T. Stanislovo pagerbimas Juodeikių parapijoje per Joninių atlaidus

2024 metų birželio 24 d. Juodeikiuose (Joniškio r.) 12 val. šv. Jono Krikštytojo atlaidų iškilmėje bus pašventinta atnaujinta klebonija, kurioje t. Stanislovas gyveno. Toje klebonijoje veikia t. Stanislovo atminimui skirtas muziejus.

Čia po tremties 1957–1960 m. Tėvas Stanislovas daug nuveikė puoselėjant parapiją ir jos šventovę.

https://www.visitjoniskis.lt/juodeikiu-sv-jono-krikstytojo-baznycia-2/

IŠPIRKĘS LAIKĄ

Giedrimė DIDŽIAPETRIENĖ

“Jurbarko laikas”, 2023 m. nr. 9

Kūčios… Kalėdos… Kūdikėlio Jėzaus, žmonijos Atpirkėjo, gimimo šventė. Nuo tikėjimo tolstanti sekuliari visuomenė ją sutinka šventiniu blizgesiu, nukrautais gėrybėmis stalais ir tik dalis išlaiko tradiciją, deja, nesuderinamą su tikinčiojo kasdienybės priederme,– į bažnyčią ateina tik per didžiąsias šventes ir ar tikrai pagarbinti Viešpatį ir padėkoti Jam, prisiėmusiam kančias už buvusias ir esamas žmonijos nuodėmes? Į ateistinės korozijos jau stipriai paveiktus Vertimus iš lagerio 1956 m. grįžusiam tėvui Stanislovui ta diena buvo maldų naktis tyloje skendinčioje apleistoje bažnytėlėje. Jis dar nenujautė, kad būtent tą dieną sistema vėl spręs jo likimą ir vėl išsiųs atgal į lagerį – atlikti „bausmės“ iki galo. Už tai, kad, nekreipdamas dėmesio į tykančius pavojus, drąsiai nešė žmonėms Evangelijos šviesą. Dar ir dabar Vertimuose yra manančių, jog tėvą Stanislovą turėjo kažkas įskųsti. Mat, įtikę to meto valdžiai gyveno tik ta diena. Tėvui Stanislovui dabartis buvo dalis Amžinybės.

„Pater“ – stebuklas iš Maskvos

Knyga – tai irgi kalbėjimas su Amžinybe. Kaip malda, poezija, pamokslas ar tiesiog žodis. Nes pradžioje buvo JIS, Žodis. Knygų apie tėvą Stanislovą parašyta ne viena ir ne dvi. Paskutinė – Marijos Pranciškos Čepaitytės knyga „Pater“ rusų kalba, pristatyta Dotnuvos vienuolyno erdvėse spalio pradžioje – dar vienas prisilietimas prie Amžinybės, kuri liudija, kad praeitis neatsiejama nuo dabarties ir ateities, neatsiejama nuo amžino žmogaus būties pajautimo. Ir pats tėvas Stanislovas Dobrovolskis yra sakęs, kad žodžiais, mintimis, meditacijomis belsdamiesi į šiandieną, suprantame, kad vis dėlto būties esmė lieka kažkur anapus, neapčiuopiama ir iki galo nesuprasta, kaip nesuvokiama yra meilės begalybė: „Meditacija – mūsų paslaptis. Pasaulietis to negali žinoti. Dvasinis gyvenimas „laikosi“ meditacija“.

Knyga „Pater“ – ypatinga, išleista šių metų rugsėjį Maskvoje, Pranciškonų centro leidykloje. Joje raktiniai žodžiai „Tėvelis“, „klebonas“, „klebonija“, „rūpintojėlis“ į rusų kalbą neverčiami. Įsipareigojusi surinkti visų rusų disidentų prisiminimus apie tėvą Stanislovą savo motinai Natalijai Trauberg, Maskvos žydei, artimai bendravusiai su tėvu Stanislovu iki 1960-ųjų, autorė knygą rašė ir rengė bemaž penkiolika metų po motinos mirties. Bet knygai parašyti vien prisiminimų neužteko. Graibė visą grietinėlę nuo rašytinio palikimo apie Tėvelį, pagrindiniu šaltiniu tapo Arvydo Juozaičio knyga „Tėvas Stanislovas. Pasakojimų knyga“ (1995 m.). Vartė senus laikraščių komplektus, skaitė viską, ką apie jį rasdavo. Kėlė saugumo archyvus ir faktus dėliojo kaip dėlionę, lipdydama į visumą. Dar daugiau, kaip teigia pati autorė, dešimtmetis iki jo mirties 2005-aisiais, išskyrus straipsnius spaudoje, buvo likęs balta dėme biografijoje. O jis tėvui Stanislovui buvo ir dramatiškas, ir skaudus, ir sopulingas, ir kartu labai ryškus, nė kiek nenublankstantis dešimtmečiui, kurį jis, suimtas 1948 m. rugpjūčio mėnesį, praleido Vorkutos, vėliau Intos lageriuose. „Praleido“ –  žodis netinka. Sisidūręs su rūsčia realybe jis ėjo savo gyvenimo pamokas – šalia sunkaus darbo šachtose ar prie miško ruošos darbų laisvą minutę ar naktimis mokėsi kalbų, studijavo filosofiją ir teologiją, vertė tekstus, meldėsi, meditavo… Į tremtį jis žiūrėjo kaip į Apvaizdos ženklą, kuris jam suteikė ramybę būti „toli nuo pasaulio triukšmo“.

Vertimai – laisvės oro gurkšnis tarp lagerių

Žodį „lageris“, anot filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio, Tėvas Stanislovas tardavo savitai, „aiškiai minkštindamas pirmąją raidę,– tarsi suteikdamas žodžiui vien savojo gyvenimo ženklą“. Vorkutoje jis kalėjo su tautiečiais lietuviais, tarp kurių buvo jo studijų draugas kunigas Kazimieras Vasiliauskas, taip pat pažino daug šviesių rusų disidentų, su kuriais palaikė ryšį ir grįžęs į Lietuvą, jau Paberžėje. Tačiau tarp Vorkutos ir Intos 1956 m. rugpjūčio mėnesį buvo leista įkvėti laivės oro – 1956 m. rugpjūčio 10 d. SSRS AT Prezidiumo komisija, motyvuodama tuo, kad  Mykolas Algirdas Dobrovolskis jau atliko du trečdalius bausmės, nutarė paleisti panaikinus teistumą. Išeinant iš „zonos“ prižiūrėtojo paklaustas, ar pakeitė įsitikinimus, jis atsakė, jog įsitikinimai nesikeičia, jie tik gilėja“.

Taigi tas aštuonis mėnesius trukęs laisvės gurkšnis buvo čia pat, Vertimuose, tuometiniame „Tarybinės žemės“ kolūkyje su šimtu gyventojų, septynmete mokykla, tarp miškų, kertamų žvyrkelio ir tilto per Mituvą, maždaug 14 km nuo Jurbarko,– grįžęs iš Vorkutos, Kauno vyskupijos kurijoje Tėvas Stanislovas Dobrovolskis pats pasiprašė be kunigo likusios atkampios parapijos. Tokių vietų buvo ne viena, bet pasirinko Vertimus. Parapiją pasiekė rugpjūčio 11 dieną. Džiaugėsi kaip vaikas, kad pagaliau vėl galės stoti prie altoriaus. Rado apleistą medinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, statytą 1926-aisiais – panašių Lietuvos kaime buvo apstu. Bažnyčios viduje pasitiko šiukšlių ir paukščių mėšlo krūvos, kiauras kaip rėtis stogas. Altorius nuskuręs, centrinis paveikslas, Šventųjų Petro ir Povilo skulptūros jo šonuose – apsilaupiusios. Klebonijos nėra, gyventi nebuvo kur, taigi teko įsikurti ankštoje zakristijoje. Skurdas negąsdino. Nedelsdamas ėmėsi darbų, ir tik po mėnesio, rugsėjo 28-ąją, sėdo prie pirmojo pamokslo, pavadindamas jį „Post captivitatem“ („Po nelaisvės“). Rūpėjo žmonės, tarp kurių buvo ne tik katalikų, bet ir evangelikų liuteronų tikėjimo. Nors vis dar buvo sekamas, nors buvo draudžiama bendrauti ir lankyti žmones, bendrystė užsimezgė nedelsiant. „Gerai prisimenu jį. Žmogus buvo pasišventęs tikėjimui, ko dabar jau nėr,– pasakoja tuomet vos dvylikos buvęs Petruku vietinių vadinamas Petras Pikčiūnas, vis dar gyvenantis tėvų name, netoli bažnyčios.– Nežiūrėjo, ar žmogus biednas, ar turtingas, jeigu matė, kam nepriteklius, padėjo ir pinigais, ir maistu, viskuo, ką žmonės jam paaukodavo. Pamenu, mano tėvas Mituvoj pažvejodavo, tai žuvies geresnės nunešdavo. Tėvelis žinojo, kad ir „latrai“ juo naudojasi, kad meluoja, prisidengdami sergančiais vaikais, prašydavo vaistams pinigų, bet jis vis tiek jų duodavo“.

Čia, Vertimuose, susipažino su jurbarkiečiu, garsiuoju Pranciškumi Mikutaičiu, drožėju ir piešėju, skulptoriaus Vinco Grybo pagalbininku. Tai jis nutapė centrinį bažnyčios paveikslą, atnaujino visą altorių, tėvo Stanislovo užsakymu drožė Rūpintojėlių skulptūras. Atsirado ir dar pora rankų – „vienuoliukas“. Nežinia, ar tai buvo pažįstamas vienuolis, grįžęs iš lagerio, ar šiaip kapucinas. Jis padėjo tvarkyti aplinką, bažnyčią, dirbo visus kitus ūkio darbus. Tą „vienuoliuką“ Vertimų gyventojai, tuomet buvę vaikai, prisimena ir šiandien, deja, nei vardo, nei pavardės negali pasakyti. Tėvelis mielai bendravo su vaikais, dalindavo jiems knygeles, ne tik katalikiškas, bet ir pasaulietiškas, apie indėnus, mena šiandien Petras Pikčiūnas. Ir vaikai prie jo lipo kaip prie medaus, iš bendrabučio vis bėgdavo po pamokų į zakristiją. Buvo be galo gerų akių, mena Petrukas, geraširdiškos veido išraiškos, kuri tuo laikmečiu ypač vaikams daug reiškė.

Tą patį pasakoja ir dabar Žindaičiuose gyvenanti, 1956 m. penktą klasę Vertimuose lankiusi Alytė Valaitienė. „Kai parėjo Tėvelis, koks buvo žmogaus malonumas, kad vaikui šitaip į sąmonę įstrigtų! Visam gyvenimui liko jo rankos, uždėtos ant galvos, jo palaiminimas. Koks buvo šiltas, geras, tikras Dangaus siųstas Dievo tarnas. Gyvenime daug mačiau, tai jis buvo vienas ryškiausių ir įsimintiniausių mano gyvenimo prisilietimų. Zakristijoje iki dabar matau palei sieną medinę jo lovelę, toj lovelėj pridėta geltonų šiaudų, užtiestų lovatiese. Net jos raštą pamenu – toks juodas bovelnas, austas šešiakampiais tamsiai žaliom naminėm vilnom. Didelė pagalvė… Mano tėviškėlė buvo ten, kur Balandinės girininkija, prie seno kelio. Ten, Šimaičių tvartuky, buvo bendrabutis, vienas kambarėlis. Mes tam kambarėly ir gyvenom. O naktį, apie antrą valandą, kad nesusektų bloga akis, bėgdavom į bažnytėlę melstis su Tėveliu. Esu evangelikė liuteronė, dėl to nieko nesakydavau ir savo tėvams. Mano tėvelis, Dieve, duok jam Dangų, griežtai laikėsi savo tikėjimo, buvo grubus, stačiokas, o Tėvelis buvo toks geras, švelnus, ir man, mergaitei, jis daug reiškė“. Moteris pamena, kad „vos tik gaudavo kokį skatikėlį“, tuoj išdalindavo, vaikams buvo nupirkęs blizgančius „kaliošiukus žemais peredkiukais“, kad kojų nešlaptų, saldainiais vaišindavo…“. Kaip su juo bendravo suaugusieji, Alytė neprisimenanti. Bet pasakoja menanti, kad žiemą po nakties Tėvelis dingo… Petrukas net įtaria, kad Tėvelį galėjo įduoti kas nors, gal kas iš mokytojų – ateistinis auklėjimas per aštuonerius metus suleido šaknis ir čia. Nieko keista – ramybė, kurią rado Vertimuose, iš tiesų buvo tik tariama, net ne ta, kurią paliko vežamas į legarį 1948-aisiais. Anot A.Juozaičio, „atvira rezistencija buvo užgesinta ir išsekusi, tarybinės visuomenės aktyvas kūrė „naują žmogų“, ideologinė kontrolė buvo bebaigianti išstumti iš viešojo gyvenimo visas religijos formas“. Apie Kalėdas, Velykas ar kitas religines šventes negalėjo būti nė kalbos. Apie kalėdojimą, žmonių lankymą – tuo labiau. Atėjęs į Vertimus, tėvas Stanislovas suprato, kad bažnyčioje per Mišias bus vos kelios užguitos moterėlės, kad jį seks. Bet net jeigu pirmas pamokslas bus išklausytas „stukačiaus ausies, tai nieko nekeičia!“. Ir jis neklydo – Lietuvos pakrašty gyvenęs iš lagerio grįžęs kunigas sistemai buvo pavojingas. Bet jis nebijojo nieko: „Buvo labai ramu…Teko daug vaikščioti po žmones. Buvo draudžiama, o aš ėjau. Ėjau net kalėdoti. Ėjau ir pas liuteronus…“, yra pasakojęs filosofui A.Juozaičiui. Žodis „kalėdoti“ jam nepatiko, jį keitė žodžiu „mylėti“, arba dar tiksliau, „atverti duris įeinančiam“…

