Lietuvos piliečio reakcija į VU istorijos fakulteto atsakymą

Šventajame Rašte rašoma, kad medį pažinsite iš vaisių. Tai reiškia, kad kaip medis yra pažįstamas iš vaisių, taip žmogus yra pažįstamas iš darbų. Medis nėra pažįstamas iš to, ką apie jį kas nors parašo, ar tarkime iš to, ką apie jį kalba politikai, ar kokie kiti suinteresuoti žmonės – bet tik iš savo paties nešamų vaisių. 

Tėvo Stanislovo vaisiai yra neabejotini. Yra daugybės žmonių liudijimai, apie tai, kad pas tėvą Stanislovą buvo laukiami visi, pradedant gyvenimo paribiuose atsidūrusiais ar net priklausomybėse paskendusiais žmonėmis ir baigiant žinomais meninikais, visuomenės veikėjais ir politikais. Ir visi buvo vienodai laukiami bei priimami. Daugybė žmonių pas tėvą Stanislovą rasdavo ramybės ir dvasinio polisio kampelį, kur galėdavo tiesiog būti savimi, pailsėti, prisiliesti prie Dievo žmogaus, permąstyti savo gyvenimą. Yra daugybė liudijimų apie seno savo gyvenimo ar net priklausomybių atsisakymą ir gyvenimo pradėjimą naujai.

Tai tokie yra tėvo Stanislovo vaisiai.

Jei kalbėti apie kaltinimus tėvui Stanislovui bendradarbiavus su KBG, tai čia, sakyčiau, vėl remtis tuo pačiu Švento Rašto kvietimu žiūrėti į medžio nešamus vaisius. 

Tas rastas popieriaus lapas, kuriame neva kgb darbuotojo buvo rašoma apie tėvo Stanislovo užverbavimą, nėra vaisius. Šis raštas pats savaime nieko nereiškia, jis gali būti ir visiškai kgb darbuotojų suklastotas, o gali būti, kad tėvas Stanislovas ir privalėjo vaikščiojo į kgb gavęs šaukimą. Bet tai nereiškia kad jis bendradarbiavo. Jei tarkime tėvas Stanislovas būtų bendradarbiavęs su kgb, tai tuomet būtų matomi ir tokios veiklos vaisiai, tai tuomet būtų ir jo veiklos padarinių. O dabar tokių jo veikimo kgb struktūrose padarinių, kaip suprantu, nėra.

Tenka priminti, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, kurioje galioja nekaltumo prezumpcija, kuri sako, kad žmogus yra nekaltas iki tol, kol jo nusikaltimas nėra pilnai įrodytas. Kadangi tėvo Stanislovo bendrabarbiavimas nėra įrodytas ir net nepanašu, kad tokių įrodymų aplamai egzistuotų, tai galima išvada yra tik viena – tėvas Stanislovas yra nekaltas.

Dar norėčiau porą žodžių parašyti apie Istorijos fakulteto dekanės raštą.

Istorijos fakulteto dekanė savo rašte teigia, kad mokslas yra laisvas ir todėl profesorius Arūnas Streikus turi teisę laisvai formuluoti tyrimų klausimus ir vykdyti tyrimus. 

Teiginiai apie mokslo laisvę yra iš senai buvusio priešpandeminio laikotarpio. Prieš pandemiją dar buvo tikima mokslo objektyvumu. Tačiau dabar visi pamatėme, kad mokslas yra priklausomas nuo vyraujančios bei valdžioje esančiųjų nuomonės, bei nuo tų, kurie teikia mokslui finansavimą. Todėl kalbėti apie mokslo neutralumą ir objektyvumą nebetenka. Mokslas visiškai gali tapti įrankiu iškreiptoms tiesoms ir ideologijoms paremti. 

Kas beje taip pat dar nesenai vyko ir Tarybų Sąjungoje.

Kyla klausimas, ar moksliška yra profesoriui Arūnui Streikui kaltinti tėvą Stanislovą bendradarbiavimu su KGB, kai nėra tai patvirtinančių neatremiamų argumentų?

Profesoriaus Arūno Streikaus kaltinimai be neatremiamų argumentų turi paprastą lietuvišką pavadinimą – tai yra šmeižtas.

Taip pat atkreipiu dėmesį, kad kaltinimai tėvui Stanislovui vykstą tuo pačiu metu, sutampa laike su puolimu ir prieš kitus Lietuvos didvyrius bei Kazio Škirpos paminklo nuplėšimu Vilniuje. Kyla didelis klausimas ar šis sutapimas yra atsitiktinumas, ar bendra tendencija ir antilietuviškų jėgų stiprėjimas? 

Tėvas Stanislovas neabejotinai yra vienas iškiliausių Lietuvos dvasinių žmonių, gydžiusių sielas Lietuvai ypač sunkiu okupaciniu laiku. Mes visi, lietuviai, esame todėl, kad Dievas davė mums tokių žmonių kaip tėvas Stanislovas ir mūsų šventa pareiga yra pagarba ir dėkingumas tokiems Dievo žmonėms.

Tokia mano nuomonė

Valdas

TĖVO STANISLOVO DOBROVOLSKIO PASTORACIJOS INDĖLIS Į DIALOGO KULTŪRĄ LIETUVOJE

Taip skamba Dianos Grigalaitienės magistro (bažnytinis teologijos licencijato) darbo pavadinimas. Darbas apgintas 2010 m. VDU.

Santraukoje autorė rašo: „Lietuva dvidešimt metų laisva ir nepriklausoma. Per tą laikotarpį įvyko daug permainų užsienio ir vidaus politikoje. Vidiniai pokyčiai įtakojo valstybės, visuomenės stabilumą. Išryškėjo žmonių išsisluoksniavimas. Mažumos arba valdančiojo sluoksnio rankose atsidūrė politinių sprendimų priėmimas, materialinis gerbūvis, moralinių nuostatų valdymas. Bažnyčios pozicija lieka aiški moraliniais klausimais, bet nelabai aiški įtaka šalies valdymo klausimais. Lietuvos piliečiai neranda atramos savo tėvynėje ir išvyksta į kitus kraštus. Iškilo dialoginės valstybės kūrimo problema. Be dialogo ir bendradarbiavimo iškilo Lietuvos išlikimo pavojus. Katalikų Bažnyčios kunigas ir vienuolis Tėvas Stanislovas Dobrovolskis jau anksčiau numatė Lietuvos nepriklausomybės pabaigą. Savo gyvenimo metais Tėvas Stanislovas dėjo visas pastangas, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma. Jis daug prsidėjo prie laisvės idėjos sklaidos savo pamokslais ir gyvenimu dar rūsčiais tarybiniais metais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Tėvas Stanislovas toliau kovojo už kiekvieno Lietuvos piliečio teisę į garbingą ir žmogaus vardo vertą gyvenimą. Tėvas Stanislovas siekė , kad Lietuva būtų demokratinė valstybė, kurioje kiekvienam būtų gera gyventi. Jis bendravo su įvairiais politikais, su paprastais žmonėmis. Tėvas Stanislovas savo nepaprasta asmenybe traukė įvairius žmones, norėjo juos suvienyti, parodyti bendrystės dvasios svarbą. Tėvui Stanislovui tai pavyko padaryti nors trumpai.”

Darbo visuma viešai talpinama VDU internetinėje bazėje https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/0930890f-a46c-4eb7-8a1d-0585bd3bfb62/content

Kapucinų „Mortuologium” ir kiekvieno mėnesio 23 d. minėjimo renginiai Paberžėje

Krokuvos kapucinų provincijos (kuriai priklauso Lietuvoje besidarbuojantys vienuolijos broliai) mirusiųjų knygoje „Mortuologium“ birželio 23-iąją, t. Stanislovo mirties dieną, yra toks įrašas, kuris skaitomas visuose vienuoliniuose provincijos namuose: „Br. Stanislovas iš Radviliškio, Mykolas Algirdas Dobrovolskis, kunigas, daugelio parapijų klebonas, rekolekcijų vedėjas ir liaudies misionierius. Komunistiniais laikais du kartus buvo išsiųstas į Sovietų Sąjungos darbo stovyklas. Grįžęs į Lietuvą patriotinio nusiteikimo dėka savo tautiečiams tapo moraliniu autoritetu. Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais apdovanotas Gedimino ordinu ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Išgyveno 87 metus, ordine 69 metus, kunigystėje 61. Mirė Kauno ligoninėje. Palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje 2005 m.“

Jau keli metai Paberžėje kiekvieno mėnesio 23 d. vyksta t. Stanislovo atminimo vakarai. Jų pastovi programa:

15.00. Švč. Sakramento adoracija, Gailestingumo vainikėlis, litanijos bei Rožinio malda.

16.00. Šv.Mišios.

Viešpaties Angelo malda prie Tėvelio Stanislovo kapo.

 Įvairių t. Stanislovo akademijos lektorių paskaita, agapė prie suneštinių vaišių klebonijoje.

Visi maloniai kviečiami dalyvauti

A.a. Gendrikui Galvanauskui

Netekome tautodailininko, skulptoriaus, medžio drožėjo, savito bei talentingo koplytstulpių bei skulptūrėlių kūrėjo, 1863 metų sukilimo muziejaus Paberžėje kūrėjo ir ilgamečio darbuotojo Gendriko Galvanausko (1938 – 2024).

Atsisveikinimas su Gendriku Galvanausku vyks lapkričio 19 d. nuo 13 val. Šv. Juozapo parapijos salėje (Radvilų g. 10, Kėdainiai).

Išlydėjimas lapkričio 20 d. 13.30 val.

14 val. Šv. Mišios Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje.

Gendrikas Galvanauskas amžinojo poilsio atguls Paberžės kapinėse.

Velionis pirmasis išdrožė koplystulpį t. Stanislovui, kuris stovi Paulių kaime, Jurbarko rajone.

Tėvo Stanislovo juodintojas paskirtas į atsakingas pareigas

Buvo išplatinta nelabai maloni žinia, kad A. Streikus, kuris tendencingai ir manipuliatyviai apjuodino t. Stanislovą, tapo genocido ir rezistencijos tarybos direktoriumi. Reikalinga malda, visų šventųjų ir angelų užtarimas už mūsų šalį, nes jos kadrų politika veda į nesusipratimus, dar didesnį susikaldymą ir nusivylimą.

Gyvenimas pilnas paradoksų: Pilotas nuteisė Jėzų, budeliai teisia aukas, nusidėjeliai vertins šventuosius. Kaip liaudies posakyje sakoma, lapė tapo vištidės direktore…

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2408124/lietuvos-gyventoju-genocido-ir-rezistencijos-tyrimo-centro-tarybai-vadovaus-streikus

Tikinčiųjų laiškas dėl atsiprašymo už šmeižtą

J. E. Vilniaus arkivyskupui metropolitui Gintarui Grušui

J. E. Kauno arkivyskupui metropolitui Kęstučiui Kėvalui

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanei doc. dr. Loretai Skurvydaitei

„Artumos“ redaktoriui diakonui Dariui Chmieliauskui

Prof. dr. Arūnui Streikui

PAREIŠKIMAS

dėl skelbtos informacijos apie tėvo Stanislovo Dobrovolskio OFMCap bendradarbiavimą su SSRS spec. tarnybomis viešo paneigimo

2024 10 16

Viešai pareikšti teiginiai apie tėvo Stanislovo Dobrovolskio OFMCap bendradarbiavimą su SSRS spec. tarnybomis (KGB) per Yuotube Konferencija „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti“ (youtube.com) (prieiga 2024 10 04; 48-50 minutė) ir tas pats teiginys buvo parašytas žurnalo „Artumos“ 2024 m. nr 3, p. 25, jog t. Stanislovas Dobrovolskis OFMCap „1980 m. buvo užverbuotas“ yra klaidingi, melagingi ar net šmeižikiški, kompromituojantys gerą asmens vardą, asmens gėrį. Yra atsiųstas dokumentas Krokuvos mažesniųjų brolių kapucinų provincijos ministrui Morkui Miščinskiui OFMCap iš „Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo komisijos“ 2024-09-03, kuriame rašoma: „Atsakydami į prašymą informuojame, kad Komisija, informacija apie tėvo Stanislovo Dobrovolskio bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, nedisponuoja“ (visa dokumento kopija:“https://stanislovas.lt/valstybines-komisjos-verdiktas-del-t-stanislovo-bendradarbiavimo-su-kgb/“.

 Tai verčia mus susirūpinti istorijos mokslininkų ir katalikiškos žiniasklaidos kompetencija ir patikimumu. Ir tai neramina, jog profesorius Arūnas Streikus, istorijos mokslininkas, taip neatsakingai ir tikslingai, galėjo tai teigti pasiremdamas sufabrikuotos KGB bylos ištraukėle, kuris kaip ir vėliau teigė, jog tas šaltinis nelabai patikimas ir pareikšta subjektyvi nuomonė, kuri skamba, kaip nuosprendis, o „Artumos“ žurnalas neatsakingai tai išspausdino.

Tokie neatsakingi teiginiai sukėlė tikinčiųjų pasipiktinimą, buvo renkami parašai, dėl to melo.

Todėl mes maloniai prašome, kaip katalikai artimiausiame „Artumos“ žurnalo numeryje paneigti parašyta informaciją ir atsiprašyti tikinčiųjų už suklaidinimą ir apšmeižimą T. Stanislovo Dobrovolskio OFMCap.

Tai būtų toks gražus krikščioniškas gestas. Ir prašytume apie tai informuoti mus raštiškai, adresu: Ibutonių g. 30, Ibutoniai, Krekenavos sen. Panevėžio r. LT-38324, Stefanijai Burbienei per 30 darbo dienų.

Jei tai nebus padaryta, imsimės teisinių priemonių, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, apginti žmogaus gerą vardą, kuris jau pats apsiginti negali.

Maloniai laukiame Jūsų sprendimo ir atsakymo. Žmogiška yra suklysti, bet ne žmogiška gyventi klaidoje.

Su Dievu.

