet ir apskritai visą kritinę (pilitinę) visuomenės dalį, prie kurios buvo priskirtas ir Tėvas Stanislovas bei jo remiami kaimo žmonės. Trečia, valdžios niekinama kairiųjų partija kartu su visa pilietine ir skriaudžiamųjų opozicija, atsiliepdama į jos rodomą panieką bei patyčias, pati ėmė valdančiųjų nekęsti ir laikyti juos savo ir visos valstybės priešais. Ketvirta, nukentėjusieji nuo sovietinės sistemos žmonės priešais laikė savo buvusius skriaudėjus: kagėbistus, jų agentus, ir visus kolaborantus. Todėl jie siekė jų išviešinimo, kad visi žinotų jų nusikaltimus ir būtų užkirsti keliai jų dvigubiems „žaidimams“. Tačiau visi tie asmenys, kurie savo veikla buvo vienaip ar kitaip įsitraukę į nekaltų Lietuvos žmonių persekiojimus bei kankinimus arba tiesiogiai su jais susiję, dėjo visas pastangas, kad jų darbai liktų neatskleisti ar net būtų įslaptinti. Seime nugalėjo įslaptintojai. Kad ir kaip seimas būtų aiškinęs tokio sprendimo motyvus, daugeliui žmonių jis tapo sovietmečiu nukentėjusių žmonių priešu. Net 2015 m., kai 75 metams buvo pratęstas KGB agentų įslaptinimo įstatymas, už jį balsavo 80 seimo narių. Prieš buvo tik 12 asmenų. Niekas to įstatymo nesiruošia atšaukti iki šiol. Kadangi tokių įslaptintų dalykų šalyje yra daug, žmonės priversti susitaikyti ir su tuo, ir su visa priešų produkavimo sistema, kurioje gyvenantiems žmonėms visur aplink tik priešai. Bejėgiškai susitaikyti – tai nereiškia užmiršti. Skriaudos kaupiasi, slegia ir verčia nusisukti nuo pareigų valstybei ir užsidaryti. O užsidarius tik auga depresuotų žmonių skaičiai. Visraktį, kaip išgyventi tokiame pasaulyje, žinojo nedaug kas. Ryškiausias iš jų Tėvas Stanislovas. Kristaus sekimas jį išmokė mylėti priešus. Iš pirmo žvilgsnio ta meilė atrodo keistai: kaip buvo įmanoma „džiaugtis“ tais sunkumais, kuriuos ant jo pečių daug metų krovė ne tik sovietinė sistema, bet ir Nepriklausomoje valstybėje dešiniaisiais save laikantys politikai, net ir kai kurie savos konfesijos asmenys.
Mažutėlių tarnas. Suprantama, šio „mažutėlių tarno“ negalėjo suprasti vien tik savo interesais gyvenantys žmonės: daugiausia politikai, verslininkai, eiliniai „homo sovieticus“, masiniai vartotojai. Užtat jį puikiai suprato vargšai, „grytelninkai“ ir visi skriaudžiamieji, kuriuos Tėvas Stanislovas visad stengėsi „užsistoti“ ir ištvermingai ginti. Tik savo interesais pasaulį matuojantiems žmonėms vienuolio gyvenimas neatrodė realus, o jo gyvenimo motyvas per daug paprastas – Kristaus sekimas. Tačiau apskritai kalbant, visi krikščionys yra Kristaus sekėjai. Tačiau sekimas nelygu sekimui. Ne be reikalo XIX a. pirmos pusės danų filosofas S. S. Kjerkegoras (Søren Aabye Kierkegaard) buvo giliai sukrėstas, kai suprato, kad jo šalyje jau iš esmės nebeliko tikrų krikščionių. Dauguma danų tik apsimetinėja (mėgdžioja, vaizduoja, imituoja) Kristus sekimą. Rūpestis dėl tokios dviveidystės kankino jį visą gyvenimą, nulemdamas jo visą kūrybą. Ar nebus panašią dvasinę traumą patyręs ir A. M. Dobrovolskis, kad jaunystėje pasiryžo tokiam asketiškam gyvenimui ir nesibaigiančiai t a r n y s t e i, kuri jį padarė būtybe visai iš kito pasaulio. O pramoginio pasaulio garbintojams keistai turėjo atrodyti tikram Kristaus sekimui pasišventęs vienuolis. Tas pasišventimas buvo įkvėptas garbingos Pranciškaus Asyžiečio tradicijos. Pranciškus sekimo mokėsi iš gerų gyvenimo pavyzdžių, o Tėvas Stanislovas – iš šv. Pranciškaus. Pranciškų irgi daug kas laikė ne šio pasaulio žmogumi. Pranciškaus Asyžiečio Raštų leidėjas lietuvių kalba Placidas