„Recidyvistas“

Ruošiantis Kalėdoms nenujautė, kad saugumas ir jam ruošia kalėdinę „dovanėlę“ – 1956 m. gruodžio 25 d. buvo peržiūrėta tėvo Stanislovo byla ir nutarta, kad turi atlikti bausmę iki galo. Tam pasitarnavo ir SSRS AT Prezidiumo pirmininko K. Vorošilovo išleistas įsakas dėl amnestijos. Jame pažymėta, kad amnestija netaikoma ypač pavojingiems nusikaltėliams, kurių kategorijai priskiriami ir katalikų kunigai. Tėvas Stanislovas buvo nuteistas pagal straipsnį „antitarybnė agitacija nacionalistiniais arba religiniais motyvais“. Ramybė baigėsi. Pavasariop trys čekistai pasibeldė į zakristijos duris, lengvąja mašina išvežė į Vilnių, į Lukiškes. Jau ne kaip kalinį, o „recidyvistą“. Kameroje susitiko du buvusio lagerio draugai – Kazimieras Vasiliauskas ir Tėvas Stanislovas. Šįkart į Sibirą jųdviejų keliai išsiskyrė. Grįžti į lagerį buvo daug sunkiau nei būti tremiamam pirmą kartą. Dirbo sunkiai miško ruošos darbus po kelias „normas“ per parą. Tai leido į Lietuvą grįžti anskčiau. Vėl į Vertimus. Bet čia užtruko tik pora savaičių – tarybinė jurisdikcija draudė kunigams iš lagerių grįžti į tą pačią vietą. Vyskupijos kurija nurodė Juodeikius. Kunigas nesiskundė – nors darbas lageriuose buvo alinantis, ten sutiko nuostabių žmonių, kurie dalijosi darbo patirtimi, išmokė užsienio kalbų. Natalijai Trauberg jis atviraus, kad kalėjimas jį išgelbėjo nuo kur kas blogesnių dalykų – nuo jaunystės romantikos ir svaičiojimų, nuo nerealių nereikalingų svajonių, kad lageryje turėjo daugiau laisvės nei grįžęs į Lietuvą, kur laisve net nekvepėjo – sovietų valdžia 1958 metais sustiprino ateistinę propagandą, persekiojimus, o grįžę iš lagerių jau savaime buvo įrašyti į KGB įskaitą. Bažnyčios buvo uždėtos dideliais mokesčiais. Bet Tėvelis kantriai darė savo darbą, bendravo su žmonėmis, vėl susirado talentingąjį Pranciškų Mikutaitį, kuris savo Rūpintojėliais puošė ir Juodeikių banžyčią. Niekada nelaikė savęs nuskriaustuoju – nei tremtiniu, nei kaliniu, nei kankiniu, kalbėjo, jog tėvynėje likę žmonės buvo kur kas didesni kaliniai, turėję meluoti, saugotis ir gyventi dvigubą gyvenimą, jų skausmas buvo toks didelis, toks nepakeliamas, jog klausydamas išpažinčių galėjo skęsti žmonių ašarose, kurios tekėjo jam į ausis per akis…

Šiandien Vertimuose jau nelikę nė šimto gyventojų. Aplink Petruko namus daug tuščių trobesių, į kuriuos buvusių gyventojų vaikai parvažiuoja vasaroti iš miestų. Parapiją aptarnauja Jurbarko klebonas Darius Auglys. Petrukas pasakoja, kad po to, kai išvežė Tėvą Stanislovą 1957-ųjų kovą, atėjo tarnauti „toks Vabalas“, daug metų čia tarnavo, čia ir palaidotas. Jis skyrėsi nuo Tėvelio visu kuo. Dar ir konfliktą jo tėvas turėjęs su naujuoju klebonu, kai vos 26-erių nuo vėžio numirė jo sesuo Elena Pikčiūnaitė. Kai reikėjo laidoti, iš Juodeikių tėvas parsivežė tėvą Stanislovą. Vabalas supyko… O Tėvelis nepyko niekada. Sako, tokių žmonių, ypač kunigų, kurie ne tik melstųsi už artimą ir priešą, bet ir mylėtų jį, nebuvo ir greičiausiai nebus. Vėliau, jau tarnaudamas Paberžėje, klebonijoje tarp daugybės paties surinktų daiktų – varinių puodų, arnotų, šventų paveikslų, rūpintojėlių, tėvas Stanislovas pasikabins Stalino ir Muravjovo–koriko portretus. Ir bus daugelio dėl to nesuprastas, net smerkiamas. O juk sovietmečiu Paberžė knibždėjo įvairiausių atvykėlių. Tėvas Stanislovas buvo atgaiva ir Rusijos disidentams, kuriuos, nuo 1960-ųjų apsigyvenusi Maskvoje, siuntė pas jį M. Čepaitytės mama Natalija Trauberg. Niekas negali pasakyti, ar visi jie buvo disidentai, šventikai ar hipiai, niekas negali žinoti, kiek tarp jų buvo apsimetėlių ir „stukačių“. Bet buvo visokių. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, čia atgailai plūdo ne tik tikintieji, ne tik piligrimai, bet ir buvę komunistai, nusikalstamų grupuočių atstovai. Visus jis priėmė atvira širdimi, už juos meldėsi, juos laimino, tuokė, krikštijo jų vaikus. Atšilimo metais, „Tiesos“ žurnalistės paskatintas, spausdino pamokslus pokomunistinėje spaudoje, atkūrus nepriklausomybę kritikavo kai kuriuose įstatymus, užtarė vėl vargšais likusius „grytelninkus“. Dėl to sulaukė ne tik tikėjimo brolių, ne tik kai kurių Bažnyčios hierarchų, bet ir dalies visuomenės, vadinusios jį „raudonu“, pasipiktinimo. Bet tėvas Stanislovas buvo tvirtas savo įsitikinimuose ir tikėjime – „visuomenė visuomet yra laikinas kūrinys, o asmuo turi išlikti amžinai“. Įstatymui leidus nepasinaudojo galimybe grąžinti nacionalizuotus tėvų namus gimtajame Radviliškyje – jų tiesiog sąmoningai atsisakė.

Taigi – kodėl vos ne šventuoju jį laikę sovietmečiu, kai kurie taip greitai nusistatė prieš jį laisvoje Lietuvoje? Kunigas K.Vasiliauskas yra stebėjęsis, kad „kad net žmogžudžiai suprato jo sielos grožį, o dabar Lietuvoje yra žmonių, kurie jo didelio taurumo ir dvasios turtingumo visiškai nevertina“.

„Mylėkite savo priešus“

Atsakyti į šį klausimą, bandyti suprasti, kodėl jis neskirstė žmonių, kodėl šalia šventų paveikslų buvo pakabinęs žudikų Stalino ir Muravjovo portretus, padėjo kapucinas brolis Mykolas, Paulių vienuolyno, 2017 m. įsikūrusio buvusioje mokykloje netoli Jurbarko, gvardijonas – vyresnysis. „Galėčiau tik interpretuoti, nes nežinau – kodėl. Aš pats galbūt taip neišdrįsčau. Bet kita vertus, gal kad malda nušviestų, atvertų akis ir širdį. Lygiai taip, kaip dabar Bažnyčia meldžiasi už Putiną – kad jam suteiktų atsivertimo malonę, kad nebūtų pražudyta jo siela. Galbūt maldų dėka bus išgelbėtos jų sielos? Nesu ekspretas, daugiau nežinau nei žinau, bet išliko fragmentai, kad tėvas Stanislovas niekada blogai neatsiliepė apie komunistus, nors pats nuo jų daug kentėjo. Melsdamasis lageriuose už juos, bandė apsaugoti ir savo sielą nuo neapykantos, nuo pykčio. Taip gyventi yra dorybė. Man patinka, kad jis su viltimi žvelgė į kiekvieną žmogų, teigė, kad esame visi broliai ir mums tik vienas Dievas Danguje. Jeigu mano brolis neteisingai gyvena, pabandysiu ateiti pas jį su meile, pasimelsti už jį. Bet čia jau yra žvelgimas į žmogų per tikėjimą“,– kalbėjo jis. Daugelį toks elgesys gali šokiruoti, nervinti, bet čia reikia matyti „skolą už sielą“. Daugelis ieško teismo čia ir dabar. Bet Evangelija mus moko žvelgti į žmogų Amžinybėje, kuria tiki ne visi“. Prisimindamas vieno šventojo kapucino žodžius, brolis Mykolas pridūrė, kad nė viename žmoguje nėra tiek purvo, kad per jį negalėtume pamatyti šviečiančio aukso, esančio jo sieloje. Dar daugiau. Mylėti priešą moko Popiežius Honorijus III savo bulėje Mažesniųjų Brolių regulai: „Patariu, primenu ir raginu savo brolius Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kad eidami per pasaulį, nesiginčytų, nesivaidytų, nei kitus teistų, bet tebūna ramūs, taikūs ir kuklūs, malonūs ir nuolankūs, kaip pridera su visais pagarbiai kalbantys. (…) Nerūstauti dėl kieno nors nuodėmių, kadangi rūstybė ir karščiavimasis jam ir kitiems trukdys mylėti. (…) Mylėti tuos, kurie mus persekioja, smerkia bei peikia, nes Viešpats sako: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už jus persekiojančius ir šmeižiančius“. „Palaiminti, kurie kenčia persekiojimus dėl teisybės, nes jų yra dangaus karalystė“.

Pauliai ir brolis Mykolas

Paulių vienuolynas – ant Mituvos kranto, švytintis rudens auksu ir ramybe.

Brolis Mykolas mane pasitinka kaip kiekvieną – kaip brolį ar sesę. Aprodo vienuolyno erdves, kuriose lydi Tėvo Stanislovo veidas didelėse įrėmintose fotografijose ant sienų. Brolis pasakoja, kad tas nuotraukas padovanojęs fotografas Algimantas Aleksandravičius. „Šita nuotrauka man labai patinka, nes matau tėvą Stanislovą bendraujantį su žmonėmis, ramų, besidžiaugiantį bendryste. Prieš dvejus metus, kai buvo minimas Pranciškaus Asyžiečio regulos jubiliejus, brolis Mykolas iš fotografo nuotraukas gavo dovanų. Jas išdidino ir papildė jo rašysena: „Pax Et Bonum“ (Taika ir Gėris), mažųjų brolių kapucinų credo,– taikos, ramybės ir gerumo Tėvas Stanislovas linkėdavo kiekvienam. Jei praradai turtą, primena brolis tėvo Stanislovo mintį, nieko tokio, jei praradai sveikatą – šis tas daugiau, bet jei praradai dvasinę ramybę, tu praradai viską. Nuotraukoje ir tėvo Stanislovo parašas su mažosiomis „fr“ raidėmis (trumpinys reiškia „Fratrum“ – „brolį“, bet ne „tėvą“ – „Pater“), po parašu lotyniškas ordino trumpinys „OFM cap.“ – „Ordo Fratrum Minorum Capucinorum“. Mūsų ordinas, pasakoja brolis Mykolas, yra ne Mažesniųjų tėvų, bet brolių ordinas. Jei vienuolis yra kunigas, jis gali būti vadinamas tėvu, į mane taip pat daug kas kreipiasi „tėve“. Su tuo nekovoju, bet pagal Pranciškaus mokymą ir mąstymą Tėvas yra vienas, o broliai mes visi, todėl ir įsteigtas Mažesniųjų brolių ordinas. Brolio Mykolo įsitikinimu, teisingiau tėvą Stanislovą būtų vadinti broliu, nes ir jis pats sakydavo: „Juk visi žmonės našlaičiai, ir kaip gera, kad yra visu savimi sakančių „TU”.

Įdomi Brolio Mykolo istorija.

2017 m. į Lietuvą atvykęs iš Suvalkų, išmokęs lietuvių kalbos, 2020 m. jis buvo paskirtas Paulių vienuolyno gvardijonu. Šį rudenį, rugsėjo 29-ąją, jis atšventė 40-ties metų jubiliejų, tą pačią dieną, kai Dotnuvoje paminėtos tėvo Stanislovo 105-osios gimimo metinės ir pristatyta M. Čepaitytės knyga, kurią jubiliejaus proga brolis Mykolas gavo dovanų. Tėvai jį norėję pavadinti Stanislovu – tėvo ir senelio vardu. Bet nusprendė, kad namie trečio Stanislovo nereikia, taigi pavadino Mykolu, vardu, kurį gimdamas atsinešė. Tėvas Stanislovas Dobrovolskis Mykolu buvo pakrikštytas. Iki atvykimo į Lietuvą brolis Mykolas apie tėvą Stanislovą nebuvo girdėjęs. Sutapimai, sako jis, tikrai neatsitiktiniai. Tėvas Stanislovas jam tapo dvasine atrama ir sektinu pavyzdžiu. Brolis Mykolas stengiasi, kad čia, Paulių vienuolyne, kaip ir Paberžėje, sielos atgaivą ir ramybę rastų visi, kurie jos stokoja ir ilgisi: „Kai važiavome pas Apvaizdos seseris į Uteną, sustojome Paberžėje, meldėmės prie Tėvo Stanislovo kapo už mūsų, kapucinų, misiją Lietuvoje už brolius kapucinus ir už šitą naują vietą, kad ir čia, Pauliuose, kaip ir Paberžėje, vyrautų tokia pati svetinga dvasia, kad žmonės čia važiuotų, rastų ramybę ir poilsį“.