Priedas: Asmenų parašai

Pareiškimą pasirašo:

Kun. Feliksas Baliūnas, Tėvo Stanislovo akademijos kapelionas

Polekėlė, Tyrulių pšt., LT-82465 Radviliškio r. Mob. Tel. +37060059092

Stefanija Burbienė, Tėvo Stanislovo bendrystės konfederacijos vadovė

Tėvo Stanislovo akademijos prorektorė, Tėvo Stanislovo brolijos ir seserijos vadovė

Ibutonių g. 30, Ibutoniai, Krekenavos sen. Panevėžio r. LT-38324, mob. tel. +37066344504

Piligriminis, pažintinis, dvasinis, kultūrinis kelias „Tėvo Stanislovo pėdomis“

Tai vietovės, kuriose t. Stanislovas gyveno, darbavosi ir paliko savo pėdsaką. Jo kunigavimo vietos – tai dažniausiai nuošalios, atokios, vargingos parapijos, kurios labiau priminė vidinę tremtį ir izoliaciją nuo visuomenės. Daugumoje jų nebuvo kur gyventi, bažnyčios ir klebonijos avarinės būklės. Čia skleidėsi t. Stanislovo dvasia, čia jis apaštalavo, atnaujino ir kūrė aplinką, būrė žmones.

Radviliškis: Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčia. Maironio g. 10. Tėvo Stanislovo ( 1918 09 29) gimtasis namas Dariaus ir Girėno g. 15. Čia gimė ir gyveno 1918-1932 m. Tėvo Stanislovo gatvė.

Plungė: Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Lurdas su Švč. Mergelės Marijos statula (prie senųjų Plungės kapinių), kryžius buvusioje kapucinų koplyčios vietoje. Kapucinų pastatyta mokykla 1938 m. (dabar Saulės“ gimnazija, Birutės g. 31), kapucinų vienuolyno pastatai (dabar gyvenamieji namai Birutės g. 25 ir 28 numeriai. Čia t. Stanislovas atliko naujokyną ir pradinę vienuolyninę formaciją 1936-1939 m. Galimybė aplankyti Žemaičių Kalvariją, kurioje tikriausiai melsdavosi ir t. Stanislovas.

Kaunas: Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Jėzuitų gimnazija, kurioje mokėsi 1932-1936 m. t. Stanislovas. Kauno kunigų seminarija, kur 1940-1944 metais studijavo.

Kapucinų pastatyta 1938 m. Petrašiūnų bažnyčia, kapucinų vienuolynas ir kapucinų muziejus. (R. Kalantos 38, informacija tel. +37067526718 ir galimybė pernakvoti). 1948 metais ištremtas į Sibirą- Vorkutą. Pažaislio vienuolynas, kuriame katechizavo ir vesdavo rekolekcijas seserims kazimierietėms t. Stanislovas.

Šiauliai: Šiaulių katedra. Vilniaus g. nr. 137, (prie dviračių muziejaus, dabar Šiaulių valstybinės kolegijos pastatas). Toje vietoje buvo kapucinų koplyčia ir studentų namai. Čia t. Stanislovas studijavo 1939-1940 m. Galimybė aplankyti Kryžių kalną ir pranciškonų vienuolyną, Palendrių benediktinų vienuolyną (Kelmės r.).

Vertimai ( Jurbarko r.): Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir t. Stanislovo kambarys-muziejus. Pirmoji t. Stanislovo tarnystės vieta grįžus iš tremties 1956-1957 m ir antras ištrėmimas į Sibirą. Informacija mob. Tel. +37063535888

Juodeikiai (Joniškio r.): Šv. Jono krikštytojo bažnyčia, t. Stanislovo statyta klebonija-muziejus. Dirbo 1957-1960 m. Informacija mob. Tel.+37068795045

Žemaitkiemis (Ukmergės r.): Šv. Kazimiero bažnyčia, tremtis be kunigavimo teisės 1960-1961 m. Informacija mob. Tel.+37065688848.

Milašaičiai (Raseinių r.): Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Dirbo 1961-1962 m. Informacija mob. Tel. +37061805907. Galimybė aplankyti Šiluvos šventovę.

Butkiškė (Raseinių r.): šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, tarnavo 1962-1966 m. Memoralinis kambarys klebonijoje. Informacija mob. Tel. +37069832590. Galimybė aplankyti Šiluvos šventovę.

Dotnuva: Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, buvęs pranciškonų vienuolyno kompleksas. T. Stanislovo memoralinis kambarys ir biblioteka. Tarnavo 1990-2003 m. Galimybė pernakvoti ir pasimelsti. Informacija mob. Tel. +37068550807.

Nemakščiai: Švč. Trejybės bažnyčia (statyta kapucino kun. Antano Rimkaus),Švč. Mergelės Marijos Lurdas, Aštuonračio muziejus,Vyšnių g. 22, Nemakščiai, Raseinių r. Informacija tel.· +37068749215 (muziejuje ekspozicija kapucinams ir t. Stanislovui)

Paulių kapucinų vienuolynas, Žvejų g. 15, Pauliai,74335 Jurbarko r. Galimybė maldai, susikaupimui ir nakvynei.

Informacija: Brolis Mykolas: +370 662 56301; brolismykolas@gmail.com

Paberžė (Kėdainių raj): Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, 1863 metų sukilimo, arnotų ir klebonijos muziejai, Paberžės kapinaitės ir du memorialiniai t. Stanislovo kambariai. Tarnavo 1966-2005 m. Galimybė pernakvoti ir pasimelsti. Informacija mob. tel. +37062059882.

Kiekvieno mėnesio 23 d. ir kiekvieną penktadienį paminėjimas t. Stanislovo Paberžėje su malda ir pasninku: 17. 30 Šč. Sakramento adoracija 18 val. Mišios. 19 val. T. Stanislovo dvasinis palikimo aptarimas ir paskaita.

Dr. Krescencijus Stoškus „TĖVO STANISLOVO RŪPESČIAI”

Partijų karai. Lietuvai nesiseka su demokratija. Formaliai ją pripažįsta dauguma, bet kai prasideda partinės kovos dėl valdžios, pakantumo principas išgaruoja. O be pakantumo (tolerancijos) demokratija yra tuščias žodis. Net dabar, kai dešinė ir kairė yra nusistūmusios į centrą, partiniai debatai paprastai pavirsta patyčiomis, kivirčais ir kitokiais tarpusavio neapykantos išsiliejimais. Politiniai konkurentai paverčiami priešais, kuriuos reikia sunaikinti. Tuomet drebiama viskas, kas pakliūva po ranka. Prie rimtų diskusijų beveik nepriartėjama. Bet nemaloniausia, kai partiniai konfliktai, remiami žiniasklaidos, persimeta į visą visuomenę ir vėl iš užmaršties prikeliamas senas karas tarp landsbergininkų ir brazauskininkų. Dar pavojingiau, kai šis politinis karas persimeta į religijos ir tikėjimo karalystę ir prasideda kovos ne tik su mirusiu, kuris iš viso negali savęs apginti, bet ir su vienuoliu, kuris jau tarpukario Lietuvoje pasirinko Kristaus sekimą. Ne tik mane, bet ir daugybę Lietuvos žmonių sutrikdė naujos atakos prieš vieną iš iškiliausių tautos asmenybių Algirdą Mykolą Dobrovolskį – Tėvą  Stanislovą. Keisčiausia, kad politinių aistrų įkaitintai visuomenei neatėjo į galvą mintis, jog karas prieš Kristaus sekėją buvo paverstas karu prieš patį vargšų užtarėją Kristų, gyvenusį žemėje prieš 2000 metų. Net politine prasme tai buvo absurdas. Be kairės juk negalėjo būti ir dešinės. Jeigu dešiniesiems rūpėjo demokratinė valstybė, tai jai turėjo rūpėti ir kairės išsaugojimas, o ne jos naikinimas.

Žaidimai KGB kortomis. Apie Tėvą Stanislovą jau daug knygų parašyta ir filmų sukurta. Bet šiandien ypač įžūliai atrodo primesti kaltinimai apie jo tariamus patarnavimus KGB. Kas tie naujieji kaltintojai? Ir kodėl jie išeina į viešumą tuo metu, kai pradėtos akcijos už vienuolio paskelbimą šventuoju?  Už kagėbistinio kabliuko yra užkibę dvejopi žmonės. Vieni – aiškiai per daug jauni, todėl aiškiai nenutuokia nei apie Lietuvai gerai žinomą asmenybę, nei apie KGB tarnybų paliktas provokacijas.  Kiti net patys yra nukentėję nuo KGB pinklių, tačiau nėra deramai supratę, ką reiškia pranciškoniškas gyvenimo būdas. Bet gėdingiausia, kad ir vieni, ir kiti nutyli seniai atidengtas kortas. Jau 2020 m., remiantis KGB archyvo duomenimis, buvo paskelbtas A. Augo darbas „Tėvas Stanislovas KGB gniaužtuose“. O 2018 m. „L.ryte“ jau pasirodė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėjos patarėjos E. Škirkos parengtas  dokumentas, publikuotas pavadinimu  „KGB agentų persekiojamas Tėvas Stanislovas atsikvėpė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę“. (https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2018/09/26/news/kgb-agentu-persekiojamas-tevas-stanislovas-atsikvepe-tik-lietuvai-atgavus-nepriklausomybe-7691723)

Tremtis. Ten rašoma, kad okupacijų metais iškalba garsėjantis vienuolis iš pradžių važinėjo po Lietuvą kaip laisvas pamokslininkas. Nuo tada prasidėjo ir jo persekiojimai. Hitlerinės okupacijos metais daug prisidėjo prie žydų gelbėjimo akcijų ir jų įsidarbinimų. Jau tada buvo ženklų, kad vienuoliui gresia areštas ir net koncentracijos stovykla. Grėsmę išardė karas. Sovietmečiu jis tęsė savo darbą: per puspenktų kunigystės metų apvažiavo kone šimtą Lietuvos parapijų. „Pamoksluose ragino žmones nepasiduoti nusivylimui ir girtuoklystei, skatino remti kovotojus už laisvę, melstis už ištremtus ir sovietų represuotus Lietuvos gyventojus ir smerkė trėmimų akcijų vykdytojus, agitavo nestoti į komunistų partiją ir komjaunimą, nešvęsti sovietinių švenčių, sudaryti santuokas ne civilinės metrikacijos skyriuose, bet bažnyčioje. <…>1947 m. pas Tėvą Stanislovą buvo atlikta pirma krata, paimti rašomosios mašinėlės šrifto pavyzdžiai. Dar kartą krata buvo atlikta 1948 m. rugpjūčio 10 d. ir jau kitą dieną <…>Tėvas Stanislovas buvo suimtas. Tardomas nesigynė – prisipažino, kad, būdamas nusiteikęs prieš sovietų valdžią, per pamokslus ragino tikinčiuosius kovoti su komunistų partijos ir okupacinės sovietų valdžios vykdoma nutautinimo politika, <…>ragino lietuvius nesituokti su rusais, smerkė represijas, ragino tikinčiuosius nepranešinėti saugumo organams apie asmenis, kovojusius su okupantais.  <…>Tėvas Stanislovas <…>buvo nuteistas 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageriuose.  Kratos metu paimti sąsiuviniai su pamokslais bei 1944–1948 m. rašytas dienoraštis buvo prijungti prie baudžiamosios bylos kaip daiktiniai įrodymai.“ Tėvas Stanislovas buvo sekamas net Komijos lageriuose. Ten jis įstojęs į antisovietinę pogrindinę organizaciją „Lietuvių kovos sąjunga“ ir joje aktyviai dalyvavęs. Kai jis buvo pirmąsyk paleistas į laisvę, tremtyje užvesta byla buvo atsiųsta į Lietuvą. Čia  ją „toliau vedė Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos įgaliotinio Jurbarko rajone įstaiga“.

Persekiojimai. Lietuvoje jis vėl užmezginėjęs ryšius su asmenimis, grįžusiais iš įkalinimo vietų, šmeižęs sovietinę santvarką, todėl jo sekimas buvęs sustiprintas. Tam priskirti net 3 KGB agentai. 1957 m. jis areštuojamas antrą kartą. Po pusmečio grįžta į Lietuvą, bet čia jo sekimas dar labiau sugriežtinamas: pritraukiami papildomi agentai iš jo aplinkos, atimamas kunigystės pažymėjimas, priverčiamas nusiskusti barzdą, kurią užsiaugino paragintas studijų draugo V. Sladkevičiaus. Bet tai nesustabdė jo veiklos. Išsiplėtė jo ryšiai su buvusiais tremtiniais ir kaliniais, su užsienyje gyvenusiais asmenimis. Be to, jis laikęs ir platinęs draudžiamus leidinius „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, „Dievas ir Tėvynė“, tarpukario Lietuvos veikalus, B. Pasternako, A. Solženycino kūrinius, prisidėjęs prie Vakarų filosofų ir teologų knygų vertimo bei kopijavimo.  „Saugumo ataskaitose konstatuojama, kad jis platino „ideologiškai žalingą „savilaidos“ ir užsienyje leidžiamą antisovietinę literatūrą“, palaikė ryšius su dideliu ratu Lietuvoje, kitose Sovietų Sąjungos respublikose bei užsienyje gyvenusių asmenų <…> Tėvo Stanislovo gyvenamuose kambariuose ne vieną kartą buvo darytos kratos, konfiskuoti pamokslų konspektai, užrašai, užsienio autorių tekstų vertimai. Kaip liudija pats Tėvas Stanislovas: „Vienos kratos metu paėmė tris tūkstančius lapų mano produkcijos“ Matyt, nutarta, kad lengviau kontroliuoti Tėvą Stanislovą tada, kai jis dirba savo kasdienį darbą, todėl 1961 m. kunigystė jam sugrąžinama. Bet pareigų atlikimas buvo labai apsunkintas: „Mane siųsdavo ten, kur kunigai jau nebenorėdavo gyventi. Kartą prisiglaudžiau zakristijoje ir miegojau ant stalo, kur sudėti bažnytiniai rūbai. Kitur atvažiavau į tokią špitolę, kur net ir langų nebuvo. Atplėšiau lentas, įlipau, o ten ir grindų nėra… Kunigavau tarp miškų, tarp girių, užkampiuose, tarp vargo prislėgtų pokario kaimo žmonių.“ ( Tėvas Stanislovas. Apie meilę ir tarnystę, V., „Margi raštai“, 1997, p. 57). Grasinamais spaudžiamas vienuolis pažadėjęs, kad atsiribos nuo Kronikos platinimo, bet to neįvyko. „Nepaisydamas saugumo persekiojimo Tėvas Stanislovas 1978 m., kartu su Kauno arkivyskupijos kunigais, pasirašė pareiškimą dėl naujos Lietuvos SSR konstitucijos, varžančios tikinčiųjų teises, 1983 m. – pareiškimą, reikalaujantį nutraukti kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus kalinimą. Paberžėje keletą kartų viešėjo rusų rašytojas, disidentas A. Solženycinas, Rusijos ortodoksų bažnyčios teologas Tėvas Aleksandras Menis ir daugelis kitų Sovietų Sąjungos „nemylimų“ ir atidžiai stebimų visuomenės ir kultūros veikėjų, dvasininkų.“