Barius OFM rašo: „Šv. Pranciškaus asmenybės neįmanoma apibrėžti įprastinėmis kategorijomis. Tai buvo žmogus, bandęs sutalpinti ir suderinti visa, kas įsivaizduojama tobulame žmoguje (Pranciškus Asyžietis. Raštai, „Taura“, 1995, p. 5). O jo raštų sudarytojas yra pateikęs gerokai detalesnį paveikslą: „<…>Pranciškus nebuvo filosofas, pašauktas abstrakčiam mąstymui. Jis buvo greičiau poetas ir apaštalas, persiėmęs ‚čia ir dabar‘ savo sekėjų ir apskritai visų tikinčiųjų gyvenimu. Kaip tik todėl jo raštai yra ne sistemingas asketikos ir mistinės teologijos vadovėlis, bet greičiau kasdieniai patarimai ir pastabos, paraginimai tobuliau gyventi. Vis dėlto, nors Pranciškus nebuvo filosofas siaurąja šio žodžio prasme, jis gerai perprato žmogaus širdies siekius ir reikmes (Pranciškus Asyžietis. Raštai, „Taura“, 1995, p. 25). Įdomiausia, kad beveik viskas, kas čia pasakyta apie Pranciškų, tinka ir Tėvui Stanislovui. Jis irgi buvo pamokslininkas bei atsakingo gyvenimo mokytojas, gana poetiškos prigimties žmogus, ne tik jautrus poezijai, bet ir pats gana vaizdingai kalbantis, rašantis ir mąstantis. Jis ne tik pats vertė į lietuvių kalbą savo dvasiai artimo austrų poeto R. M. Rilkės filosofinę poeziją, bet ir mėgo ją subtiliai komentuoti. Su Pranciškum jį siejo net ir šventa bažnyčių atstatymo misija. Tik Pranciškus tą pavedimą sakė gavęs iš paties Dievo, o Tėvas Stanislovas – iš kardinolo V. Sladkevičiaus. Tas pavedimas jam buvęs per daug sunkus: „Taip, turėjau išgerti labai karčią taurę. Ir labai didelę, gal net didžiausią savo gyvenime. Sakau kardinolui <…>, kad man Paberžėje labai gerai, o kardinolas atsako: ‚Jei labai gerai – tai jau ir yra blogai.‘ Buvo sunku, po to verkiau. Ilgai verkiau. Kažkaip palengvėjo. Juk tarnauju Dievo karalystei.“ (B. Tiknevičiūtė. Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas. K., 2013, p. 30). Tėvas Stanislovas suprato, kad tai nebuvo kokia bausmė, o veikiau pagalbos prašymas. Jis žinojo, kad niekas tokių darbų geriau neatliks už Tėvą Stanislovą.
Pranciškaus gyvenimo etapai. Kaip žinoma, Pranciškaus gyvenimo krypties pasirinkimą nulėmė 3 išskirtiniai jo gyvenimo etapai. Pirmąjį etapą apsprendė gyvenimas turtingo tėvo (drabužių pirklio) namuose. Kaip buvo įprasta, tėvas to verslo mokė ir savo sūnų. Bet kuo jis daugiau stengėsi ir skatino, tuo labiau sūnus nuo jo šalinosi. Kai jis aiškiai pajuto, kad toks gyvenimo būdas yra visai beprasmiškas, vieną dieną jis apie tai pranešė tėvui. Kilo aštrus konfliktas. Prasidėjo teismai, po kurių bendras gyvenimas pasidarė nebeįmanomas. Kai sūnus aiškiai suprato, jog tėvas nenusileis, prasidėjo antras etapas: Pranciškus paliko tėvų namus ir pasirinko vargingą elgetaujančio atsiskyrėlio gyvenimą. Trečias etapas susijęs su Parcinkulio/Porciunkulės atlaidais. Jų metu nedidelėje bažnytėlėje jis išgirsta skaitant ištrauką iš Mato Evangelijos: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dviejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio“ (Mt 10, 8-10). Štai, pasakė sau Pranciškus, kaip tik tai, ko aš trokštu. Ir iškart atsisakęs ligi šiol vilkėtų atsiskyrėlio drabužių, liko su šiurkščiu paprasto valstiečio palaidiniu, susijuosęs per liemenį virve, ir basas. Greitai Pranciškų pastebėjo kiti jaunuoliai ir paprašė leisti jiems prisidėti prie jo ir gyventi taip kaip jis.“ (Ten pat, p. 30). Kai sekėjų žymiai padaugėjo ir ėmė rastis nukrypimų nuo Pranciškaus pasirinkto kelio, jis parašė „Regulą“ ir paprašė popiežiaus Inocento III, kad ją patvirtintų. Tai įvyko 1209 m.