Tėvas Stanislovas ir Rilkė

Tokia ir kapucinų vienuolio brolio Vincento Tamošausko, kuris čia dažnai apsilanko, idėja ir iniciatyva.

Brolis Vincentas tikriausiai pats didžiausias Tėvo Sanislovo apaštalas Lietuvoje. Būtent jo rūpesčiu Pauliuose 2018 metais pastatytas paminklas Seimo paskelbtiems Tėvo Stanislovo metams atminti – Lietuva tais metais minėjo ne tik valstybės, bet ir tėvo Stanislovo gimimo šimtmetį. Jei minėjo, vadinasi, Lietuva jį išgirdo ir įvertino. „Tėvas Stanislovas nepasiklydo istoriniuose verpetuose, jo nesužlugdė nei persekiojimai, nei tardymai, nei tremtis. Net ir po mirties jo gyvenimas „žiba kaip deimantas“. Tai ženklas mums visiems, kad krikščioniškos ir bendražmogiškos vertybės, kuriomis gyveno tėvas Stanislovas, yra patikimos“,- yra sakęs vienuolis brolis Vincentas 2018-aisiais, pridurdamas, jog tai – pati gražiausia ir geriausia šimtmečio žinia kiekvienam lietuviui.

Šį rudenį, spalio mėnesį, po Mišių už tėvą Stanislovą jo 105-ųjų metinių proga Dotnuvos bažnyčioje, knygos „Pater“ pristatymo metu, brolis Vincentas prisipažino – kuo labiau skaitau, kuo labiau gilinuosi į jį, tuo labiau klimpstu. Turėjo galvoje ir tėvo Stanislovo „Atsidūsėjimus“. Likus vos porai metų iki mirties, 2003-aisiais, tėvo Stanislovo poetiniai minčių proveržiai sudėti į knygą. Jų gelmės neišsemsi. Knygai pasirodžius religijotyrininkas, publicistas Gintaras Beresnevičius „Šiaurės Atėnuose“ rašė: „Tai atviri dvasiniai tekstai. Tai ne maldos, ne apmąstymai, tai buvimo įsprūdžiai, būties atodangos, siela, kuri nesislapsto už sąlygiškumo ir žodžių tvorų. Mums žodžiai duoti visokeriopam naudojimui, šiandien mes dažniausiai po jais slepiamės, o „Atsidūsėjimai“ atveria. Būties akimirkas, pastebėjimus, įžvalgas, viltis ir neviltis, ir vis dėlto pro viską prasišviečia šviesus horizontas ir amžinas kryžius“.

Dieve, Tu mūsų diena, tačiau Tu esi

Ne vien Šviesa, bet ir Tamsa. Dieve,

Tu esi ir Diena, ir Naktis. Ir Tavo šviesos saulė

Žemės vaikams kartais atrodo juoda.

Tamsi, bet kartu ir šviečianti.

Traukianti į save ir atstumianti.

Iš Tavęs sklinda gaivinanti šiluma, bet kartais

Aplink Tave yra nepakenčiamai šalta ir nyku.

Todėl ir Tavo rankų kūriniai

Yra kartu žavingi ir bjaurūs…

Visada keliaujant Tavo pėdomis per Tavo

Pasaulį, kai jau, rodos, surasime Tave,

Prieš mus vėl iškyla nesuprantamas,

Baisus atstumiantis Tavo visatos paslaptingumas.

„Atsidūsėjimai“ – Rainerio Marijos Rilkės poezijos, kaip būties gelmės, kaip tekančio laiko atspindys, refleksija. Rilkė į tėvo Stanislovo gyvenimą pasibeldė tolimame Žemaitkiemyje, kur buvo išsiųstas 1960-aisiais vėl kaip į tremtį – be teisės aukoti Mišias, skaityti pamokslus, klausytis išpažinčių. Šalia Rilkės vertimų jis pradėjo rašyti pamokslus „sau“. Rilkė tėvui Stanislovui buvo atspara ir atrama, gelbėjimosi šiaudas nuo vienatvės, padėjęs atsakyti į klausimus, kuriems atsakymo nerado nei teologinėse, nei filosofinėse knygose. Rilkę į Žmaitkiemį parsisiuntė vokiečių kalba, ėmė jį versti, naktimis ir dienomis ieškodamas lietuviškų žodžių atitikmenų. „Kai skaitai Rilkę, supranti, kad ir Dievas negali be Tavęs“,– sakydavo jis. A.Juozaitis savo knygoje rašo, kad „Rilkė Tėvui Stanislovui – teologinės ir filosofinės minties viršukalnė, jo poezija – XX amžiaus žmogaus brevijorius. 1992 m. spaudoje paskelbta pirmoji Tėvo Stanislovo versta R.M. Rilkės „Valandų knyga“.

Kasmet brolis Vincentas, keliaudamas per Tėvo Stanislovo buvimo vietas, jo atminimui rengia poezijos – meditacijos festivalius, skirtus R.M. Rilkės vertimų ir vietos poetų skaitymams. Tai paties tėvo Stanislovo dar sovietmečiu įdiegta tradicija. Ypač įsiminti šie skaitymai laimingiesiems, Naujuosius metus sutikusiems Paberžėje tais gūdžiais sovietų okupacijos metais. Pas lankytojus Tėvelis ateidavo likus gal pusvalandžiui iki vidurnakčio ir imdavo skaityti Rilkę. Pusiaunktyje nesustodavo, nepaklausdavo, kiek valandų. Ir niekam neateidavo į galvą mintis jį stabdyti, kad štai, jau išmušė dvylika! „Kažkoks kosminis virsmas vykdavo, jausdavai visa krūtine. Ir tik po dvylikos, kai Tėvelis nutildavo, sustodavome sugiedoti Lietuvos himną“, knygoje „Pater“ skaitome prisiminimus.

Laikas jam buvo Amžinybės dimensija. Praeitis, dabartis, akimirka jam buvo vienio dalys, kurių nesureikšmino. Ausį rėždavo žodžiai „praleisti“, dar baisiau – „užmušti“ laiką – „užmušdami laiką jūs užmušate savo gyvenimą“, sakydavo, primindamas apaštalo Pauliaus žodžius, kad „laiką reikia išpirkti“. Ir jis kantriai tą darė visą gyvenimą. Po Žemaitkiemio prikėlė Paberžę – šventąją Lietuvos Jeruzalę, kur daugiau nei prieš 100 metų į kovą prieš carinę priespaudą už nepriklausomos Lietuvos idėją ne tik su vėliava, bet ir su ginklu, net dalgiais žmones į sukilimą pakėlė čia tarnavęs kunigas Antanas Mackevičius, suimtas ir Muravjovo koriko nutarimu Kaune nuteistas mirties bausme pakariant. Tai štai kodėl Paberžės klebonijoje šalia Stalino portreto tėvas Stanislovas pakabino Muravjovą… „Tarybinė valdžia nė nenumanė, kur mane siunčia. Niekam nerūpėjo. Jai tik rūpėjo, kad čia užkampis“,– pasakos prisimindamas tuos laikus. Tuo tarpu Paberžė buvo ypač stiprios energetikos vieta.

Bet dar grįžkime prie R.M. Rilkės.

Šiemet, baigiantis spaliui, tėvo Stanislovo Rilkės poezijos vertimų festivalis užsuko į Vertimus. Atėjo pasiklausyti, savų posmų paskaityti tik kukli saujelė moterų. Dalyvavo ir Petrukas Pikčiūnas. Bet dalyvių skaičius visai nesvarbus. Rudens šaltis jau skverbėsi pro bažnyčios sienas, grubo rankos. Mišių aukoti atvažiavęs brolis Vincentas paguodė – Rilkės komfortiškoje aplinkoje skaityti neina! Atsiverčiau klaupte padėtą seną maldyną. Išleistas 1967 metais, kai jau Tėvelio čia seniai nebuvo. Po metrika rašalu užrašas vaiko ar seno žmogaus ranka: „Rilkė leista 23 sau… (turbūt sausio)“. Ką jis galėtų reikšti, atsakymo neradau. Bet pamąsčiau – juk vis tiek ženklas, kad tėvo Stanislovo dvasia iš čia niekur nepasitraukė. Iš Vertimų brolis Vincentas išskubėjo į Butkiškę – čia tėvo Stanislovo tarnystė prasidėjo jau po Juodeikių, Žemaitkiemo, Milašaičių. Paskutinis festivalio akordas nuskambėjo Paberžėje.

Pralenkęs laiką

Paberžei tėvas Stanislovas atidavė brandžiausią savo gyvenimo dalį – 24-erius metus nuo 1966-ųjų. Čia jam Rilkės išmokyti klausytis giedojo daiktai, paliesti rankų, vadinasi, Dievo, čia jam lyg Čiurlionio paveiksle švietė metalo saulutės, čia lyg žvaigždės spindėjo iš įvairiausių senų rakandų pagaminti žibintai, čia jis pats „ragavo“ ir kitus mokė „ragauti“ gyvenimą…

1990 m. vasaros pradžioje jo laukė naujas iššūkis – artimas bičiulis, seminarijos bendramokslis kardinolas Vincentas Sladkevičius jam uždėjo naują naštą ir įpareigojimą – prikelti Dotnuvos vienuolyną, kuris jau trejus metus nyko be tikrojo šeimininko. Tėvui Stanislovui, sulaukusiam septyniasdešimt dvejų, be galo sunku buvo skirtis su artima, išpuoselėta ir mylima Paberže. Bet kardinolas į tai tepasakė: „Žinai, kai jau labai gerai, tai negerai“. Tiek tebuvo paguodos.

Atsisveikinęs au kardinolu, jis tiesiai nužingsniavo į parduotuvę, nusipirko rudos vilnos audinio vienuolio kapucino abitui ir kibo į darbus. Nuo to laiko nesiskuto barzdos. Netrukus atėjo žinia iš kapucinų ordino Romoje – Dotnuvoje vienuolyną leido atkurti. Taigi grįžo ten, kur buvo pakrikštytas.

Po darbingiausių ir brangiausių tarnystės metų Dievui ir žmogui, 2005-aisiais po sunkios ligos Tėvas Stanislovas atgulė amžinojo poilsio Paberžės šventoriuje. Deja, jo noras būtent čia atsisivekinti su žemiškuoju pasauliu neišsipildė, Dievo valia buvo kita – jis mirė Kauno klinikose, iki paskutinės dienos laiminęs už palatos durų išsirikiavusias jį mylėjusių žmonių minias…

Bet Tėvo Stanislovo visaapimanti ir besąlygiška meilė kiekvienam jos ieškančiam kelią nušviečia ir šiandien. Jo giliamintiškas pastebėjimas, jog „revanšizmas yra baisus dalykas“, turėtų pasiekti visus vardan ateities. Jis nepritarė, net atvirai protestavo, kad būtų keliami KGB archyvai, kad vėl būtų ieškoma priešų tarp savų, nes, „atplėšus tas dėžes“, „išplitęs maras“ vėl pakels naują neapykantos bangą. Taip, Tėvas Stanislovas buvo iš tų, kuriam rūpėjo ne tik žmogaus, bet ir valstybės likimas. Nerimastingai jis priėmė Lietuvos stojimą į ES, kalbėjo, kad pirmiau valstybei reikėjo atsistoti ant kojų. Pranašavo savo artimiesiems, kad Lietuva, kaip gimė, taip ir numirs kartu su juo…

Po tėvo Stanislovo mirties savaitraštis „Nemunas“ rašė, kad kunigas Kazimieras Vasiliauskas, kardinolas Vincetas Sladkevičius ir Tėvas Stanislovas turėtų būti paskelbti palaimintaisiais ir šventaisiais.

Broliai kapucinai tuo rūpinasi – Krokuvos kapucinų provincijos, kuriai priklauso ir Lietuvos kapucinai, religinė valdžia nusprendė rinkti medžiagą ir liudijimus Tėvo Satnislovo beatifikacijos procesui pradėti.

Jį gerai pažinoję ir bendravę su juo drįsta sakyti, kad Tėvas Stanislovas, Mažesniųjų brolių kapucinų ordino vienuolis, kunigas, buvo pralenkęs laiką, jis buvo virš jo…

Ministro ir ES komisaro Vytenio Povilo Andriukaičio laiškas dėl t. Stanislovo asmens juodinimo

Kai istorikas ir redaktorius suklumpa, užkliuvę už KGB šaltinio

Šių metų kovo mėnesio “Artumos” žurnale buvo publikuotas istoriko prof. Arūno Streikaus straipsnis “Dvasininkija sovietmečiu”. Jame istorikas kelias eilutes paskyrė ir ( citata ) “apie visuomenėje gerai žinomą dvasininką, kunigą Mykolą Dobrovolskį OFM Cap.,…Šį atvejį ten paminėjau kaip pavyzdį, iliustruojantį KGB veikimo metodus, dėl kurių kunigai pakliūdavo į šios institucijos spęstus spąstus.”

Istorikas ir pats pabandė vėliau apsidrausti, kad jo cituotas vienas vienintelis KGB šaltinis apie tėvo Stanislovo OFM Cap., kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio, verbavimą tapti KGB agentu nesuteikia pagrindo daryti kokias nors rimtesnes ar juo labiau vienareikšmiškas išvadas apie tokios istorijos tikrumą ar netikrumą. Tam reikalingi papildomi tyrimai.