Kai žmonės tampa priešais.  Visi šie faktai buvo įslaptinti. Juos slėpė ne tik KGB, bet ir Tėvas Stanislovas bei jo aplinkos žmonės.  Bet tada, kai Lietuva pradėjo išsilaisvinimo kovas ir buvo pralietas žmonių kraujas, prasidėjo paslapčių  išviešinimo  procesai. Jie tapo pačia sudėtingiausia politine problema. Pirma, didžiausi Lietuvos priešai buvo atviri sovietinės sistemos gynėjai, kurie remiami kariuomenės stengėsi sugrąžinti šalį į SSSR sudėtį. Antra, valdančioji partija priešais laikė ne tik atvirus nepriklausomybės priešininkus, bet ir visą opoziciją. Ši opozicija buvo tapatinama su kairiaisiais, tačiau iš tikrųjų „kairumas“ jiems reiškė ne tik parlamentinę, socialdemokratinę opoziciją, bet ir apskritai visą kritinę (pilitinę) visuomenės dalį, prie kurios buvo priskirtas ir Tėvas Stanislovas bei jo remiami kaimo žmonės. Trečia, valdžios niekinama kairiųjų partija kartu su visa pilietine ir skriaudžiamųjų opozicija, atsiliepdama į jos rodomą panieką bei patyčias, pati ėmė valdančiųjų nekęsti ir laikyti juos savo ir visos valstybės priešais. Ketvirta, nukentėjusieji nuo sovietinės sistemos žmonės priešais laikė savo buvusius skriaudėjus: kagėbistus, jų agentus, ir visus kolaborantus. Todėl jie siekė jų išviešinimo, kad  visi žinotų jų nusikaltimus ir būtų užkirsti keliai jų dvigubiems „žaidimams“. Tačiau visi tie asmenys, kurie savo veikla buvo vienaip ar kitaip įsitraukę į nekaltų Lietuvos žmonių persekiojimus bei kankinimus arba tiesiogiai su jais susiję, dėjo visas pastangas, kad jų darbai liktų neatskleisti ar net būtų įslaptinti. Seime nugalėjo įslaptintojai. Kad ir kaip seimas būtų aiškinęs tokio sprendimo motyvus, daugeliui žmonių jis tapo sovietmečiu nukentėjusių žmonių priešu. Net 2015 m., kai 75 metams buvo pratęstas KGB agentų įslaptinimo įstatymas, už jį balsavo 80 seimo narių. Prieš buvo tik 12 asmenų. Niekas to įstatymo nesiruošia atšaukti iki šiol. Kadangi tokių įslaptintų dalykų šalyje yra daug, žmonės priversti susitaikyti ir su tuo, ir su visa priešų produkavimo sistema, kurioje gyvenantiems žmonėms visur aplink tik priešai.  Bejėgiškai susitaikyti – tai nereiškia užmiršti. Skriaudos kaupiasi, slegia ir verčia nusisukti nuo pareigų valstybei ir užsidaryti. O užsidarius tik auga depresuotų žmonių skaičiai. Visraktį, kaip išgyventi tokiame pasaulyje, žinojo nedaug kas. Ryškiausias iš jų Tėvas Stanislovas. Kristaus sekimas jį išmokė mylėti priešus. Iš pirmo žvilgsnio ta meilė atrodo keistai: kaip buvo įmanoma „džiaugtis“ tais sunkumais, kuriuos ant jo pečių daug metų krovė ne tik sovietinė sistema, bet ir  Nepriklausomoje valstybėje dešiniaisiais save laikantys politikai, net ir kai kurie savos konfesijos asmenys. 

Mažutėlių tarnas. Suprantama, šio „mažutėlių tarno“ negalėjo suprasti  vien tik savo interesais gyvenantys žmonės: daugiausia politikai, verslininkai, eiliniai „homo sovieticus“, masiniai vartotojai. Užtat jį puikiai suprato vargšai, „grytelninkai“ ir visi skriaudžiamieji,  kuriuos Tėvas Stanislovas visad stengėsi „užsistoti“ ir ištvermingai ginti. Tik savo interesais pasaulį matuojantiems žmonėms vienuolio gyvenimas neatrodė realus, o jo gyvenimo motyvas per daug paprastas – Kristaus sekimas. Tačiau apskritai kalbant,  visi krikščionys yra Kristaus sekėjai. Tačiau sekimas nelygu sekimui. Ne be reikalo XIX a. pirmos pusės danų filosofas S. S. Kjerkegoras (Søren Aabye Kierkegaard) buvo giliai sukrėstas, kai suprato, kad jo šalyje jau iš esmės nebeliko tikrų krikščionių. Dauguma danų tik apsimetinėja (mėgdžioja, vaizduoja, imituoja) Kristus sekimą. Rūpestis dėl tokios dviveidystės kankino jį visą gyvenimą, nulemdamas jo visą kūrybą. Ar nebus panašią dvasinę traumą patyręs ir A. M. Dobrovolskis, kad jaunystėje pasiryžo tokiam asketiškam gyvenimui ir nesibaigiančiai  t a r n y s t e i, kuri jį padarė būtybe visai iš kito pasaulio. O pramoginio pasaulio garbintojams keistai turėjo atrodyti tikram Kristaus sekimui pasišventęs vienuolis. Tas pasišventimas buvo įkvėptas garbingos Pranciškaus Asyžiečio tradicijos. Pranciškus sekimo mokėsi iš gerų gyvenimo pavyzdžių, o Tėvas Stanislovas –  iš šv. Pranciškaus.  Pranciškų irgi daug kas laikė ne šio pasaulio žmogumi. Pranciškaus Asyžiečio Raštų leidėjas lietuvių kalba Placidas Barius OFM rašo: „Šv. Pranciškaus  asmenybės neįmanoma apibrėžti įprastinėmis kategorijomis. Tai buvo žmogus, bandęs sutalpinti ir suderinti visa, kas įsivaizduojama tobulame žmoguje (Pranciškus Asyžietis. Raštai, „Taura“, 1995, p. 5). O jo raštų sudarytojas yra pateikęs gerokai detalesnį paveikslą:  „<…>Pranciškus nebuvo filosofas, pašauktas abstrakčiam mąstymui. Jis buvo greičiau poetas ir apaštalas, persiėmęs ‚čia ir dabar‘ savo sekėjų ir apskritai visų tikinčiųjų gyvenimu. Kaip tik todėl jo raštai yra ne sistemingas asketikos ir mistinės teologijos vadovėlis, bet greičiau kasdieniai patarimai ir pastabos, paraginimai tobuliau gyventi. Vis dėlto, nors Pranciškus nebuvo filosofas siaurąja šio žodžio prasme, jis gerai perprato žmogaus širdies siekius ir reikmes (Pranciškus Asyžietis. Raštai, „Taura“, 1995, p. 25). Įdomiausia, kad beveik viskas, kas čia pasakyta apie Pranciškų, tinka ir Tėvui Stanislovui. Jis irgi buvo  pamokslininkas bei atsakingo gyvenimo mokytojas, gana poetiškos prigimties žmogus, ne tik jautrus poezijai, bet ir pats gana vaizdingai kalbantis, rašantis ir mąstantis. Jis ne tik pats vertė į lietuvių kalbą savo dvasiai artimo austrų poeto R. M. Rilkės filosofinę poeziją, bet ir mėgo ją subtiliai komentuoti. Su Pranciškum jį siejo net ir šventa bažnyčių atstatymo misija. Tik Pranciškus tą pavedimą sakė gavęs iš paties Dievo, o Tėvas Stanislovas – iš kardinolo V. Sladkevičiaus. Tas pavedimas jam buvęs per daug sunkus: „Taip, turėjau išgerti labai karčią taurę. Ir labai didelę, gal net didžiausią savo gyvenime. Sakau kardinolui <…>, kad man Paberžėje labai gerai, o kardinolas atsako: ‚Jei labai gerai – tai jau ir yra blogai.‘ Buvo sunku, po to verkiau. Ilgai verkiau. Kažkaip palengvėjo. Juk tarnauju Dievo karalystei.“ (B. Tiknevičiūtė. Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas. K., 2013, p. 30). Tėvas Stanislovas suprato, kad tai nebuvo kokia bausmė, o veikiau pagalbos prašymas. Jis žinojo, kad niekas tokių darbų geriau  neatliks už Tėvą Stanislovą.

Pranciškaus gyvenimo etapai. Kaip žinoma, Pranciškaus gyvenimo krypties pasirinkimą nulėmė 3 išskirtiniai jo gyvenimo etapai. Pirmąjį etapą apsprendė gyvenimas turtingo tėvo (drabužių pirklio) namuose. Kaip buvo įprasta, tėvas to verslo mokė ir savo sūnų. Bet kuo jis daugiau stengėsi ir skatino, tuo labiau sūnus nuo jo šalinosi. Kai  jis aiškiai pajuto, kad toks gyvenimo būdas yra visai beprasmiškas, vieną dieną jis apie tai pranešė tėvui.  Kilo aštrus konfliktas. Prasidėjo teismai, po kurių bendras gyvenimas pasidarė nebeįmanomas. Kai sūnus aiškiai suprato, jog tėvas nenusileis, prasidėjo antras etapas:  Pranciškus paliko tėvų namus ir pasirinko vargingą elgetaujančio atsiskyrėlio gyvenimą. Trečias etapas susijęs su Parcinkulio/Porciunkulės atlaidais. Jų metu nedidelėje bažnytėlėje jis išgirsta skaitant ištrauką iš Mato Evangelijos: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dviejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio“ (Mt 10, 8-10). Štai, pasakė sau Pranciškus, kaip tik tai, ko aš trokštu. Ir iškart atsisakęs ligi šiol vilkėtų atsiskyrėlio drabužių, liko su šiurkščiu paprasto valstiečio palaidiniu, susijuosęs per liemenį virve, ir basas.  Greitai Pranciškų pastebėjo kiti jaunuoliai ir paprašė leisti jiems prisidėti prie jo ir gyventi taip kaip jis.“ (Ten pat, p. 30). Kai sekėjų žymiai padaugėjo ir ėmė rastis nukrypimų nuo Pranciškaus pasirinkto kelio, jis parašė „Regulą“ ir paprašė popiežiaus Inocento III, kad  ją patvirtintų. Tai įvyko 1209 m.

Turtus išdalinti vargšams.  Nors praėjo daug metų, skaitant išlikusią 1221 m. „Regulą“ (regula – taisyklė, tvarka), nėra labai sunku atpažinti pačias svarbiausias Tėvo Stanislovo gyvenimo nuostatas, perimtas iš Šv. Pranciškaus:

„1 skyrius. Broliai turi gyventi klusnumu, neturtu ir skaistybe“. Ten pat pateiktos  dvi atraminės nuostatos iš Evangelijos pagal Matą: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Tai vienuolijos brolius įpareigojo būti pigių žemiškų gėrybių skurdžiais ir sunkiai pasiekiamų dorybių turtuoliais. (Ten pat, p. 68). Kaip matyti, pagrindiniai šio skyriaus reikalavimai yra du: neturtas ir kryžius. Pirmuoju atveju reikalaujama užtikrinti neturtą, o antruoju – nevengti kančių. Abu šie ženklai paprastam pasauliečiui yra nepakeliami. Ir tai ne koks nusikaltimas – tokia žmogaus prigimtis. Jis bijo ir skurdo, ir kančių. Kitaip sakant, tai yra nelaimės, keliančios liūdesį ir skausmą, nuo kurių jis priverstas gintis visais įmanomais būdais. Laisvai tokį gyvenimo būdą pasirinkęs Tėvas Stanislovas greičiau jų ieško, negu bijo, kadangi visus sunkumus laiko  jam skirtais Dievo išbandymais. Jis džiaugiasi, kad yra Dievo pasirinktas. Ypač stipriai jis jautė, kad neturtas išlaisvina žmogų nuo tos beprasmybės, kuri šiais laikais lydi visą vartotojų gyvenimo būdą. Nuo pačios vienuolystės pradžios jam rūpėjo  priartėti prie vargano vargšų gyvenimo. Matydamas jų kančias, jis niekada negalėjo jų atstumti, bet visada giliai juos užjautė ir skubėjo į pagalbą. O kryžius jam buvo pats geriausias dieviškų  išbandymų (sunkumų ir kančių) ženklas. Ši mintis labiau išplėtojama antrame „Regulos“ skyriuje: „2 skyrius. Kaip priimti ir aprengti vienuolius“. Čia pamokoma, kaip išsilaisvinti nuo turtų, išsaugoti laisvą valią ir pasirinkti skurdų gyvenimo būdą atitinkančią aprangą. „Tevengia jie prašmatnių ir brangių rūbų šiame pasaulyje, kad turėtų ką dėvėti dangaus karalystėje“. Kiti pamokymai atskleidžiami nurodymais,  kaip sutikti į vienuoliją stojančius kandidatus: „kandidatas turi parduoti visą savo turtą ir pinigus išdalyti vargšams <…>Tačiau vienuoliai ir jų ministrai turi būti atsargūs ir jokiu būdu nesikišti į jo reikalus. Jie privalo neimti iš jo jokių pinigų – nei patys, nei per tarpininką.“