Turtus išdalinti vargšams. Nors praėjo daug metų, skaitant išlikusią 1221 m. „Regulą“ (regula – taisyklė, tvarka), nėra labai sunku atpažinti pačias svarbiausias Tėvo Stanislovo gyvenimo nuostatas, perimtas iš Šv. Pranciškaus:
„1 skyrius. Broliai turi gyventi klusnumu, neturtu ir skaistybe“. Ten pat pateiktos dvi atraminės nuostatos iš Evangelijos pagal Matą: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Tai vienuolijos brolius įpareigojo būti pigių žemiškų gėrybių skurdžiais ir sunkiai pasiekiamų dorybių turtuoliais. (Ten pat, p. 68). Kaip matyti, pagrindiniai šio skyriaus reikalavimai yra du: neturtas ir kryžius. Pirmuoju atveju reikalaujama užtikrinti neturtą, o antruoju – nevengti kančių. Abu šie ženklai paprastam pasauliečiui yra nepakeliami. Ir tai ne koks nusikaltimas – tokia žmogaus prigimtis. Jis bijo ir skurdo, ir kančių. Kitaip sakant, tai yra nelaimės, keliančios liūdesį ir skausmą, nuo kurių jis priverstas gintis visais įmanomais būdais. Laisvai tokį gyvenimo būdą pasirinkęs Tėvas Stanislovas greičiau jų ieško, negu bijo, kadangi visus sunkumus laiko jam skirtais Dievo išbandymais. Jis džiaugiasi, kad yra Dievo pasirinktas. Ypač stipriai jis jautė, kad neturtas išlaisvina žmogų nuo tos beprasmybės, kuri šiais laikais lydi visą vartotojų gyvenimo būdą. Nuo pačios vienuolystės pradžios jam rūpėjo priartėti prie vargano vargšų gyvenimo. Matydamas jų kančias, jis niekada negalėjo jų atstumti, bet visada giliai juos užjautė ir skubėjo į pagalbą. O kryžius jam buvo pats geriausias dieviškų išbandymų (sunkumų ir kančių) ženklas. Ši mintis labiau išplėtojama antrame „Regulos“ skyriuje: „2 skyrius. Kaip priimti ir aprengti vienuolius“. Čia pamokoma, kaip išsilaisvinti nuo turtų, išsaugoti laisvą valią ir pasirinkti skurdų gyvenimo būdą atitinkančią aprangą. „Tevengia jie prašmatnių ir brangių rūbų šiame pasaulyje, kad turėtų ką dėvėti dangaus karalystėje“. Kiti pamokymai atskleidžiami nurodymais, kaip sutikti į vienuoliją stojančius kandidatus: „kandidatas turi parduoti visą savo turtą ir pinigus išdalyti vargšams <…>Tačiau vienuoliai ir jų ministrai turi būti atsargūs ir jokiu būdu nesikišti į jo reikalus. Jie privalo neimti iš jo jokių pinigų – nei patys, nei per tarpininką.“
Lygybė, teisingumas ir gailestingumas. Tėvas Stanislovas nepaveldėjo turtų, kuriuos išsyk būtų galėjęs išdalinti. Tačiau jis nepaliaujamai dalinosi viskuo, ką gaudavo ir maitino visus, kas tik užsukdavo į kleboniją. Tėvas Stanislovas ypatingai ištikimas 4-to skyriaus reikalavimui palaikyti lygiateisišką brolijos narių bendravimą: „Broliai turi elgtis tarpusavyje taip, kaip moko mus Viešpats: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12) ir: „Ko nenori, kad tau darytų, nedaryk ir kitam“ (Tob 4, 16). „Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28). Tą reikalavimą papildo „6 skyrius. Prašykite ministrų pagalbos<…>: Niekas neturi būti vadinamas „prioru“ (viršininku). Visi esame „mažesnieji broliai“, be jokio išskirtinumo, ir turime būti pasirengę mazgoti vienas kitam kojas.“ Čia išreikštas ne tik žmonių lygybės principas, bet ir mažutėlių vienuolių sulyginimas su viso pasaulio vargšais, nelaimingaisiais ir nuskriaustaisiais. Krinta į akis ir „7 skyrius. Darbas ir tarnystė kitiems. <…>Visi broliai turi sunkiai darbuotis darydami gera, kaip yra pasakyta: „Nuolat dirbk ką nors naudinga, kad nelabasis visuomet rastų tave užimtą.“ Šie Tėvo Stanislovo bruožai bene pirmiausiai krisdavo visiems į akis, o jo restauruotos bažnyčios, kryžiai, arnotai bei etnografiniai rakandai, sukurtos metalinės saulutės iki šiol liudija ne tik didelį jo darbštumą, bet ir gebėjimą pritraukti į normalią veiklą gyvenimo prasmę praradusius žmones.