Žinia, ir “Artumos” redaktorius Darius Chmieliauskas, matydamas, jog ši šiame žurnale istoriko A. Streikaus pateiktoji vieno KGB šaltinio subjektyvi, kaip pats istorikas prisipažįsta, interpretacija sukėlė labai neigiamas dalies skaitytojų reakcijas, pats pakomentavo ją jau štai taip ( cituoju ):

 “Suprantama, skaudu, kai įvardijamas konkretus dvasininkas, juolab toks, kurį dar daugelis pamena kaip nuostabų, bet, pasirodo, ir jis galėjo piktnaudžiauti, pasinaudoti savo padėtimi Bažnyčioje, o tai galėjo jį dar labiau supančioti ir į kitas nuodėmes nuvesti…”

Dabar jau būtų klausimas istorikui A. Streikui visiškai paprastas: ar “Artumos” redaktorius galėjo štai taip perinterpretuoti vieno nepatikrinto KGB šaltinio pagrindu paremtas istoriko eilutes apie tėvą Stanislovą, kaip, pasirodo, piktnaudžiavusį savo padėtimi Bažnyčioje ir galimai ėjusį į kitas nuodėmes.

Tiesa, ir istorikas A. Streikus, nors prisipažindamas, jog jo subjektyvi šaltinio interpretacija negali būti vertinama kaip “tvirtinimas apie istorinę tikrovę”, pats staiga teigia, “kad čia rašoma apie daugiau ar mažiau realias aplinkybes”. 

KGB šaltinių apie darbą su dvasininkija – vos vienas kitas, bet ar to pakanka daryti štai tokias prielaidas apie kažkokias realias aplinkybes. Nebent apie tai, jog visi dvasininkai buvo šių sovietmečio ateizmo aplinkybių saistomi.

Suprantama, “Artumos” žurnalo straipsnis nėra mokslinio pobūdžio, o ir A. Streikaus publikacija skirta ne mokslininkų auditorijai, kuri galėtų diskutuoti apie tai, ar hipotezė apie daugiau ar mažiau realias aplinkybes išplaukia iš vieno KGB šaltinio ar ne. Mokslininkai, pasinaudoję kritinės analizės metodais, tikrai pateiktų savo įžvalgas apie galimą tokio KGB šaltinio realumą ar jo neatitikimą tikrovei. Tad ir hipotezių būtų nemažai, žinant koks aplamai KGB šaltinių patikimumo laipsnis.

Bet juk žurnalas skiriamas plačiai auditorijai. Tad nenuostabu, kad dalies skaitytojų reakcija į publikaciją buvo labai audringa. Ir štai istorikas A. Streikus, pats pripažindamas savo interpretacijų subjektyvumą bei abejotiną vieno šaltinio objektyvumą, staiga pareiškia ( cituoju ):

“ Atkaklūs bandymai ginti mitologizuotas tos daugeliu požiūriu tikrai herojiškos epochos figūras, užuot diskutavus apie ją iš esmės, irgi tuomet atrodo kaip ne visai sąžiningas “čekių išrašinėjimas” iš paveldėtos sąskaitos”.

Štai taip, tėvas Stanislovas yra mitologizuota figūra, tiesa, nors istorikui ir pripažįstant tos epochos herojiškumą. Ir kviečiant diskutuoti apie ją iš esmės. Bet reakcija į publikaciją vadinama “čekių išrašinejimu”. Negi tik tiek. O jei tai reakcija į abejotinu šaltiniu paremtą tėvo Stanislovo diskreditavimą. Kaip tuomet su tais “čekiais” reikia elgtis.

Ką gi, mėginkime eiti prie esmės. Tad pirmiausia pradėsiu nuo paties tėvo Stanislovo. Štai ištrauka iš jo homilijos “Šventasis Pranciškus Lukiškių aikštėje”: “Šiame pastate buvo liūdna įstaiga, trumpai vadinama KGB. Tūkstančius žmonių su lapeliais čia pašaukdavo, atvesdavo arba atveždavo ir prievartaudavo. Kiek čia sužeista sąžinių, sulaužyta gyvenimų, pražudyta svajonių, sumanymų, vilčių! Baisi tai buvo įstaiga, baisesnė už bet kokį kalėjimą: kalėjime bent sąžinės neliečia, o čia taikydavosi kaip tik į ją, trypdavo pačią švenčiausią žmogaus dalį.”

 “Milijonai bjaurių lapelių, kuriuos išprievartautieji, prie sienos prispaustieji žmonės turėdavo pasirašyti, konteineriais išvežė į Syktyvkarą…ir tik po šimto metų tuos šlykščius, bjaurius lapelius būtų galėję vartyti, tyrinėti istorikai.”

Štai koks tikslus atsakymas tiek “Artumos” redaktoriui D. Chmieliauskui, tiek ir istorikui A. Streikui. Ir realybės suvokimo prasme, ir moraline prasme, ir istorinės metodologijos prasme. Štai kuo reikia vadovautis, jei imamasi nagrinėti labai prieštaringus KGB šaltinius. Ir moralizuoti “apie įvardijamus konkrečius dvasininkus”.

Ne, tėvas Stanislovas – ne mitologizuota figūra! Jis puikiai žino, kuo skiriasi KGB persekiojimai nuo buvimo kalėjime ar lageriuose. Daug geriau už istoriką ir redaktorių.

Gerai atsimenu tą 1980 – 1983 metų laiką, kai jį ir vėl terorizavo Kėdainių KGB. Lankiau jį Paberžėje, jis perduodavo man žinias apie tai, ką Kėdainių KGB nori išgauti, kam gali grėsti pavojus, kaip ir ką jis stengiasi pridengti, kad tiems žmonėms negrėstų persekiojimai, o gal kalėjimas. Tikras faktas – gal gali istorikas pateikti medžiagą, jog tų tardymų metu kažkas buvo išduotas, įskųstas ar nukentėjęs. Aš nebuvau, nors lankiau tėvą Stanislovą. Apie mano apsilankymus KGB pranešė agentai.

Tėvas Stanislovas, atlaikydamas KGB spaudimą, pasakydavo jį lankantiems žmonėms apie jo sekimą, apie telefono paklausymą, apie galimus agentus. Ir pagaliau jis priėmė sprendimą nevykti į Kėdainių KGB, o Paberžėje iškabinti lenteles su užrašu “ GETAS”. 

Tai labai išgąsdino Kėdainių KGB, spaudimas jam 1983 m. liovėsi. Tai aš liudiju, kaip tų pokalbių dalyvis ir tos tėvo Stanislovo minties palaikytojas. Aš taip pat buvau KGB Ignalinoje ir Vilniuje apklaustas, bet ne tėvo Stanislovo dėka.

Tiesa, kad visi mes nuodėmingi. Ir vėl tėvo Stanislovo žodžiai :”Kiek pančių, kiek pančių…Kaip sunku atsiplėšti nuo gašlumo pančių, nuo pinigų, nuo karjeros, nuo puikybės…Kaip dažnai pranašai siunčiami vien tam, kad pasakytų belaisviams, jog jie belaisviai…O tie žodžiai…Retai, retai kuris nors iš mūsų yra verkęs ar aimanavęs nuo smūgių, o kiek sykių kentėta dantis sukandus nuo žodžių…” Ar istorikui ir redaktoriui nederėtų apie tą žodžių sukeliamą kančią pamąstyti.

Jei tėvas Stanislovas būtų neatlaikęs to KGB spaudimo, tų kompromitacijų, to prievartavimo teikti jiems informaciją, argi jis būtų tapęs mūsų Atgimimo Dvasiniu įkvėpėju. Juo labiau, kad po Nepriklausomybės atkūrimo jis drąsiai stojo skriaudžiamųjų pusėn. O tai labai nepatiko tuometiniams laisvo kapitalizmo apaštalams. Nebijojo jis net dalies pašaukimo brolių kunigų pasmerkimų ar užgauliojimų. Ne, jis buvo mažutėlių tarnas, jis tuo tarnu ir liko. 

Jis liko ištikimas Šventojo Pranciškaus maldai: “ VIEŠPATIE, PADARYK MANE savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida…”

Tai yra tikroji tėvo Stanislovo esmė. Tai reikia visada turėti prieš akis, kai bandome nagrinėti nepatikimą KGB šaltinį, kai norime nesuklupti, užkliuvę už tokios KBG pažymos. Deja, istorikui ir redaktoriui to nepavyko išvengti, jie užkliuvo. Bet juk tikėjimas, viltis ir meilė tikrai gali padėti ir padės jiems ištaisyti tas klaidas.

Vytenis Andriukaitis

Vertimų parapijoje vyko t. Stanislovo pagerbimas

Š.m. gegužės 25 d., 16 val. Vertimų parapijos parapijiečiai, Vertimų bendruomenė, Jurbarko rajono meras Skirmantas Mockevičius, buvęs LR ministras ir ES komisaras Vytenis Andriukaitis, renginio mecenatai, kunigai (t. dr. V. Tamošauskas OFM Cap., kun. dr. O.P.Volskis, kun. Saulius Pavalkis, kun. Darius Auglys, kun. Šarūnas Leskauskas, kun. Egidijus Periokas) ir svečiai iš aplinkinių vietovių susirinko į Vertimų parapijos bažnyčią pagerbti t. Stanislovo Dobrovolskio OFM Cap., buvusio šios parapijos klebono, atminimo. Buvo atnašaujamos šv. Mišios, pašventinta atminimo lenta ant bažnyčios sienos, vyko pasakojamoji-koncertinė programa, kurią atliko solistas Liudas Mikalauskas. Po renginio žmonės susirinko į bendruomenės namus pabendravimui prie vaišių stalo.

Kvietimas į T. Stanislovui skirtą vakarą Vertimų parapijoje

Vertimų bažnyčios siena (Jurbarko r.) pasidabino t. Stanislovo atminimo lenta. Iš šios kuklios bažnytėlės 1956 m. jis buvo išvežtas į Sibirą antrą kartą. Šioje parapijoje jis neturėjo kur kitur apsigyventi, todėl glaudėsi kukliame zakristijos kambarėlyje (bus galima aplankyti).

2024 metų gegužės 25 d. (šeštadienis) 16 val. vyks šv. Mišios, po kurių bus pašventinta atminimo lenta t. Stanislovui atminti, vyks atminimo vakaras.

Esate labai laukiami pagerbti ir įprasminti šio dvasio galiūno gyvenimą bei jo atminimą, kuris iki pat šios dienos daro įtaką daugelio žmonių gyvenimui.

Kun. Sauliaus Pavalkio Laiškas prie sugražintų redakcijai “Artumos” žurnalų

JEIGU PILNAI NESUPRANTATE, TAI TIKRAI JAUČIATE,

KAD LIGI TĖVO STANISLOVO JUMS KAIP PĖSTIEMS LIGI ŠANCHAJAUS.

BET IR TOLIAU MINITE JO IR KITŲ MIRUSIŲJŲ, JŪSŲ JIEMS PRISKIRIAMUS, „PIKTNAUDŽIAVIMUS“,

DAR DIDESNIUS „SUPANČIOJIMUS“ IR „KITAS NUODĖMES“.

TIK AR NEBŪTŲ PRAVARČIAU UŽSIIMTI SAVO PAČIŲ NUODĖMĖMIS?

TUOMET KITŲ NUODĖMĖMS NEBELIKTŲ LAIKO.

KVIEČIAT ATNEŠTI DIEVUI SAVO ŽAIZDAS,

TAI IR ATNEŠKITE SAVO O NE KITŲ, IR DAR SENAI MIRUSIŲ.

O JEI NORIT ATNEŠTI VISŲ ŽAIZDAS, TAI AR NEMANOT,

KAD TAM NEUŽTENKA BŪTI PROFESORIAIS IR ŽURNALO REDAKTORIAIS?

IR TOLIAU DRĄSKYDAMI TAS PAČIAS ŽAIZDAS, DEDATĖS JŲ GYDYTOJAIS.

IR TOLIAU DEDATĖS SERGĖTOJAIS NUO „DVASININKIJOS PIKTNAUDŽIAVIMO GALIA“,

BET PATYS TA GALIA KAIP TIK PUIKIAUISIAI IR PIKTNAUDŽIAUJATE.

NESLEPIATE SAVO „INTERPRETACIJŲ“ SUBJEKTYVUMO,

VIENAREIKŠMIŠKŲ IŠVADŲ IR NEGINČIJAMŲ TIESŲ NEBUVIMO,

TAČIAU SVARBIAUSIO SAVO GROBIO – TĖVO STANISLOVO, VISVIEN PALEISTI NENORITE.

JO „ATVEJIS“ JUMS IŠSKIRTINAI PAREMTAS „REALIOMIS APLINKYBĖMIS“.

TA PATI KOŠĖ MALOŠĖ IR TA PATI UŽSIKIRTUSI PLOKŠTELĖ.

IŠ JOS NAUDOS TIK TIEK, KAD JI PUIKIAI ATSKLEIDŽIA TIKRUOSIUS JŪSŲ TIKSLUS.

O KAD SĖKMINGIAU PAVYKTŲ MUS IŠLAISVINTI IŠ TO „PASILEIDĖLIO“ TĖVO STANISLOVO PINKLIŲ,

ĮDĖJOTE DAR VIENO „LAISVINTOJO“, MĖGSTANČIO SAVO ŠIUKŠLES PILTI Į VIEŠUMĄ,

RAŠLIAVĄ APIE DAR VIENO „PASILEIDĖLIO IR IŠNAUDOTOJO“ –

MARI DOMINIKO FILIPO SEKSUALINIUS NUSIKALTIMUS.

IR VĖL GIRDIME TĄ PATĮ PER TĄ PATĮ, KAD NEĮVERTINOME PASTANGŲ,

NORINČIŲJŲ MUS SAVO TIESA IŠLAISVINTI,

BET VIETOJE TO VISKĄ APVERTĖME AUKŠTYN KOJOMIS.