Lygybė, teisingumas ir gailestingumas. Tėvas Stanislovas nepaveldėjo turtų, kuriuos išsyk būtų galėjęs išdalinti. Tačiau jis nepaliaujamai dalinosi viskuo, ką gaudavo ir maitino visus, kas tik užsukdavo į kleboniją. Tėvas Stanislovas ypatingai ištikimas 4-to skyriaus reikalavimui palaikyti lygiateisišką brolijos narių bendravimą: „Broliai turi elgtis tarpusavyje taip, kaip moko mus Viešpats: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12) ir: „Ko nenori, kad tau darytų, nedaryk ir kitam“ (Tob 4, 16). „Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28). Tą reikalavimą papildo „6 skyrius. Prašykite ministrų pagalbos<…>: Niekas neturi būti vadinamas „prioru“ (viršininku). Visi esame „mažesnieji broliai“, be jokio išskirtinumo, ir turime būti pasirengę mazgoti vienas kitam kojas.“ Čia išreikštas ne tik žmonių lygybės principas, bet ir mažutėlių vienuolių sulyginimas su viso pasaulio vargšais, nelaimingaisiais ir nuskriaustaisiais. Krinta į akis ir „7 skyrius. Darbas ir tarnystė kitiems. <…>Visi broliai turi sunkiai darbuotis darydami gera, kaip yra pasakyta: „Nuolat dirbk ką nors naudinga, kad nelabasis visuomet rastų tave užimtą.“ Šie Tėvo Stanislovo bruožai bene pirmiausiai krisdavo visiems į akis, o jo restauruotos bažnyčios, kryžiai, arnotai bei etnografiniai rakandai, sukurtos metalinės saulutės iki šiol liudija ne tik didelį jo darbštumą, bet ir gebėjimą pritraukti į normalią veiklą gyvenimo prasmę praradusius žmones.  

Tai kaip mylėti priešus? Toliau broliai perspėjami, kad ir kas pas juos ateitų, „draugas ar priešas, valkata ar pokštininkas, ar koks plėšikas, – tebūna šiltai, mielai sutiktas. Kad ir kur jie būtų, kad ir kas juos ištiktų, visi broliai, kaip dvasinės nuostatos žmonės, tegul „nemurmėdami“ (1 Pt 4, 9) būna pagarbūs ir dėmesingi vienas kitam. <…>Žiūrėkite, kad nebūtumėte niūrūs ar prislėgti lyg veidmainiai“ (Ten pat, p. 40). „22 skyrius. Perspėjimas vienuoliams. Prisiminkite Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius: ‚Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia‘ (Lk 6, 27). Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kurio pėdomis turime sekti (plg. 1 Pt 2, 21) jį išdavusį žmogų vadino savo draugu ir laisva valia pasidavė budeliams. Taigi mūsų draugai yra tie, kurie be priežasties mus vargina ir kamuoja, žeidžia ir žemina, kelia skausmą ar kančią, tampa mūsų kankinystės ir mirties kaltininkais.“ (Pranciškus Asyžietis. Ten pat, p. 53). 7 ir 22 skyriai – pasauliečiui sunkiausiai suprantamos „Regulos“ vietos.  Matyt, dėl to po Pranciškaus mirties jos buvo ne kartą papildytos. Pirmiausia tekste „Pranciškaus ‚gyvenimo pavyzdys‘ ir ‚paskutinė valia‘ šv. Klarai“. Čia jie pavadinti „Perspėjimais“. IX -tame ir X-tame perspėjime vėl grįžtama prie meilės priešams. Čia atkreipiamas dėmesys į trejopus priešus: 1) į Kristų išdavusį žmogų, 2) į mūsų draugus, „kurie be priežasties mus vargina ir kamuoja, žeidžia ar žemina, kelia skausmą ar kančią, tampa mūsų kankinystės ir mirties kaltininkais“ ir 3) tuos, kurie kyla iš mūsų „žemesniosios prigimties“ ir dėl kurių „esame sugedę, apgailėtini, nepažįstantys jokio gėrio, godūs ir trokštantys daryti vien blogį“.

Tremtinio pavyzdys. Čia išryškinti tie regulų skyriai, kurie nepriklausomai nuo istorinių gyvenimo būdo permainų, nuo  gyvenimo sąlygų ir atsitiktinių aplinkybių taip tvirtai ir stabiliai įsitvirtino Tėvo Stanislovo charakteryje ir veikė jo kasdienį darbą bei pareigų atlikimą. Žmonėms imponavo nepaprastas vienuolio gailestingumas, savo varganų išteklių dalinimasis su visais, gebėjimas su visais sugyventi. Ne tik su katalikais ir lietuviais, bet ir su svetimtaučiais, ne tik su alkoholikais ir narkomanais, bet ir su vagimis ir valkatomis. Svarbiausia – visi jie norėjo su juo bendrauti ir apie jį atsiliepdavo su didžiausia pagarba. Gal būtų ir nelengva suprasti priešų meilės paradoksalumo, jeigu neturėtume svarių mons. Kazimiero Vasiliausko tremties liudijimų, kuriuos yra parengęs poetas Vladas Braziūnas. Štai jie: „Keturi tūkstančiai buvo kalinių, iš jų – apie aštuonis šimtus lietuvių, iš jų – apie dešimt kunigų. Ypač mums visiems brangus ir artimas buvo kunigas Dobrovolskis. Mes kiek laiko ne tik vienam barake gyvenom, bet ir vienoj šachtoj dirbom. Tokių kaip jis žmonių retai teko sutikt. Jis ir nepaprastai būdavo darbštus, ir gailestingas, savo turimais ištekliais pasidalindavo su visais, mokėjo su visais sugyvent. Jį suprato visi: ne tiktai katalikai, ne tik lietuviai, bet ir svetimtaučiai, ir vagys, ir žmogžudžiai. Su didžiausia pagarba apie jį atsiliepdavo ir su juo norėdavo bendraut. Man dabar labai keista, kad žmogžudžiai suprato jo sielos grožį, o šiandien Lietuvoje yra žmonių, kurie jo didelio taurumo ir dvasios turtingumo visiškai nevertina. Jis yra gilus teologas, daug kalbų moka ir sugeba parašyti. <…>Nepaprastai mane žavėjo jo humanizmas. <…>Aš jam kartą ir sakau: ‚Tėveli, kaip čia daryt, ar mes galim kaip nors apaštalaut, kad jie nors tokių baisių keiksmų… Net Mariją keikdavo baisiausiais žodžiais… Ar mes galim kaip nors padėt, kad jie nuo šito įpročio atprastų?‘ Jis man sako: ‚Tik tu jau nebandyk jų moralizuot. Jeigu nori padėt jiems, reikia taip: kai eini į šachtą, matai, kur bjauriausia vieta, kur dulkės ir labai šlapia, ar pavojinga – eik ir ten dirbk. O kitiems bus truputį lengviau. Pasidalyk su jais, ką turi valgyt. Gal žmogui bus ne taip pikta, galbūt jis tada vietoj tūkstančio keiksmų nusikeiks tik devynis šimtus devyniasdešimt devynis. Ir tai bus jau laimėjimas.‘ Iš tiesų, kai jis būdavo, jis žmonėms niekad nei grasindavo, nei mokindavo, bet jo tokia tauri laikysena, kad: ponas Dobrovolskis yra, šiandien keiktis negalima. <…>Tačiau kartais ir jis susirgdavo. Eidami į darbą, žmonės sakydavo: šiandien bus sunku dirbt, pono Dobrovolskio šiandien nebus. Žinodavo, kad jis pirmas į darbą ateina, paskutinis išeina ir kad jis bus visuomet toj vietoj, kur niekas nenori dirbt.“ O čia pat ir paties Tėvo Stanislovo paaiškinimas, kodėl jis vengė dalyvauti politinių kalinių sueigose: „Politinis kalinys neturi vaitoti ir triumfuoti dėl savo patirtų kančių. Juk tokia kančia – tai privilegija, tai džiaugsmas“. (Tėvas Stanislovas. Apie meilę ir tarnystę, „Margi raštai“, V., 1997, p. 45).

Tarp meilės ir neapykantos.  Iš tikrųjų, kur surasi tokį keistą žmogų, kuris ištremtas priešo iš savo gimtojo krašto, skubėtų kas rytą į to paties priešo įrengtų anglies kasyklų šachtą, pasirinktų ten pačią sunkiausią darbo  vietą, dirbtų už visus, kad įvykdytų jo uždėtus planus. Žinoma, jeigu vienuolis taip būtų bandęs santykiavęs tik su valdžia, jam išsyk būtų buvę galima priskirti norą vergiškai įsiteikti, įtikti valdžiai. Bet jis stovi daug aukščiau – žmoniškai  elgiasi su visais. Ne tam, kad įsiteiktų, bet kad būtų lygiai teisingas ir KAD DĖL TO VISI ŽMONĖS PASIDARYTŲ GERESNI, NEGU BUVO. Tokiu elgesiu tarnaujama, aukojamasi, tampama gerumo pavyzdžiu. Kai kam atrodė, kad jo siekimas humanizuot, perauklėti valdžią buvo gana naivus. Bet jis galvojo kitaip: blogio neįmanoma įveikti blogiu. Blogis prieš blogį veda į kerštavimo varžybas be pabaigos. Jis jį siekia įveikti tik apsiribojimu, santūrumu, geranorišku nusiteikimu, pradedant nuo savęs paties: „Šachtoje giedodavau, džiaugdavausi, kad gyvenu. Tuo metu turėjau kalinio numerį ir kirtiklį rankoje. Pamąstykim apie pasninko prasmę. Nereikėtų daug ryti, smaguriauti. Mano senatvės pensija 139 litai  Nedrįskite man skirti kalinio pensijos. Man būti Sibiro kaliniu –  garbė.“ (Birutė Tiknevičiūtė, p. 191; plg. p.196). Tėvas Stanislovas buvo įsitikinęs, kad Dievas, įkalindamas jį lageriuose, išgelbėjo nuo „jaunatviškų svajonių ir romantiškų, tuščių fantazijų“.  Pasaulietiškam protui akivaizdu, kad priešas nelygu priešui, todėl neįmanoma visiems priešams taikyti tos pačios meilės reikalavimo. Vienų priešų galima nepaisyti, kitus įmanoma iškęsti, o tretiems, labiausiai sužvėrėjusiems, tenka priešintis, jų saugotis, su jais kovoti, kariauti, nuo jų gintis. Tenka ginti ne tik save, bet ir šeimą, namus, draugus, Tėvynę, Valstybę… Tokių dalykų negalima pasiekti mylint.  Nei atskiras žmogus, nei socialinė grupė negalėtų išlikti, jeigu nesigintų ir negintų kitų. O tam reiklinga neapykanta. Iš ko išaugtų patriotai ir didvyriai (herojai), jeigu to nebūtų daroma? Tačiau Kristaus ir pranciškonų vienuolių pasirinkta misija žymiai pranoksta pasauliečių galimybes. Kaip tik dėl jų Šv. Pranciškus, Tėvas Stanislovas, Nijolė Sadūnaitė stebino žmones ne tik savo gailestingumu, atlaidumu, bet ir tikėjimo galia. Juk nuo pat jaunystės jie pasirinko sau ne lengviausią, patogiausią, pigiausią, nerūpestingiausią gyvenimo kelią, bet patį sunkiausią, skurdžiausią ir daugiausia gailestingumo, atjautos reikalaujantį. Ne pasaulietiškai laisvo gyvenimo, o apribojančio, nepaliaujamai drausminančio (disciplinuojančio), amžinybės matais matuojamo vienuoliško  gyvenimo kelią. Ir ne bet kokio vienuolio, o skurdaus, beturčio, daugiausia ištvermės, pasiaukojimo, pasišventimo reikalaujančio gyvenimo kelią. Ką reiškia toks gyvenimas žmonėms, gerai matė ne tik tremtiniai, bet ir visi kiti žmonės, būriais traukę į Paberžę ir Dotnuvą, kurie su juo ilgai gyveno ir artimai bendravo. Jų tarpe buvo net ir kagėbistų, valdžios žmonių, pakeitusių savo gyvenimo būdą.

Neapykanta dėl „grytelninkų“ atjautos. Kai matai tokiu pasiaukojimu grįstą gyvenimą ir net meilę priešams, sunku darosi suprasti, iš kur randasi ne tik pradžioje paminėti vienuolio šmeižtai, bet ir organizuota saviškių neapykanta jo krikščioniškam gailestingumui.  Tėvas Stanislovas dėl to nesiskundžia. Šv. Pranciškus juk irgi tokiais atvejais nesiskundė. Tik sustiprėjo jų skausmas, kai tekdavo užtarti vargšus ir skriaudžiamuosius. Bet labiausiai jį jaudino vargšai. Ypač daug priekaištų sulaukė ten, kur jo užuojauta susikirsdavo su negailestingais valdžios sprendimams. Pokalbyje su gydytoja B. Tiknevičiūte Tėvas Stanislovas susijaudinęs kalbėjo: „Po karo kaimiečiams buvo brukte įbrukta kolektyvinė nuosavybė. Kaime ji buvo visuotinė, įsisavinta skausmingai, per kraują. Atgavus Nepriklausomybę,  po vienos nakties kolūkinės nuosavybės neliko. O juk ji buvo sunešta po šapelį kolūkiečių. Dabar ją ramiausiai dalija kiti, neklausia kolūkiečių nuomonės, –  Tėvas Stanislovas labai dėl to  sielojasi. <…>Po karo iš valstiečių be atsiklausimo nuosavybę atėmė, išbuožino, o dabar – ją atėmė antrą kartą.“ (Ten pat, p. 66). Kitame septynių bičiulių pokalbyje prasiveržia dar daugiau skausmo: „Steigsiu ‚grytelninkų partiją‘, nes žmones dabar stumia nuo jų žemės. Savininkai atima sklypus, o ant jų stovi kolūkiečių namai. O kur jiems eiti. Palikti kruvinu prakaitu uždirbtą Alytaus statybos namelį? Reikia tuos žmones užstoti. Jų dėka turime sviesto, pieno ir mėsos. Aš prieš greitą kolūkių išardymą. Vokietijoms susijungus, Rytų Vokietijoj kolūkiai bus išformuojami per 10 metų. Lietuvoje ši baisi antžmogiška kolūkių sistema davė mėsą net Maskvai, Leningradui, todėl neskubėkime jos laužyti.“ (Ten pat, p. 60).