Tai kaip mylėti priešus? Toliau broliai perspėjami, kad ir kas pas juos ateitų, „draugas ar priešas, valkata ar pokštininkas, ar koks plėšikas, – tebūna šiltai, mielai sutiktas. Kad ir kur jie būtų, kad ir kas juos ištiktų, visi broliai, kaip dvasinės nuostatos žmonės, tegul „nemurmėdami“ (1 Pt 4, 9) būna pagarbūs ir dėmesingi vienas kitam. <…>Žiūrėkite, kad nebūtumėte niūrūs ar prislėgti lyg veidmainiai“ (Ten pat, p. 40). „22 skyrius. Perspėjimas vienuoliams. Prisiminkite Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius: ‚Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia‘ (Lk 6, 27). Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kurio pėdomis turime sekti (plg. 1 Pt 2, 21) jį išdavusį žmogų vadino savo draugu ir laisva valia pasidavė budeliams. Taigi mūsų draugai yra tie, kurie be priežasties mus vargina ir kamuoja, žeidžia ir žemina, kelia skausmą ar kančią, tampa mūsų kankinystės ir mirties kaltininkais.“ (Pranciškus Asyžietis. Ten pat, p. 53). 7 ir 22 skyriai – pasauliečiui sunkiausiai suprantamos „Regulos“ vietos. Matyt, dėl to po Pranciškaus mirties jos buvo ne kartą papildytos. Pirmiausia tekste „Pranciškaus ‚gyvenimo pavyzdys‘ ir ‚paskutinė valia‘ šv. Klarai“. Čia jie pavadinti „Perspėjimais“. IX -tame ir X-tame perspėjime vėl grįžtama prie meilės priešams. Čia atkreipiamas dėmesys į trejopus priešus: 1) į Kristų išdavusį žmogų, 2) į mūsų draugus, „kurie be priežasties mus vargina ir kamuoja, žeidžia ar žemina, kelia skausmą ar kančią, tampa mūsų kankinystės ir mirties kaltininkais“ ir 3) tuos, kurie kyla iš mūsų „žemesniosios prigimties“ ir dėl kurių „esame sugedę, apgailėtini, nepažįstantys jokio gėrio, godūs ir trokštantys daryti vien blogį“.