AR NIEKO NAUJA NESUGALVOJATE? STOKOJATE FANTAZIJOS?

KLAUSYKITĖS PATYS TOS SAVO PLOKŠTELĖS JEIGU JUMS PATINKA, O MUMS JI JAU GEROKAI PABODO.

DAR STEBITĖS KODĖL TAIP JAUTRIAI REAGUOJAME DĖL „NE TOKIŲ JAU REIKŠMINGŲ DETALIŲ“.

TAI JEIGU JUMS KAŽKAS NEREIKŠMINGA, TAI NEREIKŠMINGA TIK JUMS VIENIEMS, O NE VISIEMS.

ŠIMTAI IR TŪKSTANČIAI ŽMONIŲ YRA DĖKINGI TĖVUI STANISLOVUI. TOKIE JIE IR LIKS.

DIDELĖ JŲ DALIS SKOLINGI JAM SAVO GYVENIMUS IR TIKĖJIMĄ.

BET JŪS TO NIEKADOS NEPASTEBĖJOTE SAVO ŽURNALUOSE.

BE TO ŠNEKATE MANDRIAI IR IŠDIDŽIAI – TAPATINATE NEUŽMIRŠTAMUS ŽMONIŲ ŠVIESUOLIUS

SU „MITOLOGIZUOTOMIS FIGŪROMIS“.

TAD AR JUMS SUPRASTI KODĖL MES REAGUOJAME?

TURBŪT JUMS NE NAUJIENA, KAD ŠIO MĖNESIO ŽURNALAI, KAIP BEJE IR PRAEITO

EILĖJE DIDESNIŲ PARAPIJŲ NUKELIAVO Į ŠIUKŠLIŲ KONTEINERIUS?

MES, KAIMO PARAPIJOS NESAME TOKIE BAGOTI, KAD KARTU IŠMESTUME IR PINIGĖLIUS.

TODĖL GRĄŽINAME JUMS TUOS KETVIRTUS NUMERIUS (TREČIAS JAU SUDEGĖ PEČIUOSE),

IR PRAŠOME DAUGIAU MUMS ŽURNALŲ NEBESIŲSTI.

(UŽ PIRMĄ METŲ KETVIRTĮ PINIGAI PERVESTI).

TRIJŲ PARAPIJŲ VARDU: KUN. SAULIUS PAVALKIS

Kun. dr. O. P. Volskio įžvalgos perskaičius straipsnį „Dvasininkija sovietmečiu“

(Straispnis pasirodė ir 2024 m. birželio 14 d. “XXI amžiaus” priede “Katalikai” )

Kažkas yra vaizdžiai pasakęs, jog istorija yra tarsi purvina kiaulė, kuri dažnai nugula savo paršiukus. Perskaičius istoriko Arūno Streikaus teiginius jo straipsnyje „Dvasininkija sovietmečiu“, galima būtų manyti, jog tas posakis tiktų kai kuriems istorikams, kurie išsigalvoja (gimdo) fikcinius personažus ir paskui juos traiško savo titulų, pseudo argumentų ir abejotinos sąžinės svoriu. Straipsnis paliko silpno moksliškai ir ideologiškai  apsakymėlio įspūdį, kuriame atvirai demonstruojama tarybinė pasaulėžiūra, išsilavinimo spragos, nesąžiningo manipuliavimo taktika ir loginiai nesklandumai.

Tame savo opuse Streikus tarp kitų temų svarsto apie kunigą Algirdą Mykolą Dobrovolskį, kuris kaip vienuolis buvo gavęs Stanislovo vardą (panašiai kardinolas Bergoglio po išrinkimo popiežiumi pasirinko Pranciškaus vardą). Iš bendro išsilavinimo istorikui vertėtų žinoti, jog vardo keitimas krikščionybėje yra apaštalinius laikus siekianti tradicija, ir tai ne liaudis davė tą vardą, kaip teigia Streikus.  

Sakytum, toks istoriko uždavinys – domėtis ir pasakoti. Ėmė ir papasakojo mums apie t. Stanislovą. Tai darome ir mes, kurie pažinojome jį betarpiškai. Deja, istorikas Streikus nerado kitų tiesioginių šaltinių kaip tik vieną abejotiną dokumentą KGB archyve (koks aplaidumas ir neatsakingumas, kad nepasidomėta gausiais antriniais šaltiniais). Galima būtų mums, ne istorikams, prikišti kritinės refleksijos ir racionaliai pagilintos analizės trūkumą, tačiau profesionaliam istorikui priskaldžius tiek išvadų iš vieno KGB dokumento, negalime susiturėti nuo išvadų, kad Streikaus naracija yra šališka ir prasilenkia su objektyvumu.

Ar vienas KGB popiergalis, kuriuo mosuoja Streikus, jau yra pakankamas pagrindas faktui konstatuoti? Juk istorikų tarpe galioja nerašyta taisyklė, jog vienas šaltinis nėra pakankamas pagrindas istorinei rekonstrukcijai atlikti. Be to, istorinis faktas nėra toks paprastas ir vienareikšmiškas, tai daugialypė konstrukcija, kurią didžiąja dalimi kuria pavieni istorikai ar jų grupės. Ar faktas yra tikras, įvykęs, lemia dar kiti dalykai: ar tapo užrašytas, kur užrašytas, kieno užrašytas, kokiu tikslu užrašytas, kokiomis aplinkybėmis, kieno atskleistas ir paskelbtas? Kokia įdomi sekvencija: faktas tampa istoriniu faktu, tada istoriografiniu faktu, kuris savo ruožtu tampa interpretaciniu faktu istoriko galvoje ir paskui popieriniu faktu leidiniuose. Taigi, Streikaus straispnis buvo ne apie istorinį faktą, bet apie tai, ką ir kaip jis galvoja. Pasirodo, jog identiškai KGB dokumentui. Būtų buvę sąžiningiau ir moksliškiau atlikti išsamesnę istorinių šaltinių kritinę analizę nei leistis į akivaizdžiai nesąžiningą, nedraugišką ir per daug plačią interpretaciją t. Stanislovo atžvilgiu.

Čia man prisimena klasikinis Aristotelio apibrėžimas, kad jei kas teigia, kad kažkas yra, ir tai iš tikrųjų yra, tuomet tai yra tiesa. Ir atvirkščiai. Ar Streikaus straispnyje apie t. Stanislovą buvo pasakyta tiesa? Čia akivaizdžiai matome problemą, kaip naujausios istorijos tyrinėtojas Streikus išskaitė informaciją iš to vienintelio rašytinio KGB šaltinio. Jo teiginys yra identiškas teiginiui iš KGB dokumento, kurį jis nekritiškai pasirinko kaip pirminį, betarpišką ir bazinį. Deja, susidaro įspūdis, jog Streikui KGB yra vienintelė tiesos nešėja. Tuo patikėti nevalia ir tiesos atskleidimo problemos čia tik prasideda. Antai,  Streikaus minima tariama t. Stanislovo išvirkavimo bendrininkė buvo apklausta kelis kartus palyginti nesenai ir betarpiškai, ir visus KGB keliamus kaltinimus ji atmetė kaip prieštaraujančius įvykių sekai. Streikus mini kunigą Leoną Šapoką, nužudytą, pasak jo „neklystamo“ KGB šaltinio, dėl seksualinio priekabiavimo. Tuo tarpu dar gyvi esantys liudininkai, pavyzdžiui vysk. Kauneckas, buvę parapijiečiai dalyvavo žudikų teisme, kurio medžiagoje nebuvo nė žodžio apie Streikaus minimą nužudymo priežastį. Kaltinimai pasirodė po jo mirties ir teismo proceso. Analogišku galima laikyti  kitą įvykį, kai KGB savo raportuose apkaltino kun. Juozą Zdebskį sirgus venerinėmis ligomis. Tuo tarpu liudininkai teigia, jog kunigas patyrė cheminį nudeginimą, papylus ant jo automobilio sėdynės cheminių medžiagų, idant jį diskredituotų. Įvairių KGB taikytų būdų diskredituoti dvasininkus buvo ir daugiau. Kuo patikėsime: budeliu ar aukomis, svetimųjų mums rašoma istorija ar savųjų žmonių liudijimu?

Dar vis postsovietinės istorijos įtaka čia yra akivaizdi, jog faktai interpretuojami bažnyčios ir dvasininkijos nenaudai, jog neturime savo istorijos, tačiau nekritiškai priimame svetimųjų ir priešų apie mus rašomą istoriją. Istorikų tiesos dažnai yra labiau konsensinės nei realios, deja, pas mus dar vis turi tarybinės ideologijos atspalvį.

Esminis kiekvieno istoriko darbo etapas yra istorinių šaltinių kritinė analizė, siekianti įvertinti šaltinių patikimumą, autentiškumą, vertingumą. Čia tiriami tokie aspektai kaip šaltinio kilmė, šaltinių kilmės istorinis, visuomeninis, kultūrinis kontekstas, kam skirtas ir kokiu tikslu atsirado vienas ar kitas šaltinis (propagandiniu, informaciniu, edukaciniu ir pan.). Kokį požiūrį ir nusistatymus turėjo šaltinio autorius; ar konkretus šaltinis neprieštarauja kitiems šaltiniams ir mokslinėms išvadoms? Kur visa tai Streikaus teiginiuose atsispindi? Kodėl Streikus nepasidomėjo bent buvusio policijos tyrėjo komisaro Augaus išsamiu tyrimu, pristatytu knygoje „Tėvas Stanislovas KGB gniaužtuose“?  Streikaus skelbiamas  žinojimas, panašu, remiasi jo prielaidomis ir spekuliacijomis.

Tiriant istorinius šaltinius istorikai dalyvauja istorinės atminties kūrimo procese, kuri yra esminė visuomeninės tapatybės ir sąmonės formavime. Istorija didžiąja dalimi yra interpretacijų laukas ir rezultatas, todėl kiekviena valstybė turėtų būti suinteresuota ją interpretuoti savo stabilumo, vienybės, pasitikėjimo ir pasididžiavimo tikslu, o ne susiskaldymo ir priešiškumo. Deja, susidaro įspūdis, kad Streikus suinterpretavo t. Stanislovo sudėtingą ir sunkų gyvenimą, jo nuopelnus kaip tikras sovietinis istorikas, kaip komjaunuolis, kuriam bažnyčia ir dvasininkija yra atsilikimo ir blogio vieta. Kaip žema toliau teplioti kilnius Lietuvos ir bažnyčios žmones KGB pagamintu purvu ir prisidėti prie tolimesnio visuomenės demoralizavimo… Po šito straipsnio tapo neaišku, kam tarnauja Lietuvos Respublikos piliečių finansuojamas istorijos mokslas.

kun. dr. O.P.Volskis

Lietuvos tikinčiųjų laiškas dėl t. Stanislovo šmeižimo

Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkui arkivyskupui G. Grušui

Kauno arkivyskupijos arkivyskupui K. Kėvalui,

„Artumos“ žurnalo redaktoriui D. Chmieliauskui

Dėl tendencingų ir manipuliatyvių pasisakymų viešoje erdvėje

apie tėvą Stanislovą Dobrovolskį OFM Cap

Daugelis bendravusių su tėvu Stanislovu Mykolu Dobrovolskiu OFM Cap, pažinojo jį kaip žydų gelbėtoją, Sibiro tremtinį ir politinį kalinį, disidentą, pas kurį atvažinėjo asmenys ne tik iš Lietuvos, bet iš visos Sovietų Sąjungos, Virš 40 metų jis kentėjo, įvairiais būdais persekiojamas sovietinio saugumo KGB: patyrė kompromitavimą, verbavimą, grąsinimus, nuolatinį paklausymą, buvo apsuptas net kelių KGB agentų. Žmonės pažinojo tėvą Stanislovą kaip savo veikla ir darbu sėjusį tikėjimą, grąžinusį ne vieną žmogų į gyvenimą, gynusį nuskriaustuosius, padėjusį atstumtiesiems ir priklausomybių varginamiems žmonėms. O dabar viešoje erdvėje jis pristatomas, kaip priekabiavusio prie moterų ir dėl to sovietinio saugumo užverbuoto agento pavyzdys.

Tokį vaizdą pamatėme VU profesoriaus A. Streikaus pasisakymuose konferencijos metu, žr. Konferencija „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti“ (youtube.com) (peržiūra 2024 03 07, nuo 35 min.) ir pagal konferencijos medžiagą išspausdintame straipsnyje žurnale „Artuma“. 2024 metų kovo mėnesio (trečiame numeryje) „Dvasininkija sovietmečiu“. Taipogi redaktoriaus žodyje ir prof. A. Streikaus komentare 2024 m. balandžio mėn. ketvirtame numeryje.

Kaip istoriko ir mokslininko, prof. A. Streikaus pasisakyme apie tėvą Stanislovą, įžvelgiame tendencingumą, nekompetenciją, manipuliaciją, istorinio konteksto, to laikmečio atmosferos klaidingą interpretaciją ir mokslinio metodo trūkumus, bei kitus neigiamus aspektus. Daugelis mano, kad tai užsakytas ir svetimomis rankomis įvykdytas susidorojimas su tėvu Stanislovu. Paremtas sufabrikuotos, išgalvotos, sumanipuliuotos KGB bylos melu, kuris skleidžiamas gana atkakliai, tikslingai, tendencingai ir manipuliatyviai.