Sukilimas prieš kairiuosius. Ypač jį žeidė pati dešiniųjų neapykanta kairiesiems, kurių užtarimui jis buvo pašventęs visą savo gyvenimą.  „Lietuvos ryto“ žurnalisto R. Stankevičiaus interviu Tėvas Stanislovas kalbėjo:  „Nepykite ant manęs. <…> Juo krikščioniškesnis dešiniųjų laikraštis, tuo piktesnis. Ir kaip per išpažintį  Jums pasakysiu, jog kai kurie krikščioniškieji laikraščiai man dvokte dvokia neapykanta. Ne visi skaitytojai teologai, todėl jiems priminsiu Jėzaus sakinį: ‚Jie pasiima raktą į dangaus karalystę ir patys neįeina, ir kitų neįleidžia.‘ <…>Pavyzdžiui, sakoma, kad žemės ūkį suardė kairieji. Bet juk jie tada nebuvo prie valdžios. Kas paleido kolūkių valdybas, kolūkių susirinkimus, kolūkių pirmininkus…“ (Ten pat, p. 77). Šitokie žodžiai sukėlė dešiniųjų dvasininkų pasipiktinimą, paskatinusį „Lietuvos aidą“ organizuoti prieš vienuolį nukreiptų parašų rinkimą. Laikraščiui pavyko: protestą pasirašė 153 kunigai, daugiausia iš Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų.  Išgirdę apie šią akciją, sunerimo ir patys „grytelninkai“. Jie atsiuntė laišką:  „Gerb. Tėveli, Jūs suprantate mūsų vargus ir rūpesčius ir kenčiate dėl mūsų. Mes labai gerbiame ir mylime Jus ir norime iš Jūsų lūpų išgirsti visą tiesą apie Jums gresiantį „inkvizicijos laužą“. Gal grytelninkai gali Jums padėti ne tik savo parašais. Nors kaimas „degradavęs ir prasigėręs“, bet jam reikia Jūsų paguodžiančio žodžio ir Jūsų širdies šilumos. Su pagarba grytelninkai.“ (Ten pat, p. 116). Viską paaiškina šitie žodžiai: „REIKIA JŪSŲ PAGUODŽIANČIO ŽODŽIO IR JŪSŲ ŠIRDIES ŠILUMOS“. Ypatingai jie aktualūs susvetimėjančiai visuomenei ir valstybei. Gerai nujausdamas, kur gali nuvesti šitoks susidūrimas, Tėvas Stanislovas įtampą išsyk užgesina, galutinį sprendimą atiduodamas Dievo teismui. 

Atstumtųjų opozicija. Lietuvos Nepriklausomybė buvo sudėtingas istorinis pokytis, vienu metu apėmęs du procesus – senos sistemos išardymą ir naujoviškos sistemos kūrimą. Vien iš to jau susidarė pavojinga situacija: senoji valdžia jau nepajėgė kumščiu valstybėje tvarkos išsaugoti , o naujoji dar nebuvo tiek sukurta, kad galėtų ja pasikliauti. Žodžiu, buvo labai. Tokiame tarpuvaldyje buvo daug chaoso, kuris leido visuomenėje išplisti šiurpiems smurtavimams ir prievartavimms – ilgam įsitvirtinti plėšikų  gaujoms ir valstybinio turto grobikams, skubotą privatizaciją  pavertusiems „prichvatizacija“. Tokia padėtis skaldė visuomenę kėlė baimę ir varė į neviltį. Atsirado daug lengvai susipriešinančių grupių, kurios labai priminė revoliucinį visuomenės išbalansavimą ir jau gerokai primirštą klasių kovą. Tik ten priešų buvo ieškoma iš viršaus, o čia jie radosi iš pačios apačios patiriamų skriaudų, plintančių gandų, kovingos žiniasklaidos pranešimų, valdžios nutylimų nusikaltimų.  Kadangi valdžia neįstengė padėties suvaldyti, o kai kurie jų asmenys net prisidėjo prie prievartautojų, stiprėjo ne tik nepasitikėjimas valdžia, bet ir augo jai neapykanta. Tam turėjo įtakos ne tik savivaliavimai, bet ir valdžiai būdinga arogancija, konfliktiškumas, vengimas šiltai, žmoniškai bendrauti, patyčios. Visa tai privertė formuotis pilietinei opozicijai, kuriuos nuostatas geriausiai išreiškė sąjūdininko A. Juozačio įsteigtas Lietuvos Ateities Forumas (LAF). Tai buvo pirmoji intelektualinė opozicija, kritiškai ribojanti deramai neapgalvotus ir pernelyg tendencingus valdžios sprendimus. Jo pagrindinė moralinė atrama buvo Tėvas Stanislovas, sulaukęs daugiausia neapykantos ir prakeikimų. Nepaisant to, jo gailestingumo paunksmėje telkėsi ne tik seni Paberžės klebonijos lankytojai, bet  ir nauji žmonės, į dviprasmišką padėtį patekę intelektualai, iš viešo gyvenimo išstumti politinių garbėtroškų, apsišaukėlių ir dviveidžių nuvorišų.  Labiausiai valdančiuosius erzino vienuolio jautrumo skatinamas pilietinis aktyvumas, greitas reagavimas į dviprasmiškus valdžios sprendimus, pamokslai desovietizuotoje „Tiesoje“, interviu „Lietuvos ryte“, televizijų laidose. „Kėdainiuose, tęsiant pokalbį apie Dotnuvos vienuolyną, vienas i dalyvavusių Lietuvoje žinomų žmonių pasakė: – Reikia nuplėšti jam šventumo kaukę… <…>Po LAF Tėvo Stanislovo atžvilgiu iškilo priešiškumo siena. Žmonės mums skambina sakydami, kad jis „nuėjo su komunistais“, ir laikraščiai kartais taip rašo. Bet Tėvas Stanislovas sako: ‚Daug kartų mūsų regulose įrašyta ‚Atstumtuosius paguosk.‘ “ (Ten pat, p. 64). Ne daug kas žinojo, bet dar mažiau kas suprato, kad tuo sunkiu metu LAF‘as ir visa visuomeninė opozicija vadovavosi ne tik Tėvo Stanislovo moraline bei dvasine atrama.

Kardinolo pasveikinimas. Šis vienuolis buvo ne vienas. Jis buvo jaučiamas ir suprantamas kaip niekuo nepakeičiamas narys tos šviesiausių ir tauriausių dvasininkų grupės, kuri telkėsi  apie kardinolą Vincentą Sladkevičių, kad vieningai skelbtų  taiką ir ramybę visiems savo krašto žmonėms. Be jo, šiai grupei priklausė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kun. dr. Ričardas Mikutavičiaus, marijonas kun. Vaclovas Aliulis. Žinoma, jų buvo nepalyginamai daugiau. Bet humaniškiausiai visuomeninei opozicijai, pasireiškusiai gana įvairiomis formomis, jų žodis išliko svariausias ir kilniausias. Kad tai nėra tik mano spėjimas, o tikras pasitikėjimas, supratau tik perskaitęs kardinolo sveikinimą, kuris buvo skirtas 80-ies metų jubiliejaus proga: „Didžiai gerbiamas Tėve Stanislovai <…>. Patriarchališkas Jūsų amžius pažymėtas gausiomis Dievo dovanomis bei malonėmis, pasiaukojama pastoracine veikla ir sunkiais išmėginimais. Džiaugiuosi ir žaviuosi Jūsų skaidriu optimizmu, dosniai dalijančiu dvasinį kilnumą, giedrumą, gerumą ir džiaugsmą visiems net sunkiausiomis gyvenimo valandomis./ Tave aš laikau tikruoju mūsų tautos kardinolu, kuriam su didžiausia pagarba lenkiuosi, kuriuo žaviuosi ir pasitikiu./ Noriu visuomet stovėti šalia Tavo krėslo ir su Tavimi./ Su didžiausia pagarba ir meile. Vincentas Sladkevičius.“ (Ten pat, p. 159). Negi galima ką nors po šių žodžių pridėti? Gal nebent pagyrimų dėl tokio pobūdžio prašymų, kokį jis atsiuntė žurnalistei T. Pažūsienei, kad jos redaguojamoje vienuolio knygoje būtų „kuo mažiausiai personalinių užuominų“ ir kraštutinumo „reikia asmens kulto sumažinimo“. Bet čia jo valia šventa…

T. Stanislovo gimimo dienos ir vardinių minėjimas Paberžėje

Rugsėjo 29-ąją, sekmadienį, minint 106-ąsias Tėvo Stanislovo gimimo metines bei vardo dieną (pasaulyje buvo kun. Algirdas Mykolas Dobrovolskis) 17 val. Šv. Mišias aukos Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas. Šventinėms pamaldoms dar daugiau iškilmingumo suteiks tarptautinės publikos įvertintas Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, vadovaujamas Remigijaus Adomaičio.

18 val. į medinės Paberžės bažnytėlės šventoriuje įkurdintą sceną žengs trys Latvijos nacionalinės operos tenorai, kurių muzikinę programą papildys organizatorių rengiama staigmena.

Tai bus paskutinis šiais metais Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio renginys, kurį visuomenei dovanoja labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ bei VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“.

Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“. Festivalio globėja – įmonių grupės „Vikonda“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dvasinis vadovas – Kauno arkivyskupijos Kėdainių dekanato kleb. dekanas kun. Žydrūnas Paulauskas, meno vadovas – Liudas Mikalauskas.

Naujo filmo apie t. Stanislovą premjera

Firma „Kolibris” išleido dokumentinį filmą „Tėvas Stanislovas. Paberžė”. Šio filmo premjera įvyks Šiauliuose, spalio 3 d. 18 val. Frenkelio viloje. Susisiekti su autoriais dėl filmo demonstravimo galima tel.: 0037065454144.

T. Stanislovo celės atnaujinimas ir pašventinimas Dotnuvoje

Dėka Dotnuvos klebono kun. Giedriaus Maskolaičio ir Danguolės Špokienės, kitų geros valios žmonių pagalbos, įvyko ilgus metus lauktas ir melstas teisingumo atstatymas: rugsėjo 22 dieną, sekmadienį 10 val.  buvo pašventinta restauruota Tėvo Stanislovo celė esanti Dotnuvos vienuolyne, pirmame aukšte .

Ši celė buvo skubiai sunaikinta, kai Tėvas Stanislovas grįžo gyventi į Paberžę. Joje buvo įrengtas – tualetas!.. Atrodo, kovojome su komunizmo ir okupanto panieka kilnių žmonių, istorijos ir vertybių atžvilgiu, kai bažnyčios buvo verčiamos sandėliais, psichiatrinėmis ligoninėmis, dirbtuvėmis ar tvartais, tačiau šiuo atveju buvo pasitelktas tas pats metodas, norint paniekinti kilnaus dvasininko atminimą ir jo nuopelnus.

Dar 2018 m. Danguolės Špokienės iniciatyva buvo įrengta memorialinė Tėvo Stanislovo celė vienuolyno 2 aukšte, kurią aplankė tūkstančiai žmonių! Kiek anksčiau buvo sutvarkyta vienuolyno biblioteka. Bet visi prisimena jo tikrąją celę pirmame aukšte, kurioje lankėsi ir  bendravo keliavo tūkstančiai žmonių, atvykę su savo rūpesčiais, klausimais ir ieškodami dvasinio patarimo.

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus prašymu ir pavedimu, t. Stanislovas atvyko į Dotnuvos parapiją ir skubiai ėmėsi apgriuvusio senojo vienuolyno restauracijos. Čia jis pragyveno nemažai metų, čia veikė kapucinų vienuolijos novicijatas, pastoviai gyveno broliai.

Celės istoriją savu metu buvo nušvietę eilė žiniasklaidos priemonių, parodyti keli reportažai:

https://www.lrytas.lt/zmones/tv-antena/2011/10/24/news/dotnuvos-vienuolyno-celeje-kurioje-melsdavosi-tevas-stanislovas-irengta-tupykla-5459263

https://www.15min.lt/zmones/naujiena/lietuva/dotnuvos-vienuolyno-celeje-kurioje-melsdavosi-tevas-stanislovas-irengta-tupykla-1050-176377

Valstybinės komisjos verdiktas dėl t. Stanislovo bendradarbiavimo su KGB

Į Krokuvos kapucinų provincijos užklausimą apie t. Stanislovo bendradarbiavima su KGB, atėjo atsakymas, parašytas 2024 09 03:

„Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo komisija praneša,  kad „Komisija, informacija apie tėvo Stanislovo
Dobrovolskio bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, nedisponuoja”.

Nuorašo kopija pridedama.

T. Stanislovo piligrimystės kelias

2024 metų liepos mėnesį Paberžėje įsikūrė t. Stanislovo akademija edukacinėms programoms vykdyti ir asociacija „Tėvo Stanislovo bendrystės konfederacija”: projektams, leidybai, tarptautiniams renginiams vykdyti ir populiarinti t. Stanislovo asmenybę, atnaujinsiantis ir žurnalo „Mylėkite viens kitą” leidybą… Kuriamas piligrimystės kelias „T. Stanislovo Pėdomis”, kambariai-muziejai, t. Stanislovo atminimo kampeliai parapijose, kur jis dirbo ar gyveno: Kaune, Plungėje, Radviliškyje, Šiauliuose, Paberžėje, Dotnuvoje, Vertimuose, Butkiškėje, Juodeikiuose, Milašaičiuose, Žemaitkiemyje, Nemakščiuose.