Tremtinio pavyzdys. Čia išryškinti tie regulų skyriai, kurie nepriklausomai nuo istorinių gyvenimo būdo permainų, nuo gyvenimo sąlygų ir atsitiktinių aplinkybių taip tvirtai ir stabiliai įsitvirtino Tėvo Stanislovo charakteryje ir veikė jo kasdienį darbą bei pareigų atlikimą. Žmonėms imponavo nepaprastas vienuolio gailestingumas, savo varganų išteklių dalinimasis su visais, gebėjimas su visais sugyventi. Ne tik su katalikais ir lietuviais, bet ir su svetimtaučiais, ne tik su alkoholikais ir narkomanais, bet ir su vagimis ir valkatomis. Svarbiausia – visi jie norėjo su juo bendrauti ir apie jį atsiliepdavo su didžiausia pagarba. Gal būtų ir nelengva suprasti priešų meilės paradoksalumo, jeigu neturėtume svarių mons. Kazimiero Vasiliausko tremties liudijimų, kuriuos yra parengęs poetas Vladas Braziūnas. Štai jie: „Keturi tūkstančiai buvo kalinių, iš jų – apie aštuonis šimtus lietuvių, iš jų – apie dešimt kunigų. Ypač mums visiems brangus ir artimas buvo kunigas Dobrovolskis. Mes kiek laiko ne tik vienam barake gyvenom, bet ir vienoj šachtoj dirbom. Tokių kaip jis žmonių retai teko sutikt. Jis ir nepaprastai būdavo darbštus, ir gailestingas, savo turimais ištekliais pasidalindavo su visais, mokėjo su visais sugyvent. Jį suprato visi: ne tiktai katalikai, ne tik lietuviai, bet ir svetimtaučiai, ir vagys, ir žmogžudžiai. Su didžiausia pagarba apie jį atsiliepdavo ir su juo norėdavo bendraut. Man dabar labai keista, kad žmogžudžiai suprato jo sielos grožį, o šiandien Lietuvoje yra žmonių, kurie jo didelio taurumo ir dvasios turtingumo visiškai nevertina. Jis yra gilus teologas, daug kalbų moka ir sugeba parašyti. <…>Nepaprastai mane žavėjo jo humanizmas. <…>Aš jam kartą ir sakau: ‚Tėveli, kaip čia daryt, ar mes galim kaip nors apaštalaut, kad jie nors tokių baisių keiksmų… Net Mariją keikdavo baisiausiais žodžiais… Ar mes galim kaip nors padėt, kad jie nuo šito įpročio atprastų?‘ Jis man sako: ‚Tik tu jau nebandyk jų moralizuot. Jeigu nori padėt jiems, reikia taip: kai eini į šachtą, matai, kur bjauriausia vieta, kur dulkės ir labai šlapia, ar pavojinga – eik ir ten dirbk. O kitiems bus truputį lengviau. Pasidalyk su jais, ką turi valgyt. Gal žmogui bus ne taip pikta, galbūt jis tada vietoj tūkstančio keiksmų nusikeiks tik devynis šimtus devyniasdešimt devynis. Ir tai bus jau laimėjimas.‘ Iš tiesų, kai jis būdavo, jis žmonėms niekad nei grasindavo, nei mokindavo, bet jo tokia tauri laikysena, kad: ponas Dobrovolskis yra, šiandien keiktis negalima. <…>Tačiau kartais ir jis susirgdavo. Eidami į darbą, žmonės sakydavo: šiandien bus sunku dirbt, pono Dobrovolskio šiandien nebus. Žinodavo, kad jis pirmas į darbą ateina, paskutinis išeina ir kad jis bus visuomet toj vietoj, kur niekas nenori dirbt.“ O čia pat ir paties Tėvo Stanislovo paaiškinimas, kodėl jis vengė dalyvauti politinių kalinių sueigose: „Politinis kalinys neturi vaitoti ir triumfuoti dėl savo patirtų kančių. Juk tokia kančia – tai privilegija, tai džiaugsmas“. (Tėvas Stanislovas. Apie meilę ir tarnystę, „Margi raštai“, V., 1997, p. 45).
Tarp meilės ir neapykantos. Iš tikrųjų, kur surasi tokį keistą žmogų, kuris ištremtas priešo iš savo gimtojo krašto, skubėtų kas rytą į to paties priešo įrengtų anglies kasyklų šachtą, pasirinktų ten pačią sunkiausią darbo vietą, dirbtų už visus, kad įvykdytų jo uždėtus planus. Žinoma, jeigu vienuolis taip būtų bandęs santykiavęs tik su valdžia, jam išsyk būtų buvę galima priskirti norą vergiškai įsiteikti, įtikti valdžiai. Bet jis stovi daug aukščiau – žmoniškai elgiasi su visais. Ne tam, kad įsiteiktų, bet kad būtų lygiai teisingas ir KAD DĖL TO VISI ŽMONĖS PASIDARYTŲ GERESNI, NEGU BUVO. Tokiu elgesiu tarnaujama, aukojamasi, tampama gerumo pavyzdžiu. Kai kam atrodė, kad jo siekimas humanizuot, perauklėti valdžią buvo gana naivus. Bet jis galvojo kitaip: blogio neįmanoma įveikti blogiu. Blogis prieš blogį veda į kerštavimo varžybas be pabaigos. Jis jį siekia įveikti tik apsiribojimu, santūrumu, geranorišku nusiteikimu, pradedant nuo savęs paties: „Šachtoje giedodavau, džiaugdavausi, kad gyvenu. Tuo metu turėjau kalinio numerį ir kirtiklį rankoje. Pamąstykim apie pasninko prasmę. Nereikėtų daug ryti, smaguriauti. Mano senatvės pensija 139 litai Nedrįskite man skirti kalinio pensijos. Man būti Sibiro kaliniu – garbė.