Buvusio Šiaulių policijos komisaro A. Augo knyga „Tėvas Stanislovas KGB gniaužtuose“ (Šiauliai, 2020 m. p. 89), parašyta gana metodiškai ir nuosekliai, parodo, jog tėvas Stanislovas KGB akiratyje buvo iki pat 1988 metų. Jam buvo taikomos specialios priemonės. Iš KGB archyvų žinoma, jog buvo paklausomas, jį bandoma kompromituoti, keliolika agentų jį sekė. Tą patį liudija KGB archyvų šaltiniai A. Juozaičio knygoje „Tėvas Stanislovas. Pasakojimų knyga“ (Vilnius, 2020 m. p. 291-293), M. Čepaitytės knygoje „Pater. Otiec Stanislovas Dobrovolskis“ (rusų k. Maskva, 2023 m, 220-241 p.).

Nuo 1948 m. iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo tėvas Stanislovas buvo gniuždomas, sekamas KGB, bet atsilaikė. Ir štai vėl, tik jau dabartiniai progresyvūs ir pažangūs asmenys ji bando pristatyti kaip niekšą ir parsidavėlį. Su tuo dauguma Lietuvos žmonių, kurie patyrė tėvo Stanislovo gerumą įvairiose gyvenimo nelengvose situacijose, matė jo tikėjimo liudijimą, nesutinka. Taip bandoma kažkieno užsakymu perrašyti istoriją, prisidengiant „tiesa“, apsivalymu, išgijimu. Įdomu tik nuo kada melas, manipuliacija ir faksifikatai gydo? Matome, jog tie asmenys eina priešinga linkme, nei patys tai teigia ir daro.

Paberžė tėvo Stanislovo buvo puoselėjima kaip rezistencijos, lietuvybės, tikėjimo, laisvės, humanizmo, pogrindinės spaudos keitimosi ir platinimo centras. Ir to niekas nepaneigs. Todėl daugelis žmonių, su šia istoriko pateikta interpretacija nesutinka. Ji skamba kaip nuosprendis, kuris kaip ir reikalautų teisminio išaiškinimo, ar nebuvo pažeistos asmens teisės į gerą vardą. Todėl laukiame rimto argumentuoto atsakymo, o ne tokių nereikšmingų paistalų. Mus tai visiškai netenkina. Mąstome ir apie kitas galimas veikas šiuo tėvo Stanislovo šviesaus paveikslo išniekinimo atveju.

Priedas: Asmenų parašai.

Pagarbiai

T. Stanislovą pažinojusių vardu

Stefanija Burbienė

Kun. Sauliaus Pavalkio atsakymai “Artumos” žurnalo redaktoriui ir istorikui A. Streikui

DUOKIT RAMYBĘ TĖVUI STANISLOVUI

APIE NEDORĄ DVASININKIJĄ SOVIETMEČIU

IR APIE “PASILEIDĖLĮ” TĖVĄ STANISLOVĄ

Ar girdėjote kokia siaubinga buvo dvasininkija sovietmečiu? Turbūt galvojote, kad tik mūsų laikais ji tokia niekam tikusi? Smarkiai apsirinkate! Sovietmečiu dvasininkai, pasirodo, buvę ne ką geresni, gal net dar ir gerokai baisesni. Mat visi jie arba buvę užverbuoti KGB, arba saugumiečių sekami, gyvenę baimėje ir dėl to negalėję pasireikšti visa savo baisybe. Laimei jų dorovės sargyboje stovėjęs sovietinis saugumas, kuris dėmesingai ir uoliai prižiūrėjęs kunigus. KGB dėka, kunigai bijoję būti demaskuotais ir todėl kitų akyse dėjęsi pakankamai dorais.

Tai galime sužinoti straipsnyje „Dvasininkija sovietmečiu“, pasirodžiusiame katalikiško žurnalo, „Artuma“, š.m. kovo mėnesio numeryje. Straipsnio autorius, kaip tikras profesorius, kapsto giliai: „Kunigai, kaip ir visa visuomenė, sovietmečiu gyveno nuolatinio sekimo baimėje ir, aišku, žinojo, kad bet koks galimas jų paslydimas gali greitai tapti žinomas KGB ir panaudotas prieš juos. Tai, be abejo veikė kaip tam tikra prevencija nuo įvairių gundymų.“ (Artuma, 3 nr. 24 psl.)

Straipsnyje kunigų piktadarybėms apibūdinti naudojama formuluotė: „piktnaudžiavimas galia“. Būdami tikri piktnaudžiautojai, kunigai visur kur piktnaudžiavę savo galia, tik dėka KGB priežiūros, jie tą darę dar toli gražu ne tiek kiek jiems norėjosi. Tačiau ir tokio piktnaudžiavimo pakako, kad jie būtų pagauti ir užverbuoti bendradarbiavimui su KGB. O užverbuoti, jie ėmęsi to piktnaudžiavimo su dar didesne jėga, naudojęsi jau pačios KGB jiems suteiktais įgaliojimais. Užverbavimo dėka, jų piktnaudžiavimas galia įgavęs dar nuožmesnį pobūdį ir dar platesnį mastą.

Na štai, mes kvaileliai vis vargstame koneveikdami KGB, o čia pasirodo dėkoti reikia! Laimė, kad atsiranda tokių tiesos sakytojų, kaip didžiai gerbiamas istorikas prof. Arūnas Streikus, kuris savo straipsniu „Dvasininkija sovietmečiu“ atskleidė skaitytojams tikrąjį KGB paveikslą ir tinkamai įvertino šios organizacijos lig šiol dar nepastebėtus nuopelnus Lietuvos dvasininkijos ugdymo plane.

Visas pusantro lapo apimties jo straipsnis – tai ištisas negatyvas, su visa eile pavyzdžių apie  Lietuvos ir Lenkijos dvasininkus, nedovanotinai nupuolusius ir dėl to papuolusius į KGB pinkles. Kaip vienas ryškiausių tokių nuopuolių pavyzdžių pateikiamas jau nebe naujas, bet ne daug kam dar girdėtas, pasakojimas apie tėvą Stanislovą.  Pasirodo, ne toks jau ir šventas buvęs tas tėvas Stanislovas, sanguliavęs jis su ištekėjusiomis moterimis ir dėl to nesunkiai buvęs užpelenguotas dvasininkijos dorovę serginčios visaregės KGB akies, ko pasėkoje, gan lengvai buvęs užverbuotas ir tapęs KGB bendradarbiu.

Šis pasakojimas betarpiškai seka po kažkada nuskambėjusio Lenkijoje įvykio, kada Vroclavo kardinolas buvęs sugautas priekabiaujant prie nepilnamečių ir dėl to užverbuotas KGB. Būtent iš šios pedofilinės istorijos autorius kildina ir savo pasakojimą apie tėvo Stanislovo užverbavimą: „Pačioje Lietuvoje irgi turime panašią istoriją su nemažiau žinomu dvasininku, liaudyje žinomu tėvu Stanislovu“ (Artuma, 3 nr. 25 psl.). Panašumas, galbūt, pačiame užverbavime, o ne jo priežastyje, tačiau, akivaizdu, jog toks sugretinimas straipsnyje nėra atsitiktinis. Tėvo Stanislovo staigiam nokautavimui čia metamos visos pastangos. Tam tikslui ne tik nesibodima pedofilinio konteksto, bet dar ir aukojama net savo paties, kaip istoriko reputacija.

Matomai tikimasi, kad skaitytojas nesupras ir neatkreips dėmesio į tai, kad rimtas istorikas neturi teisės viešoje erdvėje ką nors teigti ar neigti apie svarbų asmenį ar įvykį, nedisponuodamas bent dviem patikimais ir vienas nuo kito nepriklausomais šaltiniais. Šiuo atveju minėtas istorijos profesorius turi viso labo tik vieną šaltinį. Ir koks gi tai šaltinis? Pats profesorius savo straipsnio pabaigoje rašo: „Sovietų valdžios institucijų, prižiūrėjusių bažnyčios veiklą, archyviniai fondai irgi yra ne mažiau skylėti. Be to, dėl suprantamų priežasčių juose esančių dokumentų patikimumas yra labai menkas“ (Artuma, 3 nr. 26 psl.).

Va tai tau, pasirodo jo rankose tik vienas šaltinis, ir dar ne bet koks, o toksai, kurio patikimumas labai menkas. O gal profesorius čia turėjo kažką kita galvoje? Galbūt tai, kad KGB yra ne valstybinė institucija, o tik kažkoks komitetas? O gal jis turėjo galvoje tik tokias institucijas, kurios tiesiogiai buvo atsakingos už Bažnyčios kontrolę, pavyzdžiui, anuometines Religijos reikalų tarybas? Nežinia, bet tiesą sakant, net ir nelabai įdomu, ką šis profesorius turėjo savo galvoje. Mes matome tai kas yra parašyta. O KGB – tai Valstybės saugumo komitetas prie TSRS Ministrų tarybos. Ar reikia kam nors dar labiau valstybinės institucijos? Ir ši institucija be visa ko taip pat akylai prižiūrėjo ir Bažnyčios veiklą. Dar gi taip prižiūrėjo, kad tos priežiūros dėka, kaip jau buvo minėta, straipsnio autoriaus giliu įsitikinimu, kunigai sudarė visuomenę klaidinantį, pakankamai tvarkingų ir padorių žmonių įspūdį.

Taigi, minėtas istorikas ir dar profesorius kažkodėl elgiasi kaip istorijos mokslo priešas. Ką jis čia nori tuo vienu menko patikimumo dokumentu remdamasis įrodyti? Ir kokių lengvų sensacijų jau nebe pirmą kartą jis ieško? Tai klausimai, į kuriuos visų pirma jis pats sau galėtų atsakyti. O mums tie atsakymai ne itin įdomūs. Turime svarbesnių klausimų, adresuotų ne jam, bet katalikiško žurnalo „Artuma“ redaktoriui.

Kokiu tikslu, tamsta, publikavote šį straipsnį? Šis klausimas žurnalo redaktoriui pirmiausiai buvo užduotas asmeniškai pokalbio telefonu su juo metu. Tačiau be standartinių formuluočių, jog „Artumos žurnalas turi atspindėti aktualius Bažnyčios gyvenimo klausimus“ daugiau nieko konkretus neišgirdome.

Vėliau atsakymas buvo sugalvotas ir po trijų savaičių paskelbtas Mažosios studijos šeštadienio laidoje „Popiežius ir pasaulis“. Vėliau ir aptarsime tą atsakymą, pažiūrėsime kiek gi jis tikras. O kol to atsakymo nebuvo, turėjome eilę spėlionių ir prielaidų.

Viena jų – tai galima kurijos reakcija į iniciatyvą žmonių, atvykusių su dideliu skaičiumi pasirašiusiųjų po prašymu pradėti tėvo Stanislovo beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju ir šventuoju) procesą. Labai patogu, prisidengus svetima pavarde, pasauliečio profesoriaus laipsniu ir kokios tai įvykusios konferencijos medžiagos būk tai nekalta publikacija, nutaisius nekaltas minas, užkirsti kelią tokioms žmonių pastangoms.

Be to, galimai tai padaryta dar ir saugiai pasislėpus už tos „ne tyčinės“ kitų žemai puolusių dvasininkų, pačių baisiausių „piktnaudžiautojų galia“ draugijos, į kurią lengva ranka įrašomas tėvas Stanislovas. Joje jis minimas tarsi „tarp kitko“ ir niekas dėl to nepasakys, kad tai jis čia buvo svarbiausiu taikiniu.

APIE TOLIMESNIUS ŽURNALO REDAKTORIAUS NUOTYKIUS

Po minėto pokalbio su žurnalo redaktoriumi ir jam asmeniškai užduotų klausimų ir pasiūlymų, netruko pasirodyti ir jo paties reakcija. Kažkaip įdomiai persigandęs, jis ėmėsi rašyti ir siųsti laiškus kunigams, kuriuose pirmiausia puolė teisintis, esą straipsnis nesąs užsakytas. Tuo tarpu juk niekas kitiems girdint jam tokio kaltinimo nei nebuvo išsakęs. Kas gi tuomet tai, jei ne ta pati „vagies kepurė“? Kaip žinia, be kaltinimų teisinasi tik kalti.

Laiškuose kunigams redaktorius netvėrė džiaugsmu, kad į jo publikuotą straipsnį „sureagavo tik du kunigai ir vienas diakonas“. Toks menkas skaičius, jo supratimu, matomai, turėjo automatiškai reikšti tų sureagavusių neteisumą. Tuo tarpu nėra jokios abejonės, kad jam buvo gerai žinomas pasipiktinusiųjų mastas, kuris apėmė didelį skaičių kunigų ir net ne vieną vyskupą. Tik šie nesiryžo ar tiesiog nesiėmė jam asmeniškai to išsakyti į akis. Pati redaktoriaus opi reakcija atskleidžia, jog tai jam nebuvo jokia paslaptis.

 Taip pat savo laiškuose jis guodės, jog „skambinusysis“ jam paminėjo kokias tai pavardes, kad „šventoji inkvizicija“ (suprask – tie trys sureagavusieji) nesnaudžia. Jautriai pergyveno dėl kažkur išgirstos frazės „katalikiška purvasklaida“, kuri matomai buvo pasakyta minėto straipsnio atžvilgiu. Kaltino mus, kad viską apvertėme aukštyn kojomis. Taipogi minėtuose laiškuose, jis nepraleido ir progos pasigirti savo ištikima tarnyste Kristui ir žmonai.

Žodžiu, ėmė žmogus neprašomas viešai teisintis, kaltinti kitus, guostis ir girtis. Tikėjos užuojautos ir palaikymo. Tik ar ne keista, kad jis taip labai nusigando tų viso labo trijų eilinių „pieškų“, pats, kaip žinia, turėdamas tikrai ne bet kokį užnugarį?