Pleneras Paberžės parapijoje

Garsaus Lietuvoje solisto Liudo Mikalausko iniciatyva ir pastangomis, Kėdainių rajono savivaldybės, įvairių verslininkų, Paberžės muziejaus bei privačių asmenų savanorystės dėka Paberžėje jau ne vienerius metus vyksta didelio atgarsis susilaukiantis „Paberžės festivalis”, kurio programoje šią vasarą vyko ir dailininkų iš Lietuvos pleneras, skirtas t. Stanislovo atminimui. Tapybos meno profesionalai ir mylėtojai rinkosi bendrai kūrybos bei bendrystės savaitei, kurio rezultatas – dešimtys naujų kūrinių, kuriuose atsispindi tv. Stanislovo asmens, jo gyvenimo, sakraliniai bei gamtiniai motyvai.

T. Stanislovo pagerbimas Juodeikių parapijoje per Joninių atlaidus

2024 metų birželio 24 d. 12 val. Juodeikiuose (Joniškio r.) vyko šv. Jono Krikštytojo atlaidų iškilmė. Tuo pačiu buvo pašventintas atnaujintas namelis, kuriame t. Stanislovas gyveno. Dabar jame yra įrengtas jo atminimui skirtas muziejus.

Po tremties grįžęs į Lietuvą t. Stanislovas buvo paskirtas klebonauti nuošalioje, palatvijo parapijoje Juodeikiuose 1957 m. Vietovė išsidėsčiusi ant moreninės aukštumos, o aplink ją – daugybė pelkių. Neturėdamas kur apsigyventi (valdžia draudė vietiniams gyventojams nuomoti kambarį), visus metus glaudėsi 5 kv/m ploto bažnyčios zakristijoje. Vėliau pasistatė 12 kv/m namelį šventoriaus kampe, kurį kolūkis nusikėlė ir naudojo kaip pieno priėmimo punktą po 1960 m., kai t. Stanislovas buvo iškeltas kitur.

Nors parapijoje teliko apie 50 žmonių, bažnyčia yra jų prižiūrima, sutvarkyta, švari ir išpuošta. Šalia per visą sovietmetį išliko paminklas, skirtas Vytautui Didžiąjam. Apylinkės pelkėse ir miškuose glaudėsi ir su komunistų okupantų valdžia kovojo Lietuvos partizanai.

Po atlaidų iškilmių visi susirinko į bendruomenės salę pasivaišinimui ir pabendravimui. Atlaiduose dalyvavo 5 kunigai iš Kauno, Panevėžio, Šiaulių vyskupijų, kapucinų vienuolijos.

https://www.visitjoniskis.lt/juodeikiu-sv-jono-krikstytojo-baznycia-2/

IŠPIRKĘS LAIKĄ

Giedrimė DIDŽIAPETRIENĖ

„Jurbarko laikas”, 2023 m. nr. 9

Kūčios… Kalėdos… Kūdikėlio Jėzaus, žmonijos Atpirkėjo, gimimo šventė. Nuo tikėjimo tolstanti sekuliari visuomenė ją sutinka šventiniu blizgesiu, nukrautais gėrybėmis stalais ir tik dalis išlaiko tradiciją, deja, nesuderinamą su tikinčiojo kasdienybės priederme,– į bažnyčią ateina tik per didžiąsias šventes ir ar tikrai pagarbinti Viešpatį ir padėkoti Jam, prisiėmusiam kančias už buvusias ir esamas žmonijos nuodėmes? Į ateistinės korozijos jau stipriai paveiktus Vertimus iš lagerio 1956 m. grįžusiam tėvui Stanislovui ta diena buvo maldų naktis tyloje skendinčioje apleistoje bažnytėlėje. Jis dar nenujautė, kad būtent tą dieną sistema vėl spręs jo likimą ir vėl išsiųs atgal į lagerį – atlikti „bausmės“ iki galo. Už tai, kad, nekreipdamas dėmesio į tykančius pavojus, drąsiai nešė žmonėms Evangelijos šviesą. Dar ir dabar Vertimuose yra manančių, jog tėvą Stanislovą turėjo kažkas įskųsti. Mat, įtikę to meto valdžiai gyveno tik ta diena. Tėvui Stanislovui dabartis buvo dalis Amžinybės.

„Pater“ – stebuklas iš Maskvos

Knyga – tai irgi kalbėjimas su Amžinybe. Kaip malda, poezija, pamokslas ar tiesiog žodis. Nes pradžioje buvo JIS, Žodis. Knygų apie tėvą Stanislovą parašyta ne viena ir ne dvi. Paskutinė – Marijos Pranciškos Čepaitytės knyga „Pater“ rusų kalba, pristatyta Dotnuvos vienuolyno erdvėse spalio pradžioje – dar vienas prisilietimas prie Amžinybės, kuri liudija, kad praeitis neatsiejama nuo dabarties ir ateities, neatsiejama nuo amžino žmogaus būties pajautimo. Ir pats tėvas Stanislovas Dobrovolskis yra sakęs, kad žodžiais, mintimis, meditacijomis belsdamiesi į šiandieną, suprantame, kad vis dėlto būties esmė lieka kažkur anapus, neapčiuopiama ir iki galo nesuprasta, kaip nesuvokiama yra meilės begalybė: „Meditacija – mūsų paslaptis. Pasaulietis to negali žinoti. Dvasinis gyvenimas „laikosi“ meditacija“.

Knyga „Pater“ – ypatinga, išleista šių metų rugsėjį Maskvoje, Pranciškonų centro leidykloje. Joje raktiniai žodžiai „Tėvelis“, „klebonas“, „klebonija“, „rūpintojėlis“ į rusų kalbą neverčiami. Įsipareigojusi surinkti visų rusų disidentų prisiminimus apie tėvą Stanislovą savo motinai Natalijai Trauberg, Maskvos žydei, artimai bendravusiai su tėvu Stanislovu iki 1960-ųjų, autorė knygą rašė ir rengė bemaž penkiolika metų po motinos mirties. Bet knygai parašyti vien prisiminimų neužteko. Graibė visą grietinėlę nuo rašytinio palikimo apie Tėvelį, pagrindiniu šaltiniu tapo Arvydo Juozaičio knyga „Tėvas Stanislovas. Pasakojimų knyga“ (1995 m.). Vartė senus laikraščių komplektus, skaitė viską, ką apie jį rasdavo. Kėlė saugumo archyvus ir faktus dėliojo kaip dėlionę, lipdydama į visumą. Dar daugiau, kaip teigia pati autorė, dešimtmetis iki jo mirties 2005-aisiais, išskyrus straipsnius spaudoje, buvo likęs balta dėme biografijoje. O jis tėvui Stanislovui buvo ir dramatiškas, ir skaudus, ir sopulingas, ir kartu labai ryškus, nė kiek nenublankstantis dešimtmečiui, kurį jis, suimtas 1948 m. rugpjūčio mėnesį, praleido Vorkutos, vėliau Intos lageriuose. „Praleido“ –  žodis netinka. Sisidūręs su rūsčia realybe jis ėjo savo gyvenimo pamokas – šalia sunkaus darbo šachtose ar prie miško ruošos darbų laisvą minutę ar naktimis mokėsi kalbų, studijavo filosofiją ir teologiją, vertė tekstus, meldėsi, meditavo… Į tremtį jis žiūrėjo kaip į Apvaizdos ženklą, kuris jam suteikė ramybę būti „toli nuo pasaulio triukšmo“.

Vertimai – laisvės oro gurkšnis tarp lagerių

Žodį „lageris“, anot filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio, Tėvas Stanislovas tardavo savitai, „aiškiai minkštindamas pirmąją raidę,– tarsi suteikdamas žodžiui vien savojo gyvenimo ženklą“. Vorkutoje jis kalėjo su tautiečiais lietuviais, tarp kurių buvo jo studijų draugas kunigas Kazimieras Vasiliauskas, taip pat pažino daug šviesių rusų disidentų, su kuriais palaikė ryšį ir grįžęs į Lietuvą, jau Paberžėje. Tačiau tarp Vorkutos ir Intos 1956 m. rugpjūčio mėnesį buvo leista įkvėti laivės oro – 1956 m. rugpjūčio 10 d. SSRS AT Prezidiumo komisija, motyvuodama tuo, kad  Mykolas Algirdas Dobrovolskis jau atliko du trečdalius bausmės, nutarė paleisti panaikinus teistumą. Išeinant iš „zonos“ prižiūrėtojo paklaustas, ar pakeitė įsitikinimus, jis atsakė, jog įsitikinimai nesikeičia, jie tik gilėja“.

Taigi tas aštuonis mėnesius trukęs laisvės gurkšnis buvo čia pat, Vertimuose, tuometiniame „Tarybinės žemės“ kolūkyje su šimtu gyventojų, septynmete mokykla, tarp miškų, kertamų žvyrkelio ir tilto per Mituvą, maždaug 14 km nuo Jurbarko,– grįžęs iš Vorkutos, Kauno vyskupijos kurijoje Tėvas Stanislovas Dobrovolskis pats pasiprašė be kunigo likusios atkampios parapijos. Tokių vietų buvo ne viena, bet pasirinko Vertimus. Parapiją pasiekė rugpjūčio 11 dieną. Džiaugėsi kaip vaikas, kad pagaliau vėl galės stoti prie altoriaus. Rado apleistą medinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, statytą 1926-aisiais – panašių Lietuvos kaime buvo apstu. Bažnyčios viduje pasitiko šiukšlių ir paukščių mėšlo krūvos, kiauras kaip rėtis stogas. Altorius nuskuręs, centrinis paveikslas, Šventųjų Petro ir Povilo skulptūros jo šonuose – apsilaupiusios. Klebonijos nėra, gyventi nebuvo kur, taigi teko įsikurti ankštoje zakristijoje. Skurdas negąsdino. Nedelsdamas ėmėsi darbų, ir tik po mėnesio, rugsėjo 28-ąją, sėdo prie pirmojo pamokslo, pavadindamas jį „Post captivitatem“ („Po nelaisvės“). Rūpėjo žmonės, tarp kurių buvo ne tik katalikų, bet ir evangelikų liuteronų tikėjimo. Nors vis dar buvo sekamas, nors buvo draudžiama bendrauti ir lankyti žmones, bendrystė užsimezgė nedelsiant. „Gerai prisimenu jį. Žmogus buvo pasišventęs tikėjimui, ko dabar jau nėr,– pasakoja tuomet vos dvylikos buvęs Petruku vietinių vadinamas Petras Pikčiūnas, vis dar gyvenantis tėvų name, netoli bažnyčios.– Nežiūrėjo, ar žmogus biednas, ar turtingas, jeigu matė, kam nepriteklius, padėjo ir pinigais, ir maistu, viskuo, ką žmonės jam paaukodavo. Pamenu, mano tėvas Mituvoj pažvejodavo, tai žuvies geresnės nunešdavo. Tėvelis žinojo, kad ir „latrai“ juo naudojasi, kad meluoja, prisidengdami sergančiais vaikais, prašydavo vaistams pinigų, bet jis vis tiek jų duodavo“.

Čia, Vertimuose, susipažino su jurbarkiečiu, garsiuoju Pranciškumi Mikutaičiu, drožėju ir piešėju, skulptoriaus Vinco Grybo pagalbininku. Tai jis nutapė centrinį bažnyčios paveikslą, atnaujino visą altorių, tėvo Stanislovo užsakymu drožė Rūpintojėlių skulptūras. Atsirado ir dar pora rankų – „vienuoliukas“. Nežinia, ar tai buvo pažįstamas vienuolis, grįžęs iš lagerio, ar šiaip kapucinas. Jis padėjo tvarkyti aplinką, bažnyčią, dirbo visus kitus ūkio darbus. Tą „vienuoliuką“ Vertimų gyventojai, tuomet buvę vaikai, prisimena ir šiandien, deja, nei vardo, nei pavardės negali pasakyti. Tėvelis mielai bendravo su vaikais, dalindavo jiems knygeles, ne tik katalikiškas, bet ir pasaulietiškas, apie indėnus, mena šiandien Petras Pikčiūnas. Ir vaikai prie jo lipo kaip prie medaus, iš bendrabučio vis bėgdavo po pamokų į zakristiją. Buvo be galo gerų akių, mena Petrukas, geraširdiškos veido išraiškos, kuri tuo laikmečiu ypač vaikams daug reiškė.