“ (Birutė Tiknevičiūtė, p. 191; plg. p.196). Tėvas Stanislovas buvo įsitikinęs, kad Dievas, įkalindamas jį lageriuose, išgelbėjo nuo „jaunatviškų svajonių ir romantiškų, tuščių fantazijų“. Pasaulietiškam protui akivaizdu, kad priešas nelygu priešui, todėl neįmanoma visiems priešams taikyti tos pačios meilės reikalavimo. Vienų priešų galima nepaisyti, kitus įmanoma iškęsti, o tretiems, labiausiai sužvėrėjusiems, tenka priešintis, jų saugotis, su jais kovoti, kariauti, nuo jų gintis. Tenka ginti ne tik save, bet ir šeimą, namus, draugus, Tėvynę, Valstybę… Tokių dalykų negalima pasiekti mylint. Nei atskiras žmogus, nei socialinė grupė negalėtų išlikti, jeigu nesigintų ir negintų kitų. O tam reiklinga neapykanta. Iš ko išaugtų patriotai ir didvyriai (herojai), jeigu to nebūtų daroma? Tačiau Kristaus ir pranciškonų vienuolių pasirinkta misija žymiai pranoksta pasauliečių galimybes. Kaip tik dėl jų Šv. Pranciškus, Tėvas Stanislovas, Nijolė Sadūnaitė stebino žmones ne tik savo gailestingumu, atlaidumu, bet ir tikėjimo galia. Juk nuo pat jaunystės jie pasirinko sau ne lengviausią, patogiausią, pigiausią, nerūpestingiausią gyvenimo kelią, bet patį sunkiausią, skurdžiausią ir daugiausia gailestingumo, atjautos reikalaujantį. Ne pasaulietiškai laisvo gyvenimo, o apribojančio, nepaliaujamai drausminančio (disciplinuojančio), amžinybės matais matuojamo vienuoliško gyvenimo kelią. Ir ne bet kokio vienuolio, o skurdaus, beturčio, daugiausia ištvermės, pasiaukojimo, pasišventimo reikalaujančio gyvenimo kelią. Ką reiškia toks gyvenimas žmonėms, gerai matė ne tik tremtiniai, bet ir visi kiti žmonės, būriais traukę į Paberžę ir Dotnuvą, kurie su juo ilgai gyveno ir artimai bendravo. Jų tarpe buvo net ir kagėbistų, valdžios žmonių, pakeitusių savo gyvenimo būdą.
Neapykanta dėl „grytelninkų“ atjautos. Kai matai tokiu pasiaukojimu grįstą gyvenimą ir net meilę priešams, sunku darosi suprasti, iš kur randasi ne tik pradžioje paminėti vienuolio šmeižtai, bet ir organizuota saviškių neapykanta jo krikščioniškam gailestingumui. Tėvas Stanislovas dėl to nesiskundžia. Šv. Pranciškus juk irgi tokiais atvejais nesiskundė. Tik sustiprėjo jų skausmas, kai tekdavo užtarti vargšus ir skriaudžiamuosius. Bet labiausiai jį jaudino vargšai. Ypač daug priekaištų sulaukė ten, kur jo užuojauta susikirsdavo su negailestingais valdžios sprendimams. Pokalbyje su gydytoja B. Tiknevičiūte Tėvas Stanislovas susijaudinęs kalbėjo: „Po karo kaimiečiams buvo brukte įbrukta kolektyvinė nuosavybė. Kaime ji buvo visuotinė, įsisavinta skausmingai, per kraują. Atgavus Nepriklausomybę, po vienos nakties kolūkinės nuosavybės neliko. O juk ji buvo sunešta po šapelį kolūkiečių. Dabar ją ramiausiai dalija kiti, neklausia kolūkiečių nuomonės, – Tėvas Stanislovas labai dėl to sielojasi. <…>Po karo iš valstiečių be atsiklausimo nuosavybę atėmė, išbuožino, o dabar – ją atėmė antrą kartą.“ (Ten pat, p. 66). Kitame septynių bičiulių pokalbyje prasiveržia dar daugiau skausmo: „Steigsiu ‚grytelninkų partiją‘, nes žmones dabar stumia nuo jų žemės. Savininkai atima sklypus, o ant jų stovi kolūkiečių namai. O kur jiems eiti. Palikti kruvinu prakaitu uždirbtą Alytaus statybos namelį? Reikia tuos žmones užstoti. Jų dėka turime sviesto, pieno ir mėsos. Aš prieš greitą kolūkių išardymą. Vokietijoms susijungus, Rytų Vokietijoj kolūkiai bus išformuojami per 10 metų. Lietuvoje ši baisi antžmogiška kolūkių sistema davė mėsą net Maskvai, Leningradui, todėl neskubėkime jos laužyti.“ (Ten pat, p. 60).