Po asmeninio pokalbio detalių išnešimo į ribotą viešą erdvę ir jokių, nei menkiausios savivokos dėl netinkamo straipsnio publikacijos ženklų nebuvimo, teko laišku kreiptis į J.E. Arkivyskupą metropolitą ir jo Didžiai Gerbiamą sekretorių. Žinoma, tas laiškas buvo išsiųstas ir pačiam žurnalo redaktoriui. Šiuo laišku pirmiausia buvo siekiama sustabdyti galimą tėvo Stanislovo paveikslo subjaurojimo fakto nutekėjimą į plačią viešąją erdvę. Nes savo laiškuose kunigams redaktorius žadėjo straipsnio tęsinį jau kitame numeryje. O patekęs į viešą erdvę, į Lietuvos televizijos ekranus, toks tėvo Stanislovo apjuodinimo faktas gali tapti dideliu skandalu.

Rodos tuo būtų buvę galima tas graudžias komedijas ir užbaigti. Tačiau redaktoriaus būta ne pėsčio. Po trijų savaičių, jis nulėkė atsigriebti į Lietuvos radiją, į „Mažąją studiją“, į jos šeštadienio laidą „Popiežius ir pasaulis“. Štai nuoroda į minėtos laidos audio įrašą internete:

 https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000334165/ko-pranciskus-nepasake-per-velyku-kreipimasi-urbi-et-orbi  (žr. nuo 09.10 min.)

Trijų savaičių jam greičiausiai prireikė tam, kad drauge su laidos vedėja sudėliotų savo žaidimo į vienus vartus taktiką. Kad tai būta būtent tokio žaidimo, matos vien iš to, jog laidos vedėja, gailestingumo savaitėje, iš karto pasigedo kunigų gailestingumo vargšo redaktoriaus atžvilgiu, bet kažkodėl visai nepasigedo jo paties gailestingumo tėvo Stanislovo ir kitų jo publikuotame straipsnyje apjuodintų senai mirusių dvasininkų atžvilgiu.

Štai iš ten jau visi ir išgirdome ko dar nebuvome girdėję. Kad sureagavome, pasirodo, „audringai“ (nors iki kokios tai audros dar buvo toli), kad vėl gi esame tokie tik „vienas kitas“ ir, kad tie vienas kitas dar yra ir „keisti personažai“, į kuriuos „nereikia sutelkti pernelyg daug sureikšminimo“. O svarbiausia – išgirdome ir atsakymą į labiausiai mus dominantį klausimą – kokiais gi tikslais buvo publikuotas minėtas straipsnis? Paaiškėjo, kad straipsnio publikacijos tema buvusi (ir dabar ramiai atsisėskite): „Kaip mes šiandien galime sustabdyti ir užkardyti piktnaudžiavimą bažnyčioje“

Tema nusako ir straipsnio publikavimo priežastį. Toliau redaktorius dar ir pratęsė savo mintį, paaiškindamas jog straipsniu nebuvo siekiama sugaudyti kas piktnaudžiavo galia ir bendradarbiavo su KGB, bet tai buvęs noras pažiūrėti ką darome, kad to nebūtų dabar.

O mes nesupratom! Vadinasi, ne veltui buvome perkelti į tą keistų personažų kastą. Visai rimtas tasai straipsnio tikslas, net ir labai kilnus, edukacinis ir geradariškas. Niekas nenustebtų sužinojęs, kad redaktorius turi ir kokį tai slaptą įgaliojimą užkardyti Lietuvos kunigų niekaip nesibaigiantį piktnaudžiavimą galia. Norėdamas pagrįsti būtent šios straipsnio publikavimo priežasties tikrumą, redaktorius eteryje, Lietuvai girdint, dar užtikrintai teigė: „Kaip ir sovietmečiu taip ir dabar yra galimybė ir vyksta tie piktnaudžiavimai“ .

APIE STRAIPSNIO PUBLIKAVIMO PRIEŽASTĮ

Ir vėl turime spėlioti kas gi čia turima galvoje. Ar tais žodžiais „piktnaudžiavimas galia“ čia kalbama specifine ar plačiąja prasme? Straipsnio minties esmė yra ta, kad tam tikri kunigų moraliniai nuopuoliai, straipsnyje vadinami „piktnaudžiavimu galia“, atvedę juos į KGB pinkles, galiausiai atvedė juos į dar didesnį piktnaudžiavimą galia, kurį jiems jau suteikė anuometinės sovietinės valdžios struktūros. Būtent šis specifinis piktnaudžiavimas ir yra svarbiausias straipsnio objektas. Būtent toks piktnaudžiavimas ir pripaišomas mirusiems kunigams, tame tarpe ir neabejotinai svarbiausiam jų – tėvui Stanislovui.

Kaip galima šiame kontekste kalbėti apie tokį „piktnaudžiavimą galia mūsų laikais“? Tokio piktnaudžiavimo paprasčiausiai senai nebėra. Sovietiniai laikai senai praėjo. Tik gal kaip kas tą pamiršo ar to nepastebėjo? O jeigu teigiama, kad jie ir toliau tęsiasi, kur tuomet kokie nors konkretūs faktai? Gal čia turima galvoje, kad ir Lietuvos Respublikos saugumas šiandien tęsia KGB tradicijas ir verbuoja kunigus? Tai kur tuomet tokio verbavimo pavyzdžiai? Jokių pavyzdžių dėl galimo šių dienų dvasininkijos piktnaudžiavimo kokia tai pasaulietinės valdžios struktūrų jiems suteikta galia mūsų gimtojoje padangėje, redaktorius, žinoma, nepateikė. O be faktų ir pavyzdžių, tokios įžvalgos ir teiginiai, esą ir mūsų dienomis vykstantys tokie piktnaudžiavimai, labiau būtų panašūs į paranojos priepuolio apraiškas.

Bet galbūt redaktorius čia imasi ne tik Lietuvos, o ir viso pasaulio, įskaitant ir tolimiausiuose jo kraštuose gyvenančių kunigų piktnaudžiavimo galia užkardytojo vaidmens? Galbūt čia jis sielojasi dėl sandinistų valdžios galimai užverbuotų kunigų Nikaragvoje? Bet tuomet jis turėtų ir įvardinti kiek gi plačiai siekia jo akiratis. Nes minėto straipsnio apimtis šia prasme pakankamai lokali – apsiriboja tik Lietuvos ir nedidelės dalies Lenkijos geografiniais rėmais.

O gal redaktorius turi galvoje kokį tai „piktnaudžiavimą“ plačiąja prasme? Kitaip tariant jis turi galvoje tuos pačius moralinius ne kurių kunigų nupuolimus, tik norėdamas pasirodyti nemažiau išmaniu už minėtą profesorių ir palaikydamas jo išmonę, juos taip keistai įvardina žodžiais „piktnaudžiavimas galia“? Bet juk straipsnio esmė visai ne ta. Straipsnyje kalbama apie moralinius dvasininkijos nuopuolius tik kaip apie atvedusius ją į piktnaudžiavimą galia bendradarbiaujant su sovietinėmis saugumo struktūromis, ir ne daugiau. Trumpai tariant ne tokie nuopuoliai yra straipsnio dėmesio centre, bet bendradarbiavimas su KGB. Būtent tuo ir norima parodyti tą aukščiausią piktnaudžiavimo galia laipsnį.

Todėl vienu atveju straipsnio publikavimo priežastis grindžiama realybėje neegzistuojančia tikrove. Kitu atveju ji grindžiama visai ne straipsnio tema. Akivaizdu, jog bet kuriuo atveju tokia priežastis yra išgalvota, kitaip tariant, ji – paimta iš oro. Todėl ji negali būti ir nėra toji tikroji priežastis, dėl kurios straipsnis „Dvasininkija sovietmečiu“ buvo išperėtas ir paskleistas mūsų padangėje.

Tuomet kokia gi vis dėl to toji minėto straipsnio publikavimo priežastis? O juk ji turėjo būti ne tik labai didelės, bet ypatingos svarbos. Juk straipsnio publikavimo tikslo siekiama išties ne bet kokia kaina. Nesibodima prielaidų pagrindu viešinti jau senai mirusių ir atsiliepti negalinčių kunigų tariamas nuodėmes. Nesibodima negatyvo mirusiųjų atžvilgiu. Nesibodima griauti jų autoritetą ir šviesų atminimą nemenkos dalies tikinčių žmonių širdyse, jau nekalbant apie kitokią nuomonę išsakiusių viešą paniekinimą.

APIE PIKTNAUDŽIAVIMĄ GALIA

Vienas vienintelis žodis čia niekaip neleidžia patikėti redaktoriaus nuoširdumu tvirtininant, esą straipsnio priežastis esanti pastanga sustabdyti kunigų piktnaudžiavimą galia mūsų laikais. Ir tas žodis – tai „piktnaudžiavimas“. Pats straipsnio pavadinimas yra ne tik „Dvasininkija sovietmečiu“, bet turi dar ir papildymą, gerokai mažesnėmis raidėmis užrašytą: „(ne)palanki terpė piktnaudžiauti galia“. Perskaičius straipsnį, iš tiesų, taip lieka ir neaišku, ką tokius pats straipsnio autorius pirmiausia laiko tais piktnaudžiautojais: sovietinę valdžią ir jos saugumo struktūras, kurios naudojosi kunigais, ar pačius kunigus, kurie naudojosi juos užverbavusios valdžios priedanga ir teikiamomis privilegijomis? Galbūt ir vienus ir kitus? Painiava kyla iš to, kad straipsnio autorius, norėdamas pabrėžti savo profesoriškumą, nesitenkina įprastais, nusistovėjusiais, konkrečiais ir aiškiais terminais, tokiais kaip „seksualinis priekabiavimas“, „bendradarbiavimas su KGB“ ir pan., bet susuka mandresnę bendrą formuluotę: „piktnaudžiavimas galia“. Tačiau Iš vėlesnių redaktoriaus pasisakymų, aiškėja, jog tie tikrieji piktnaudžiautojai šioje, kažkieno surežisuotoje, dramoje visų pirma yra patys dvasininkai.

Žodžiais negali būti svaidomasi kaip papuola, ypač rašant tokius solidžius straipsnius ar kalbant tokia rimta ir opia tema. Tačiau akivaizdu, kad Sovietinio rėžimo galimos aukos čia lengva ranka pastatomos į vieną eilę su sovietinės valdžios aktyvistais. Nes pats žodis „piktnaudžiavimas“ kalba apie asmeninį siekį ir pastangas. Piktnaudžiavimas nėra asmens atžvilgiu įvykdytos prievartos padarinys. Piktnaudžiavimas kyla iš asmeninės iniciatyvos ir laisvo pasirinkimo. Tuo tarpu turint minty kokius pragaro vartus teko praeiti daugeliui sovietinio rėžimo aukų, tame tarpe ir straipsnyje „demaskuotam“ tėvui Stanislovui, taikyti jiems piktnaudžiavimo sąvoką yra ne tik kvaila ir beraštiška, bet žiauru ir beširdiška. Bet piktnaudžiautojų epitetais lengva ranka čia švaistomasi ne atsitiktinai. Akivaizdu, jog labai jau norisi kuo skaudžiau įkąsti. Tokios pastangos atskleidžia tiek straipsnio tendencingumą, tiek ir  jo autoriaus, o taip pat ir žurnalo redaktoriaus išankstinį užsiangažavimą.

Žinoma, apie piktnaudžiavimą Bažnyčioje, būtų galima ir galbūt reikėtų kalbėti ne vien jos sąsajų su pasaulietine valdžia rėmuose. Net ir nebūnant priešiškų rėžimų apsuptyje, visais laikais per akis užteko to piktnaudžiavimo galia ir pačiose Bažnyčios valdžios struktūrose. Niekam ne paslaptis, kad visokios privilegijos, „užnugariai“ ir „stogai“ gyvi ir mūsų laikais. Ir niekur labai toli tokių pavyzdžių ieškoti nereikia.

Žurnalo redaktorius yra kaip tik gyvas tokio piktnaudžiavimo Bažnyčioje pavyzdys. Jam galima jei ir ne viskas, tai tikrai žymiai daugiau negu kitiems mirtingiesiems. Jis prieina prie masinės informacijos priemonių ir ten gali mušti į vienus vartus kiek tik ir kaip tik įsigeidžia. Ir niekas dėl to jo nepabara. O gal dar ir pagiria, kai niekas nemato ir negirdi? Jis drauge su profesoriumi gi turi galias „prikelti“ senai ramybėje besiilsinčius garbingus Lietuvos dvasininkus ir iškelti jų nuodėmes į dienos šviesą. Ką jau kalbėti apie jo galias viešoje erdvėje rūšiuoti kunigus į kastas, priskiriant ne kuriuos prie „keistų personažų“… Išties nerealiomis galiomis apdovanotas diakonas. Nieko nepasakysi. Ir kas gi tai, jei ne gyvas piktnaudžiavimo galia pavyzdys? Įdomu tik ar tokiomis nežemiškomis galiomis jis apdovanotas iš prigimties ar kažkas kitas jam tokias regalijas perdavė?