Tą patį pasakoja ir dabar Žindaičiuose gyvenanti, 1956 m. penktą klasę Vertimuose lankiusi Alytė Valaitienė. „Kai parėjo Tėvelis, koks buvo žmogaus malonumas, kad vaikui šitaip į sąmonę įstrigtų! Visam gyvenimui liko jo rankos, uždėtos ant galvos, jo palaiminimas. Koks buvo šiltas, geras, tikras Dangaus siųstas Dievo tarnas. Gyvenime daug mačiau, tai jis buvo vienas ryškiausių ir įsimintiniausių mano gyvenimo prisilietimų. Zakristijoje iki dabar matau palei sieną medinę jo lovelę, toj lovelėj pridėta geltonų šiaudų, užtiestų lovatiese. Net jos raštą pamenu – toks juodas bovelnas, austas šešiakampiais tamsiai žaliom naminėm vilnom. Didelė pagalvė… Mano tėviškėlė buvo ten, kur Balandinės girininkija, prie seno kelio. Ten, Šimaičių tvartuky, buvo bendrabutis, vienas kambarėlis. Mes tam kambarėly ir gyvenom. O naktį, apie antrą valandą, kad nesusektų bloga akis, bėgdavom į bažnytėlę melstis su Tėveliu. Esu evangelikė liuteronė, dėl to nieko nesakydavau ir savo tėvams. Mano tėvelis, Dieve, duok jam Dangų, griežtai laikėsi savo tikėjimo, buvo grubus, stačiokas, o Tėvelis buvo toks geras, švelnus, ir man, mergaitei, jis daug reiškė“. Moteris pamena, kad „vos tik gaudavo kokį skatikėlį“, tuoj išdalindavo, vaikams buvo nupirkęs blizgančius „kaliošiukus žemais peredkiukais“, kad kojų nešlaptų, saldainiais vaišindavo…“. Kaip su juo bendravo suaugusieji, Alytė neprisimenanti. Bet pasakoja menanti, kad žiemą po nakties Tėvelis dingo… Petrukas net įtaria, kad Tėvelį galėjo įduoti kas nors, gal kas iš mokytojų – ateistinis auklėjimas per aštuonerius metus suleido šaknis ir čia. Nieko keista – ramybė, kurią rado Vertimuose, iš tiesų buvo tik tariama, net ne ta, kurią paliko vežamas į legarį 1948-aisiais. Anot A.Juozaičio, „atvira rezistencija buvo užgesinta ir išsekusi, tarybinės visuomenės aktyvas kūrė „naują žmogų“, ideologinė kontrolė buvo bebaigianti išstumti iš viešojo gyvenimo visas religijos formas“. Apie Kalėdas, Velykas ar kitas religines šventes negalėjo būti nė kalbos. Apie kalėdojimą, žmonių lankymą – tuo labiau. Atėjęs į Vertimus, tėvas Stanislovas suprato, kad bažnyčioje per Mišias bus vos kelios užguitos moterėlės, kad jį seks. Bet net jeigu pirmas pamokslas bus išklausytas „stukačiaus ausies, tai nieko nekeičia!“. Ir jis neklydo – Lietuvos pakrašty gyvenęs iš lagerio grįžęs kunigas sistemai buvo pavojingas. Bet jis nebijojo nieko: „Buvo labai ramu…Teko daug vaikščioti po žmones. Buvo draudžiama, o aš ėjau. Ėjau net kalėdoti. Ėjau ir pas liuteronus…“, yra pasakojęs filosofui A.Juozaičiui. Žodis „kalėdoti“ jam nepatiko, jį keitė žodžiu „mylėti“, arba dar tiksliau, „atverti duris įeinančiam“…

„Recidyvistas“

Ruošiantis Kalėdoms nenujautė, kad saugumas ir jam ruošia kalėdinę „dovanėlę“ – 1956 m. gruodžio 25 d. buvo peržiūrėta tėvo Stanislovo byla ir nutarta, kad turi atlikti bausmę iki galo. Tam pasitarnavo ir SSRS AT Prezidiumo pirmininko K. Vorošilovo išleistas įsakas dėl amnestijos. Jame pažymėta, kad amnestija netaikoma ypač pavojingiems nusikaltėliams, kurių kategorijai priskiriami ir katalikų kunigai. Tėvas Stanislovas buvo nuteistas pagal straipsnį „antitarybnė agitacija nacionalistiniais arba religiniais motyvais“. Ramybė baigėsi. Pavasariop trys čekistai pasibeldė į zakristijos duris, lengvąja mašina išvežė į Vilnių, į Lukiškes. Jau ne kaip kalinį, o „recidyvistą“. Kameroje susitiko du buvusio lagerio draugai – Kazimieras Vasiliauskas ir Tėvas Stanislovas. Šįkart į Sibirą jųdviejų keliai išsiskyrė. Grįžti į lagerį buvo daug sunkiau nei būti tremiamam pirmą kartą. Dirbo sunkiai miško ruošos darbus po kelias „normas“ per parą. Tai leido į Lietuvą grįžti anskčiau. Vėl į Vertimus. Bet čia užtruko tik pora savaičių – tarybinė jurisdikcija draudė kunigams iš lagerių grįžti į tą pačią vietą. Vyskupijos kurija nurodė Juodeikius. Kunigas nesiskundė – nors darbas lageriuose buvo alinantis, ten sutiko nuostabių žmonių, kurie dalijosi darbo patirtimi, išmokė užsienio kalbų. Natalijai Trauberg jis atviraus, kad kalėjimas jį išgelbėjo nuo kur kas blogesnių dalykų – nuo jaunystės romantikos ir svaičiojimų, nuo nerealių nereikalingų svajonių, kad lageryje turėjo daugiau laisvės nei grįžęs į Lietuvą, kur laisve net nekvepėjo – sovietų valdžia 1958 metais sustiprino ateistinę propagandą, persekiojimus, o grįžę iš lagerių jau savaime buvo įrašyti į KGB įskaitą. Bažnyčios buvo uždėtos dideliais mokesčiais. Bet Tėvelis kantriai darė savo darbą, bendravo su žmonėmis, vėl susirado talentingąjį Pranciškų Mikutaitį, kuris savo Rūpintojėliais puošė ir Juodeikių banžyčią. Niekada nelaikė savęs nuskriaustuoju – nei tremtiniu, nei kaliniu, nei kankiniu, kalbėjo, jog tėvynėje likę žmonės buvo kur kas didesni kaliniai, turėję meluoti, saugotis ir gyventi dvigubą gyvenimą, jų skausmas buvo toks didelis, toks nepakeliamas, jog klausydamas išpažinčių galėjo skęsti žmonių ašarose, kurios tekėjo jam į ausis per akis…

Šiandien Vertimuose jau nelikę nė šimto gyventojų. Aplink Petruko namus daug tuščių trobesių, į kuriuos buvusių gyventojų vaikai parvažiuoja vasaroti iš miestų. Parapiją aptarnauja Jurbarko klebonas Darius Auglys. Petrukas pasakoja, kad po to, kai išvežė Tėvą Stanislovą 1957-ųjų kovą, atėjo tarnauti „toks Vabalas“, daug metų čia tarnavo, čia ir palaidotas. Jis skyrėsi nuo Tėvelio visu kuo. Dar ir konfliktą jo tėvas turėjęs su naujuoju klebonu, kai vos 26-erių nuo vėžio numirė jo sesuo Elena Pikčiūnaitė. Kai reikėjo laidoti, iš Juodeikių tėvas parsivežė tėvą Stanislovą. Vabalas supyko… O Tėvelis nepyko niekada. Sako, tokių žmonių, ypač kunigų, kurie ne tik melstųsi už artimą ir priešą, bet ir mylėtų jį, nebuvo ir greičiausiai nebus. Vėliau, jau tarnaudamas Paberžėje, klebonijoje tarp daugybės paties surinktų daiktų – varinių puodų, arnotų, šventų paveikslų, rūpintojėlių, tėvas Stanislovas pasikabins Stalino ir Muravjovo–koriko portretus. Ir bus daugelio dėl to nesuprastas, net smerkiamas. O juk sovietmečiu Paberžė knibždėjo įvairiausių atvykėlių. Tėvas Stanislovas buvo atgaiva ir Rusijos disidentams, kuriuos, nuo 1960-ųjų apsigyvenusi Maskvoje, siuntė pas jį M. Čepaitytės mama Natalija Trauberg. Niekas negali pasakyti, ar visi jie buvo disidentai, šventikai ar hipiai, niekas negali žinoti, kiek tarp jų buvo apsimetėlių ir „stukačių“. Bet buvo visokių. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, čia atgailai plūdo ne tik tikintieji, ne tik piligrimai, bet ir buvę komunistai, nusikalstamų grupuočių atstovai. Visus jis priėmė atvira širdimi, už juos meldėsi, juos laimino, tuokė, krikštijo jų vaikus. Atšilimo metais, „Tiesos“ žurnalistės paskatintas, spausdino pamokslus pokomunistinėje spaudoje, atkūrus nepriklausomybę kritikavo kai kuriuose įstatymus, užtarė vėl vargšais likusius „grytelninkus“. Dėl to sulaukė ne tik tikėjimo brolių, ne tik kai kurių Bažnyčios hierarchų, bet ir dalies visuomenės, vadinusios jį „raudonu“, pasipiktinimo. Bet tėvas Stanislovas buvo tvirtas savo įsitikinimuose ir tikėjime – „visuomenė visuomet yra laikinas kūrinys, o asmuo turi išlikti amžinai“. Įstatymui leidus nepasinaudojo galimybe grąžinti nacionalizuotus tėvų namus gimtajame Radviliškyje – jų tiesiog sąmoningai atsisakė.

Taigi – kodėl vos ne šventuoju jį laikę sovietmečiu, kai kurie taip greitai nusistatė prieš jį laisvoje Lietuvoje? Kunigas K.Vasiliauskas yra stebėjęsis, kad „kad net žmogžudžiai suprato jo sielos grožį, o dabar Lietuvoje yra žmonių, kurie jo didelio taurumo ir dvasios turtingumo visiškai nevertina“.

„Mylėkite savo priešus“

Atsakyti į šį klausimą, bandyti suprasti, kodėl jis neskirstė žmonių, kodėl šalia šventų paveikslų buvo pakabinęs žudikų Stalino ir Muravjovo portretus, padėjo kapucinas brolis Mykolas, Paulių vienuolyno, 2017 m. įsikūrusio buvusioje mokykloje netoli Jurbarko, gvardijonas – vyresnysis. „Galėčiau tik interpretuoti, nes nežinau – kodėl. Aš pats galbūt taip neišdrįsčau. Bet kita vertus, gal kad malda nušviestų, atvertų akis ir širdį. Lygiai taip, kaip dabar Bažnyčia meldžiasi už Putiną – kad jam suteiktų atsivertimo malonę, kad nebūtų pražudyta jo siela. Galbūt maldų dėka bus išgelbėtos jų sielos? Nesu ekspretas, daugiau nežinau nei žinau, bet išliko fragmentai, kad tėvas Stanislovas niekada blogai neatsiliepė apie komunistus, nors pats nuo jų daug kentėjo. Melsdamasis lageriuose už juos, bandė apsaugoti ir savo sielą nuo neapykantos, nuo pykčio. Taip gyventi yra dorybė. Man patinka, kad jis su viltimi žvelgė į kiekvieną žmogų, teigė, kad esame visi broliai ir mums tik vienas Dievas Danguje. Jeigu mano brolis neteisingai gyvena, pabandysiu ateiti pas jį su meile, pasimelsti už jį. Bet čia jau yra žvelgimas į žmogų per tikėjimą“,– kalbėjo jis. Daugelį toks elgesys gali šokiruoti, nervinti, bet čia reikia matyti „skolą už sielą“. Daugelis ieško teismo čia ir dabar. Bet Evangelija mus moko žvelgti į žmogų Amžinybėje, kuria tiki ne visi“. Prisimindamas vieno šventojo kapucino žodžius, brolis Mykolas pridūrė, kad nė viename žmoguje nėra tiek purvo, kad per jį negalėtume pamatyti šviečiančio aukso, esančio jo sieloje. Dar daugiau. Mylėti priešą moko Popiežius Honorijus III savo bulėje Mažesniųjų Brolių regulai: „Patariu, primenu ir raginu savo brolius Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kad eidami per pasaulį, nesiginčytų, nesivaidytų, nei kitus teistų, bet tebūna ramūs, taikūs ir kuklūs, malonūs ir nuolankūs, kaip pridera su visais pagarbiai kalbantys. (…) Nerūstauti dėl kieno nors nuodėmių, kadangi rūstybė ir karščiavimasis jam ir kitiems trukdys mylėti. (…) Mylėti tuos, kurie mus persekioja, smerkia bei peikia, nes Viešpats sako: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už jus persekiojančius ir šmeižiančius“. „Palaiminti, kurie kenčia persekiojimus dėl teisybės, nes jų yra dangaus karalystė“.

Pauliai ir brolis Mykolas

Paulių vienuolynas – ant Mituvos kranto, švytintis rudens auksu ir ramybe.

Brolis Mykolas mane pasitinka kaip kiekvieną – kaip brolį ar sesę. Aprodo vienuolyno erdves, kuriose lydi Tėvo Stanislovo veidas didelėse įrėmintose fotografijose ant sienų. Brolis pasakoja, kad tas nuotraukas padovanojęs fotografas Algimantas Aleksandravičius. „Šita nuotrauka man labai patinka, nes matau tėvą Stanislovą bendraujantį su žmonėmis, ramų, besidžiaugiantį bendryste. Prieš dvejus metus, kai buvo minimas Pranciškaus Asyžiečio regulos jubiliejus, brolis Mykolas iš fotografo nuotraukas gavo dovanų. Jas išdidino ir papildė jo rašysena: „Pax Et Bonum“ (Taika ir Gėris), mažųjų brolių kapucinų credo,– taikos, ramybės ir gerumo Tėvas Stanislovas linkėdavo kiekvienam. Jei praradai turtą, primena brolis tėvo Stanislovo mintį, nieko tokio, jei praradai sveikatą – šis tas daugiau, bet jei praradai dvasinę ramybę, tu praradai viską. Nuotraukoje ir tėvo Stanislovo parašas su mažosiomis „fr“ raidėmis (trumpinys reiškia „Fratrum“ – „brolį“, bet ne „tėvą“ – „Pater“), po parašu lotyniškas ordino trumpinys „OFM cap.“ – „Ordo Fratrum Minorum Capucinorum“. Mūsų ordinas, pasakoja brolis Mykolas, yra ne Mažesniųjų tėvų, bet brolių ordinas. Jei vienuolis yra kunigas, jis gali būti vadinamas tėvu, į mane taip pat daug kas kreipiasi „tėve“. Su tuo nekovoju, bet pagal Pranciškaus mokymą ir mąstymą Tėvas yra vienas, o broliai mes visi, todėl ir įsteigtas Mažesniųjų brolių ordinas. Brolio Mykolo įsitikinimu, teisingiau tėvą Stanislovą būtų vadinti broliu, nes ir jis pats sakydavo: „Juk visi žmonės našlaičiai, ir kaip gera, kad yra visu savimi sakančių „TU”.