Sukilimas prieš kairiuosius. Ypač jį žeidė pati dešiniųjų neapykanta kairiesiems, kurių užtarimui jis buvo pašventęs visą savo gyvenimą. „Lietuvos ryto“ žurnalisto R. Stankevičiaus interviu Tėvas Stanislovas kalbėjo: „Nepykite ant manęs. <…> Juo krikščioniškesnis dešiniųjų laikraštis, tuo piktesnis. Ir kaip per išpažintį Jums pasakysiu, jog kai kurie krikščioniškieji laikraščiai man dvokte dvokia neapykanta. Ne visi skaitytojai teologai, todėl jiems priminsiu Jėzaus sakinį: ‚Jie pasiima raktą į dangaus karalystę ir patys neįeina, ir kitų neįleidžia.‘ <…>Pavyzdžiui, sakoma, kad žemės ūkį suardė kairieji. Bet juk jie tada nebuvo prie valdžios. Kas paleido kolūkių valdybas, kolūkių susirinkimus, kolūkių pirmininkus…“ (Ten pat, p. 77). Šitokie žodžiai sukėlė dešiniųjų dvasininkų pasipiktinimą, paskatinusį „Lietuvos aidą“ organizuoti prieš vienuolį nukreiptų parašų rinkimą. Laikraščiui pavyko: protestą pasirašė 153 kunigai, daugiausia iš Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų. Išgirdę apie šią akciją, sunerimo ir patys „grytelninkai“. Jie atsiuntė laišką: „Gerb. Tėveli, Jūs suprantate mūsų vargus ir rūpesčius ir kenčiate dėl mūsų. Mes labai gerbiame ir mylime Jus ir norime iš Jūsų lūpų išgirsti visą tiesą apie Jums gresiantį „inkvizicijos laužą“. Gal grytelninkai gali Jums padėti ne tik savo parašais. Nors kaimas „degradavęs ir prasigėręs“, bet jam reikia Jūsų paguodžiančio žodžio ir Jūsų širdies šilumos. Su pagarba grytelninkai.“ (Ten pat, p. 116). Viską paaiškina šitie žodžiai: „REIKIA JŪSŲ PAGUODŽIANČIO ŽODŽIO IR JŪSŲ ŠIRDIES ŠILUMOS“. Ypatingai jie aktualūs susvetimėjančiai visuomenei ir valstybei. Gerai nujausdamas, kur gali nuvesti šitoks susidūrimas, Tėvas Stanislovas įtampą išsyk užgesina, galutinį sprendimą atiduodamas Dievo teismui.
Atstumtųjų opozicija. Lietuvos Nepriklausomybė buvo sudėtingas istorinis pokytis, vienu metu apėmęs du procesus – senos sistemos išardymą ir naujoviškos sistemos kūrimą. Vien iš to jau susidarė pavojinga situacija: senoji valdžia jau nepajėgė kumščiu valstybėje tvarkos išsaugoti , o naujoji dar nebuvo tiek sukurta, kad galėtų ja pasikliauti. Žodžiu, buvo labai. Tokiame tarpuvaldyje buvo daug chaoso, kuris leido visuomenėje išplisti šiurpiems smurtavimams ir prievartavimms – ilgam įsitvirtinti plėšikų gaujoms ir valstybinio turto grobikams, skubotą privatizaciją pavertusiems „prichvatizacija“. Tokia padėtis skaldė visuomenę kėlė baimę ir varė į neviltį. Atsirado daug lengvai susipriešinančių grupių, kurios labai priminė revoliucinį visuomenės išbalansavimą ir jau gerokai primirštą klasių kovą. Tik ten priešų buvo ieškoma iš viršaus, o čia jie radosi iš pačios apačios patiriamų skriaudų, plintančių gandų, kovingos žiniasklaidos pranešimų, valdžios nutylimų nusikaltimų. Kadangi valdžia neįstengė padėties suvaldyti, o kai kurie jų asmenys net prisidėjo prie prievartautojų, stiprėjo ne tik nepasitikėjimas valdžia, bet ir augo jai neapykanta. Tam turėjo įtakos ne tik savivaliavimai, bet ir valdžiai būdinga arogancija, konfliktiškumas, vengimas šiltai, žmoniškai bendrauti, patyčios. Visa