APIE GYVENIMĄ NE MELE, BUVIMĄ PRISIKĖLIMO VAIKAIS

IR KALBĖJIMOSI TIESOJE RAUMENIS

Redaktoriaus nuotykiai Mažojoje studijoje neapsiribojo tos išgalvotos, iš oro paimtos straipsnio publikavimo „priežasties“ paviešinimu. Pasirodo paties redaktoriaus esama ne tik Lietuvos kunigų didžio sergėtojo nuo galimo ir jų senai pamėgto piktnaudžiavimo galia, kuris kažkur „vyksta mūsų dienomis“, bet dar ir tikrojo tiesos nešėjo ir mūsų sergėtojo nuo gyvenimo mele, vedančio mus į Prisikėlimo vaikų laisvę. Niekad neverta nusiminti! Sužinojome daug naujienų, tarp kurių turbūt svarbiausia ta, kad melas yra mirtis, ir kad ir mes turime išeiti į gyvenimą tiesoje ir realiai gyventi sinodiškai. Turime išsilaisvinti, pripažinti savo problemas ir laisvai tarnauti. Pagaliau, dėka šios unikalios diakono tiesos, rūpestingos jo globos ir tikro sinodiškumo, mes esame apdovanoti galimybe būti Prisikėlimo vaikais. Aleliuja!

Mus čia diakonas saugo, moko, globoja, ir veda, tačiau mes nedėkingi padarai, kaip visada už gera piktu atsimokame. Nesyk redaktorius paskelbė, kad mes viską apvertėme aukštyn kojomis. Mes užsipuolėme vargšą profesorių ir pernelyg jautriai reaguojame. Mes neįvertinome jo paties ir viso jo kolektyvo pastangų… Taip, kad mus dar tik auklėt ir auklėt. Bet kas gi tie „mes“? Pasirodo tai tik tie patys „vienas kitas keistas personažas“. Ir čia norisi paklausti redaktoriaus: tai kaip čia dabar yra, kalbame apie gyvenimą ne mele, apie buvimą Prisikėlimo vaikais, o tuo pačiu realybėje ramia sąžine su tiesa prasilenkiame? Juk puikiai žinote ir suprantate, kad tai tikrai ne „vienas kitas“. Tai kodėl pats nesirenkate to gyvenimo ne mele? Ar tik kitiems patarinėti mokate? O kur dar toji paviešinta, išgalvota ir iš oro paimta straipsnio publikavimo priežastis? Ar ji turi ką nors bendro su gyvenimu ne mele?

Dalyvaudamas Mažosios studijos radijo programoje, turėjote puikią galimybę bent šiokiam tokiam jūsų nagučiais pradraskytų žaizdų užglaistymui. Bet dėl ko gi jūs toje laidoje apgailestavote? Ogi tik dėl vieno vienintelio dalyko: dėl mūsų „neišugdyto raumens kalbėtis tiesoje“. „Mūsų“ tai, žinoma, ne Jūsų, o tų, kurie turi kitokį požiūrį. Čia mes, tie tik „vienas kitas keistas personažas“ ir esame kaip tik tie, kurie neturime to raumens ir nemokame kalbėtis tiesoje.

Keista tik toji Jūsų tiesa. Paimta ji tik iš vieno ir menko patikimumo šaltinio, ką ir patys pripažįstate. Ir kokiu keliu toji tiesa pasiekė skaitytojų ir klausytojų akis ir ausis? Ar ne jiems brangių vertybių trypimu, ir po jo sekusiu gražbyliavimu? Kviečiate gerbti ir įsiklausyti į vienas kitą ir atsiverti vienas kitam. O Jūs ar klausėtės ir išgirdote kitą nuomonę? Ar suteikėte galimybę atsiliepti antrai pusei? Ir ar tas etikečių klijavimas ir kitaip galvojančių paniekinimas turi ką nors bendro su ta Jūsų trimituojama pagarba ir įsiklausymu?

Ar taip „įsiklausote“, kada viešai nusprendžiate esą čia „kai kurie kunigai per daug jautriai reaguoja“? Na, o jeigu Jums asmeniškai brangų ir artimą žmogų, tarkime Jūsų tikrą motiną, kas nors be rimto pagrindo aprašytų kaip laisvo elgesio moterį, kaip sureaguotumėte? O paskiau viešai radijo bangomis dar išgirstumėte ir nuostabą: „Ir ko gi čia dabar taip pernelyg jautriai sureagavote? Gal geriau išsilaisvinkite, pripažinkite savo problemą ir toliau laisvai tarnaukite! O tai reaguoja čia nei šiaip nei taip, kažkoks keistas personažas“.

Na, tebūnie jau toji straipsnio publikacijos „priežastis“ ir neginčytina (juolab, kad jos užginčyti niekas ir neturėjo jokių galimybių), bet ar visada net ir tikra tiesa gali būti nešama ant buldozerio? Ar tos tiesos perteikimo vieta ir laikas yra nei kiek ne svarbūs? Jau nekalbant apie elementarią pagarbą mirusiems. Ar gali tikėjimas klestėti be elementarios kultūros ir žmoniškumo?

Juk žurnalas nėra skirtas tik uždarai bendruomenei, išskirtinai tik kunigams, bet ženkliai didesnė jo skaitytojų dalis yra pasauliečiai. Ar dar mažai jie girdi visokiausio purvo ir negatyvų apie dvasininkus ir Bažnyčią iš masinės dezinformacijos priemonių? Jūs kuriate rožines teorijas apie gyvenimą ne mele ir buvimą Prisikėlimo vaikais, tuo tarpu  mums tenka bendrauti su realiais žmonėmis, matyti jų nusivylimus, tuštėjančias ir kiauras bažnyčias…

Tai nejau taip ir nepamatėte lig šiol savo asmeninių o ne svetimų klaidų? Jeigu ir ne esminių tai bent taktinių. Būtų užtekę ir tokių pripažinimo. Kritika sau visuomet tikima, o pasigyrimais niekuomet.

Taip kad neįtikino nei tos krokodilo ašaros, išlietos dėl tariamai silpnų svetimų muskulų, nei savo teisuoliškumo afišavimas, skambių lozungų demonstravimas, tiesos monopolizavimas, ir panieka papildomai dar ir gyviems žmonėms. Tai, kad viešai paniekinote gyvuosius, iš kurių galite gauti ir atitinkamą atsakymą, tik ir atskleidžia jūsų drąsą niekinti mirusiuosius, iš kurių jokio atsakymo šiame gyvenime jau neišgirsime.

O klausimas dėl ko publikavote šitokį straipsnį lieka atviras. Jis ir liks neatsakytas. Gerokai per daug jis didelio svorio jūsų „raumenukams“. Be to tai daugiau retorinis klausimas. Daugelis atsakymą į šį klausimą ir taip jau turi, puikiai viską žino ir supranta. Tik nenori tapti dar vienais buldozeriais, be gailesčio važiuojančiais per kitų galvas.

 Ir aplamai, ar dar jums negana tos raganų medžioklės? Nenusibodo tie apgailėtini žaidimai? Juk puikiai suprantate, kad didelė, galbūt, net ir svarbiausia KGB archyvų dalis buvo sunaikinta, o tie likučiai gal ir palikti tam, kad visokie „tiesos ieškotojai“ ir „Prisikėlimo vaikai“ vieni kitus griaužtų ir ėstų. Kaip čia neprisiminus Apaštalo Pauliaus žodžių: „Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ (Gal 5, 15).

2024 m. balandžio 23 d.       Keistas personažas Saulius Pavalkis

P.S.   APIE LAISVINIMĄ PRIELAIDOMIS IR ŽAIZDŲ GYDYMĄ

Ketvirtame Artumos žurnalo numeryje įžanginiame žodyje redaktorius giriasi savo ir daugybės kitų žmonių pastangomis padaryti viską, kad tiesa mus išlaisvintų, kviečia atpažinti ir pripažinti savo žaizdas, atnešti jas Dievui. „Tik įsivardydami žaizdas, mes galime pradėti jas gydyti, o ne slėpdami, ignoruodami“. Kaip gražu! Rodos belieka tik galva palinguoti ir „Amen“ atsakyti.

Tik nuo kada gi, įdomu būtų žinoti, toji prielaidų lygio „tiesa“ ką nors išlaisvina ir kokias gi žaizdas ji išgydo?

Ir kodėl tą tariamą ar net ir tikrą tiesą yra būtina išrėkti taip, kad visi ją girdėtų? Jeigu netyčia paslysite ir prasiskelsite galvą, nejau lėksite į gatvę šaukdamas: „Žiūrėkite visi, galvą prasiskėliau!“? Ir jeigu, neduok Dieve, tektų skirtis su žmona, ar lėksite pas savo bendramintę Rūtą į Mažąją studiją, šeštadienio laidą „Popiežius ir pasaulis“ ir šauksite visai Lietuvai: „Klausykitės visi! Aš skiriuosi su ta…, senai ji man nusibodo!“?

Turbūt savo asmenines problemas spręsite savo rate, o nepulsite nieko apie tai rašyti į „Artumos“ žurnalą ir neorganizuosite ta proga triukšmingo karnavalo?

Lygiai taip ir Bažnyčia, kuri yra didelė Šeima, savo vidines problemas turi spręsti savo viduje. O jeigu galimo seksualinio priekabiavimo aukos susidūrė su kažkieno pastangomis Bažnyčioje nuslėpti jų atžvilgiu įvykdytus nusikaltimus ar vilkinti šių nusikaltimų tyrimą, tuomet jų teisė kreiptis ir į pasaulietinės teisėtvarkos struktūras, ar net ir į masinės informacijos priemones. Jos išsiaiškins ir atliks savo darbą.

Bet kam gi tas skaudžias temas dar papildomai nuolatos vėl ir vėl kelti iš praeities į dabartį? Ar žaizdos gydomos ne jas tvarstant ir paliekant ramybėje, bet vėl ir vėl jas pradraskant? O jei jau taip knieti užsiimti tuo žaizdų gydymu ir kitų laisvinimu, tai kam tą daryti remiantis daugiametės praeities, o ne dabarties įvykiais? Ar nebūtų padoriau gydyti gyvų nusidėjėlių, o ne mirusiųjų pagalba? Juolab, kad senos istorijos, dėl įtariamųjų ar kaltinamųjų mirties, dažnai stokoja galimybių būti nešališkai patikrintomis, kai tuo tarpu naujų įdomių istorijų trūkumu tikrai nesiskundžiame.

Ir ar tokiu būdu nėra skatinamas mūsų jaunimas, kuris, ne paslaptis, šiandien susiduria su labai rimtu priklausomybės narkotikams iššūkiu, dar plačiau įsijungti į galimo šantažo ir pinigų kaulijimo veikas, nukreiptas prieš lengvai pažeidžiamus visuomenės atstovus – dvasininkus?

Kokią tad Bažnyčios ateitį, eidami tokiu keliu, nuolatos tas žaizdas demonstruodami ir jas naujai draskydami, kuriame kitiems ir sau patiems? Kuriantiems rožines teorijas apie žaizdų atpažinimą ir pripažinimą ir sėdintiems prie kompiuterio ekranų, žinoma, šiuo atveju yra gerokai lengviau, negu tiems, kurie turi atlikti tiesioginį pastoracinį darbą, ruošti vaikus Pirmajai Komunijai, lankyti parapijiečių namus ir rinkti aukas, kad sumokėti mokesčius ir išlaikyti darbuotojus, tame tarpe ir Artumos žurnalo leidėjus.

Ketvirtame Artumos numeryje ir vėl mėsinėjama dar viena skandalinga seksualinio priekabiavimo istorija, susijusi su žinomu dvasininku Mari Dominiku Filipu, mirusiu tik metais vėliau už tėvą Stanislovą. Ir visa tai po mūsų reakcijos ir palinkėjimų, ir po seniau nesyk išsakytų pageidavimų, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau. Bet matomai, redaktoriui už viską labiau rūpi jo paties teisybės įtvirtinimas, savos galios parodymas ir tos pačios „pasileidėlio ir KGB parsidavusio“ tėvo Stanislovo istorijos užtvirtinimas. Ne veltui juk tiek esminių sutapimų: ir tėvas Stanislovas, ir Mari Dominikas Filipas – abu liaudyje plačiai gerbiami autoritetai, tiek vieną, tiek kitą daug žmonių po mirties siekė paskelbti šventuoju, ir abu jie, pasirodo, buvę nuožmūs priekabiautojai prie moterų, piktnaudžiavę savo galiomis. Tai kas dabar bandys pasakyti, kad ne teisūs buvo straipsnio trečiame „Artumos“ numeryje autorius ir to straipsnio publikuotojas, kuomet demaskavo tėvą Stanislovą kaip pasileidėlį ir KGB agentą? Juk tai, kad didelis autoritetas taip žemai puolė nėra jokia naujiena ir joks neįprastas reiškinys. Tai vyksta plačiai, todėl ir tėvo Stanislovo istorija yra pati tikriausia. O jūs dar abejojote? Kažkokie keisti personažai!

Redaktorius turtingas panašiais argumentais ir įrodymais. Štai ir minėtoje Mažosios studijos laidoje jis „įrodo“, jog yra kaip visada teisus teigdamas, kad tikrai geras dalykas yra tas žaizdų nuolatinis pradraskymas: po to kai Mari Dominikas Filipas buvo demaskuotas, ir kai pernai jo nusikaltimų tema viešumoje buvo pilnai išeskaluota, redaktorius kažkur girdėjo naujieną, kad Prancūzijoje per velyknaktį beveik padvigubėjo krikštų. Tikri stebuklai! Tai redaktoriui yra tikras įrodymas, kad jo pastangos mus išlaisvinti esančios ne veltui. Tik ar rinkdamas visokias sensacijas, girdėjo daug paprastesnę „naujieną“, jog ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje tų krikštų ir ne tik krikštų ženkliai padaugėjo? Ir taip nutiko dėl to, kad pasibaigė COVID-19 pandemija. Ir čia joks žaizdų draskymas visiškai niekuo dėtas. Labai net gali būti, kad jei ne tos žaizdų draskytojų pastangos, krikštų būtų ir dar gerokai daugiau…

2024 m. balandžio 24 d.   Tas pats keistas personažas