Įdomi Brolio Mykolo istorija.

2017 m. į Lietuvą atvykęs iš Suvalkų, išmokęs lietuvių kalbos, 2020 m. jis buvo paskirtas Paulių vienuolyno gvardijonu. Šį rudenį, rugsėjo 29-ąją, jis atšventė 40-ties metų jubiliejų, tą pačią dieną, kai Dotnuvoje paminėtos tėvo Stanislovo 105-osios gimimo metinės ir pristatyta M. Čepaitytės knyga, kurią jubiliejaus proga brolis Mykolas gavo dovanų. Tėvai jį norėję pavadinti Stanislovu – tėvo ir senelio vardu. Bet nusprendė, kad namie trečio Stanislovo nereikia, taigi pavadino Mykolu, vardu, kurį gimdamas atsinešė. Tėvas Stanislovas Dobrovolskis Mykolu buvo pakrikštytas. Iki atvykimo į Lietuvą brolis Mykolas apie tėvą Stanislovą nebuvo girdėjęs. Sutapimai, sako jis, tikrai neatsitiktiniai. Tėvas Stanislovas jam tapo dvasine atrama ir sektinu pavyzdžiu. Brolis Mykolas stengiasi, kad čia, Paulių vienuolyne, kaip ir Paberžėje, sielos atgaivą ir ramybę rastų visi, kurie jos stokoja ir ilgisi: „Kai važiavome pas Apvaizdos seseris į Uteną, sustojome Paberžėje, meldėmės prie Tėvo Stanislovo kapo už mūsų, kapucinų, misiją Lietuvoje už brolius kapucinus ir už šitą naują vietą, kad ir čia, Pauliuose, kaip ir Paberžėje, vyrautų tokia pati svetinga dvasia, kad žmonės čia važiuotų, rastų ramybę ir poilsį“.

Tėvas Stanislovas ir Rilkė

Tokia ir kapucinų vienuolio brolio Vincento Tamošausko, kuris čia dažnai apsilanko, idėja ir iniciatyva.

Brolis Vincentas tikriausiai pats didžiausias Tėvo Sanislovo apaštalas Lietuvoje. Būtent jo rūpesčiu Pauliuose 2018 metais pastatytas paminklas Seimo paskelbtiems Tėvo Stanislovo metams atminti – Lietuva tais metais minėjo ne tik valstybės, bet ir tėvo Stanislovo gimimo šimtmetį. Jei minėjo, vadinasi, Lietuva jį išgirdo ir įvertino. „Tėvas Stanislovas nepasiklydo istoriniuose verpetuose, jo nesužlugdė nei persekiojimai, nei tardymai, nei tremtis. Net ir po mirties jo gyvenimas „žiba kaip deimantas“. Tai ženklas mums visiems, kad krikščioniškos ir bendražmogiškos vertybės, kuriomis gyveno tėvas Stanislovas, yra patikimos“,- yra sakęs vienuolis brolis Vincentas 2018-aisiais, pridurdamas, jog tai – pati gražiausia ir geriausia šimtmečio žinia kiekvienam lietuviui.

Šį rudenį, spalio mėnesį, po Mišių už tėvą Stanislovą jo 105-ųjų metinių proga Dotnuvos bažnyčioje, knygos „Pater“ pristatymo metu, brolis Vincentas prisipažino – kuo labiau skaitau, kuo labiau gilinuosi į jį, tuo labiau klimpstu. Turėjo galvoje ir tėvo Stanislovo „Atsidūsėjimus“. Likus vos porai metų iki mirties, 2003-aisiais, tėvo Stanislovo poetiniai minčių proveržiai sudėti į knygą. Jų gelmės neišsemsi. Knygai pasirodžius religijotyrininkas, publicistas Gintaras Beresnevičius „Šiaurės Atėnuose“ rašė: „Tai atviri dvasiniai tekstai. Tai ne maldos, ne apmąstymai, tai buvimo įsprūdžiai, būties atodangos, siela, kuri nesislapsto už sąlygiškumo ir žodžių tvorų. Mums žodžiai duoti visokeriopam naudojimui, šiandien mes dažniausiai po jais slepiamės, o „Atsidūsėjimai“ atveria. Būties akimirkas, pastebėjimus, įžvalgas, viltis ir neviltis, ir vis dėlto pro viską prasišviečia šviesus horizontas ir amžinas kryžius“.

Dieve, Tu mūsų diena, tačiau Tu esi

Ne vien Šviesa, bet ir Tamsa. Dieve,

Tu esi ir Diena, ir Naktis. Ir Tavo šviesos saulė

Žemės vaikams kartais atrodo juoda.

Tamsi, bet kartu ir šviečianti.

Traukianti į save ir atstumianti.

Iš Tavęs sklinda gaivinanti šiluma, bet kartais

Aplink Tave yra nepakenčiamai šalta ir nyku.

Todėl ir Tavo rankų kūriniai

Yra kartu žavingi ir bjaurūs…

Visada keliaujant Tavo pėdomis per Tavo

Pasaulį, kai jau, rodos, surasime Tave,

Prieš mus vėl iškyla nesuprantamas,

Baisus atstumiantis Tavo visatos paslaptingumas.

„Atsidūsėjimai“ – Rainerio Marijos Rilkės poezijos, kaip būties gelmės, kaip tekančio laiko atspindys, refleksija. Rilkė į tėvo Stanislovo gyvenimą pasibeldė tolimame Žemaitkiemyje, kur buvo išsiųstas 1960-aisiais vėl kaip į tremtį – be teisės aukoti Mišias, skaityti pamokslus, klausytis išpažinčių. Šalia Rilkės vertimų jis pradėjo rašyti pamokslus „sau“. Rilkė tėvui Stanislovui buvo atspara ir atrama, gelbėjimosi šiaudas nuo vienatvės, padėjęs atsakyti į klausimus, kuriems atsakymo nerado nei teologinėse, nei filosofinėse knygose. Rilkę į Žmaitkiemį parsisiuntė vokiečių kalba, ėmė jį versti, naktimis ir dienomis ieškodamas lietuviškų žodžių atitikmenų. „Kai skaitai Rilkę, supranti, kad ir Dievas negali be Tavęs“,– sakydavo jis. A.Juozaitis savo knygoje rašo, kad „Rilkė Tėvui Stanislovui – teologinės ir filosofinės minties viršukalnė, jo poezija – XX amžiaus žmogaus brevijorius. 1992 m. spaudoje paskelbta pirmoji Tėvo Stanislovo versta R.M. Rilkės „Valandų knyga“.

Kasmet brolis Vincentas, keliaudamas per Tėvo Stanislovo buvimo vietas, jo atminimui rengia poezijos – meditacijos festivalius, skirtus R.M. Rilkės vertimų ir vietos poetų skaitymams. Tai paties tėvo Stanislovo dar sovietmečiu įdiegta tradicija. Ypač įsiminti šie skaitymai laimingiesiems, Naujuosius metus sutikusiems Paberžėje tais gūdžiais sovietų okupacijos metais. Pas lankytojus Tėvelis ateidavo likus gal pusvalandžiui iki vidurnakčio ir imdavo skaityti Rilkę. Pusiaunktyje nesustodavo, nepaklausdavo, kiek valandų. Ir niekam neateidavo į galvą mintis jį stabdyti, kad štai, jau išmušė dvylika! „Kažkoks kosminis virsmas vykdavo, jausdavai visa krūtine. Ir tik po dvylikos, kai Tėvelis nutildavo, sustodavome sugiedoti Lietuvos himną“, knygoje „Pater“ skaitome prisiminimus.

Laikas jam buvo Amžinybės dimensija. Praeitis, dabartis, akimirka jam buvo vienio dalys, kurių nesureikšmino. Ausį rėždavo žodžiai „praleisti“, dar baisiau – „užmušti“ laiką – „užmušdami laiką jūs užmušate savo gyvenimą“, sakydavo, primindamas apaštalo Pauliaus žodžius, kad „laiką reikia išpirkti“. Ir jis kantriai tą darė visą gyvenimą. Po Žemaitkiemio prikėlė Paberžę – šventąją Lietuvos Jeruzalę, kur daugiau nei prieš 100 metų į kovą prieš carinę priespaudą už nepriklausomos Lietuvos idėją ne tik su vėliava, bet ir su ginklu, net dalgiais žmones į sukilimą pakėlė čia tarnavęs kunigas Antanas Mackevičius, suimtas ir Muravjovo koriko nutarimu Kaune nuteistas mirties bausme pakariant. Tai štai kodėl Paberžės klebonijoje šalia Stalino portreto tėvas Stanislovas pakabino Muravjovą… „Tarybinė valdžia nė nenumanė, kur mane siunčia. Niekam nerūpėjo. Jai tik rūpėjo, kad čia užkampis“,– pasakos prisimindamas tuos laikus. Tuo tarpu Paberžė buvo ypač stiprios energetikos vieta.

Bet dar grįžkime prie R.M. Rilkės.

Šiemet, baigiantis spaliui, tėvo Stanislovo Rilkės poezijos vertimų festivalis užsuko į Vertimus. Atėjo pasiklausyti, savų posmų paskaityti tik kukli saujelė moterų. Dalyvavo ir Petrukas Pikčiūnas. Bet dalyvių skaičius visai nesvarbus. Rudens šaltis jau skverbėsi pro bažnyčios sienas, grubo rankos. Mišių aukoti atvažiavęs brolis Vincentas paguodė – Rilkės komfortiškoje aplinkoje skaityti neina! Atsiverčiau klaupte padėtą seną maldyną. Išleistas 1967 metais, kai jau Tėvelio čia seniai nebuvo. Po metrika rašalu užrašas vaiko ar seno žmogaus ranka: „Rilkė leista 23 sau… (turbūt sausio)“. Ką jis galėtų reikšti, atsakymo neradau. Bet pamąsčiau – juk vis tiek ženklas, kad tėvo Stanislovo dvasia iš čia niekur nepasitraukė. Iš Vertimų brolis Vincentas išskubėjo į Butkiškę – čia tėvo Stanislovo tarnystė prasidėjo jau po Juodeikių, Žemaitkiemo, Milašaičių. Paskutinis festivalio akordas nuskambėjo Paberžėje.

Pralenkęs laiką

Paberžei tėvas Stanislovas atidavė brandžiausią savo gyvenimo dalį – 24-erius metus nuo 1966-ųjų. Čia jam Rilkės išmokyti klausytis giedojo daiktai, paliesti rankų, vadinasi, Dievo, čia jam lyg Čiurlionio paveiksle švietė metalo saulutės, čia lyg žvaigždės spindėjo iš įvairiausių senų rakandų pagaminti žibintai, čia jis pats „ragavo“ ir kitus mokė „ragauti“ gyvenimą…

1990 m. vasaros pradžioje jo laukė naujas iššūkis – artimas bičiulis, seminarijos bendramokslis kardinolas Vincentas Sladkevičius jam uždėjo naują naštą ir įpareigojimą – prikelti Dotnuvos vienuolyną, kuris jau trejus metus nyko be tikrojo šeimininko. Tėvui Stanislovui, sulaukusiam septyniasdešimt dvejų, be galo sunku buvo skirtis su artima, išpuoselėta ir mylima Paberže. Bet kardinolas į tai tepasakė: „Žinai, kai jau labai gerai, tai negerai“. Tiek tebuvo paguodos.

Atsisveikinęs au kardinolu, jis tiesiai nužingsniavo į parduotuvę, nusipirko rudos vilnos audinio vienuolio kapucino abitui ir kibo į darbus. Nuo to laiko nesiskuto barzdos. Netrukus atėjo žinia iš kapucinų ordino Romoje – Dotnuvoje vienuolyną leido atkurti. Taigi grįžo ten, kur buvo pakrikštytas.

Po darbingiausių ir brangiausių tarnystės metų Dievui ir žmogui, 2005-aisiais po sunkios ligos Tėvas Stanislovas atgulė amžinojo poilsio Paberžės šventoriuje. Deja, jo noras būtent čia atsisivekinti su žemiškuoju pasauliu neišsipildė, Dievo valia buvo kita – jis mirė Kauno klinikose, iki paskutinės dienos laiminęs už palatos durų išsirikiavusias jį mylėjusių žmonių minias…

Bet Tėvo Stanislovo visaapimanti ir besąlygiška meilė kiekvienam jos ieškančiam kelią nušviečia ir šiandien. Jo giliamintiškas pastebėjimas, jog „revanšizmas yra baisus dalykas“, turėtų pasiekti visus vardan ateities. Jis nepritarė, net atvirai protestavo, kad būtų keliami KGB archyvai, kad vėl būtų ieškoma priešų tarp savų, nes, „atplėšus tas dėžes“, „išplitęs maras“ vėl pakels naują neapykantos bangą. Taip, Tėvas Stanislovas buvo iš tų, kuriam rūpėjo ne tik žmogaus, bet ir valstybės likimas. Nerimastingai jis priėmė Lietuvos stojimą į ES, kalbėjo, kad pirmiau valstybei reikėjo atsistoti ant kojų. Pranašavo savo artimiesiems, kad Lietuva, kaip gimė, taip ir numirs kartu su juo…

Po tėvo Stanislovo mirties savaitraštis „Nemunas“ rašė, kad kunigas Kazimieras Vasiliauskas, kardinolas Vincetas Sladkevičius ir Tėvas Stanislovas turėtų būti paskelbti palaimintaisiais ir šventaisiais.

Broliai kapucinai tuo rūpinasi – Krokuvos kapucinų provincijos, kuriai priklauso ir Lietuvos kapucinai, religinė valdžia nusprendė rinkti medžiagą ir liudijimus Tėvo Satnislovo beatifikacijos procesui pradėti.

Jį gerai pažinoję ir bendravę su juo drįsta sakyti, kad Tėvas Stanislovas, Mažesniųjų brolių kapucinų ordino vienuolis, kunigas, buvo pralenkęs laiką, jis buvo virš jo…