tai privertė formuotis pilietinei opozicijai, kuriuos nuostatas geriausiai išreiškė sąjūdininko A. Juozačio įsteigtas Lietuvos Ateities Forumas (LAF). Tai buvo pirmoji intelektualinė opozicija, kritiškai ribojanti deramai neapgalvotus ir pernelyg tendencingus valdžios sprendimus. Jo pagrindinė moralinė atrama buvo Tėvas Stanislovas, sulaukęs daugiausia neapykantos ir prakeikimų. Nepaisant to, jo gailestingumo paunksmėje telkėsi ne tik seni Paberžės klebonijos lankytojai, bet ir nauji žmonės, į dviprasmišką padėtį patekę intelektualai, iš viešo gyvenimo išstumti politinių garbėtroškų, apsišaukėlių ir dviveidžių nuvorišų. Labiausiai valdančiuosius erzino vienuolio jautrumo skatinamas pilietinis aktyvumas, greitas reagavimas į dviprasmiškus valdžios sprendimus, pamokslai desovietizuotoje „Tiesoje“, interviu „Lietuvos ryte“, televizijų laidose. „Kėdainiuose, tęsiant pokalbį apie Dotnuvos vienuolyną, vienas i dalyvavusių Lietuvoje žinomų žmonių pasakė: – Reikia nuplėšti jam šventumo kaukę… <…>Po LAF Tėvo Stanislovo atžvilgiu iškilo priešiškumo siena. Žmonės mums skambina sakydami, kad jis „nuėjo su komunistais“, ir laikraščiai kartais taip rašo. Bet Tėvas Stanislovas sako: ‚Daug kartų mūsų regulose įrašyta ‚Atstumtuosius paguosk.‘ “ (Ten pat, p. 64). Ne daug kas žinojo, bet dar mažiau kas suprato, kad tuo sunkiu metu LAF‘as ir visa visuomeninė opozicija vadovavosi ne tik Tėvo Stanislovo moraline bei dvasine atrama.
Kardinolo pasveikinimas. Šis vienuolis buvo ne vienas. Jis buvo jaučiamas ir suprantamas kaip niekuo nepakeičiamas narys tos šviesiausių ir tauriausių dvasininkų grupės, kuri telkėsi apie kardinolą Vincentą Sladkevičių, kad vieningai skelbtų taiką ir ramybę visiems savo krašto žmonėms. Be jo, šiai grupei priklausė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kun. dr. Ričardas Mikutavičiaus, marijonas kun. Vaclovas Aliulis. Žinoma, jų buvo nepalyginamai daugiau. Bet humaniškiausiai visuomeninei opozicijai, pasireiškusiai gana įvairiomis formomis, jų žodis išliko svariausias ir kilniausias. Kad tai nėra tik mano spėjimas, o tikras pasitikėjimas, supratau tik perskaitęs kardinolo sveikinimą, kuris buvo skirtas 80-ies metų jubiliejaus proga: „Didžiai gerbiamas Tėve Stanislovai <…>. Patriarchališkas Jūsų amžius pažymėtas gausiomis Dievo dovanomis bei malonėmis, pasiaukojama pastoracine veikla ir sunkiais išmėginimais. Džiaugiuosi ir žaviuosi Jūsų skaidriu optimizmu, dosniai dalijančiu dvasinį kilnumą, giedrumą, gerumą ir džiaugsmą visiems net sunkiausiomis gyvenimo valandomis./ Tave aš laikau tikruoju mūsų tautos kardinolu, kuriam su didžiausia pagarba lenkiuosi, kuriuo žaviuosi ir pasitikiu./ Noriu visuomet stovėti šalia Tavo krėslo ir su Tavimi./ Su didžiausia pagarba ir meile. Vincentas Sladkevičius.“ (Ten pat, p. 159). Negi galima ką nors po šių žodžių pridėti? Gal nebent pagyrimų dėl tokio pobūdžio prašymų, kokį jis atsiuntė žurnalistei T. Pažūsienei, kad jos redaguojamoje vienuolio knygoje būtų „kuo mažiausiai personalinių užuominų“ ir kraštutinumo „reikia asmens kulto sumažinimo“. Bet čia jo valia šventa…
