T>Stanislovas Dobrovolskis pimasis vertėjas Reinės Marijos Rilkės į lietuvių kalbą

(Vertė t. Stanislovas)

(Tai pirmieji poeto Rilkės poezijos vertimai į Lietuvių kalbą.Išlaikant autentišką vertimo t. Stanislovo mintį, to jis pats siekė, įkainuodamas ir įvertindamas kiekvieno žodžio vertę, neredagavome jo vertimų, kaip jis teigė: „„nachališkai“ pradėjau klijuoti žodžius ir žiūriu, kad Rilkė „išsiverčia“…Verčiant lyriką gali kai kas ir nubyrėti, nedidelė bėda. O filosofiniame eilėraštyje negali nubyrėti nei vienas žodelis“ (žurnalas „Pergalė“, 1990, nr. 8-9, p. 142.). T. Stanislovas siuntėsi skaitymui kai ką iš Sankt Peterburgo ir kaip šaltinį paduodame, jo kambaryje rastus poeto Rilkės poezijos tomus, kuriais T. Stanislovas Dobrovolskis naudojosi: Reine Maria Rilke, band (tomai) 1-2, Gedicht –Zyklen, Insel Verlag, Wiesbaden, 1955; t. III, Wiesbaden, 1957; t. IV, Frankfurt am Main; t. V, Frankfurt am Main, 1965. )

Apie fontanus

Dabar štai aš daug žinau apie fontanus,

neapsakomus medžius iš stiklo.

Galėčiau kalbėti lyg apie savąsias ašaras,

kurias aš sujaudintas didingų sapnų,

vieną kartą išliejau, o po to užmiršau.

Argi aš užmiršau, kad dangus tiesia

rankas

daugeliui daiktų ir veržiasi į sąmyšį?

Ar aš nemačiau nepalyginamą didybę,

kylančią sename parke priešais švelnius,

pilnus lūkesčių vakarus, – tarpe išnykstančių

giesmių, ateinančių iš svetimų mergaičių,

kurios išsiveržia iš melodijos

ir tampa realiomis ir, lyg jos turėtų

atspindėti atviruose tvenkiniuose?

Aš betgi privalau tik atsiminti apie visa tai,

kas įvyko prie fontanų ir prie manęs, –

kada aš juntu ir kritimo svorį,

kuriame aš vėl vandenį pamačiau.

Tai gali meilė…

Kaipgi ta meilė atėjo?

Ar kaip saulė, ar kaip gėlių šypsnys,

o gal kaip malda? – Papasakok.

Lyg švytinti laimė ji nukrito iš

dangaus

ir pakibo su išskėstais sparnais didingai

virš mano pražydusios sielos…

Ji neturėjo jokios istorijos

Ji neturėjo jokios istorijos

be įvykių slinko metai po metų –

o štai su nuostabia šviesa…

Atėjo meilė ar kas tai buvo?

Ir tada ji pamatė save bailiai pasklidusią,

o štai tvenkinys prieš jos namą…

Atrodo prasidėjo koks tai sapnas,

likimas išplaukė iš jos.

Meilės daina

Kaip man laikyti savo sielą,

kad ji tavęs nepaliestų? Kaip man

ją perkelti, aplenkiant tave, į kitus daiktus?

Labai norėčiau ją perkelti

į tamsumą prie kažko pražuvusio tamsoj,

svetimoj, tylioj vietovėje,

kuri nepasklistų tolyn, kada gelmės tolyn

sklinda.

O betgi viskas, kas mus paliečia, tave ir

mane,

suglaudžia mus į viena, lyg stygų stovas,

kurs iš dviejų stygų vieną balsą iššaukia.

Ant kokio smuiko mes esame užtempti?

Ir koks gi smuikininkas laiko mus rankoj?

O saldžioji giesmė!

…Bet tai, šią mirtį

ištisą mirtį, dar prieš gyvenimą,

taip švelniai savy talpinti ir nebūti

piktu,

tai yra kažkas neaprašomo…

Iš Duino elegijų

Su pilnomis akimis žvelgia tvarinija:

tai kas atvira. Tik mūsų akys yra

lyg apgręžtos ir pastatytos aplink ją

lyg kritimas, aplink jos laisvą išėjimą.

Kas yra lanke, tai žinome mes vien

iš gyvulio veido; nes jau mažą vaiką

mes apgręžiame ir priverčiame, kad jis

žvelgtų atgal į pavidalą, o ne į tai, kas

atvira.

O tai gyvulio veide yra taip gilu. Laisvi jie

nuo mirties.

Ją tik mes matome: laisvas gyvulys

savo žuvimą visad turi už savęs,

o prieš save Dievą, o jei einame, tada einame

į amžinybę, taip tai eina šuliniai.

Iš Orfėjaus sonetų

XXII sonetas

Mes esame varovai.

O betgi laiko žingsnius

jūs laikysite mažmožiu

tame, kurs visad išlieka.

Visa tai, kas skuba,

praeis greit pro šalį,

nes tik tai, kas išlieka,

pašventina mus.

Jaunikaičiai, neišmeskite

drąsos į greitumą,

nei bandykite pabėgti.

Juk viskas yra ramumoj;

tamsa ir šviesa,

gėlės ir knyga.

Vėl iš naujo susitikdami su kūdikystės

daiktais,

mokomės mes vėl su savimi susitikti,

nors mes žinom, kad dienos slenka,

o betgi pajutome, kad ir mes

slenkame.

Jūs vadinate siela…

Ką jūs vadinate siela, ar tai, kas

jumyse taip bailiai čirpsi? Tai, kas kaip

kvailio skambučiai

maldauja pritarimo ir siekia kilmingumo,

betgi miršta galų gale taip skurdžia mirtimi

smilkaluose gotiškų koplyčių.

Ar tai vadinate siela?

Žvelgiu į mėlyną naktį, gegužio

apsnigtą,

kurioje pasauliai į tolimus kelius

sklinda;

man atrodo: aš turiu su savimi dalį

amžinybės

savo krūtinėje. Tai vis nerimsta ir

šaukia,

nori prasiveržti, nori su jais suktis…

Ir tai yra siela.

Neleisk man iš tavo lūpų gerti,

nes iš lūpų aš gėriau atsižadėjimą.

Neleisk man paskęsti tavo rankose,

nes mane rankos neapglėbs.

Didinga yra mirtis

Didinga yra mirtis.

Mes esame

josios besijuokiančios lūpos.

Manome esą vidury gyvenime,

o ji išdrįsta

pravirkti mūsų tarpe.

Inicialai

Vis atiduoki savo grožį

neskaičiuodama nei kalbėdama.

Tu tyli. Jis kalba už tave. Aš esu.

Ir ateina tūkstančiais prasmių,

Ateina pagaliau į kiekvieną.

Iš Orfėjaus sonetų

XXIV sonetas

Argi reiktų atmesti taip labai seną draugystę

su didžiais, niekad neviliojančiais dievais,

vien dėl to, kad jie nepažįsta plieno, kurį mes

rūpestingai gaminam. Argi užtenka jų ieškoti

vien paveiksluose?

Ach tie galiūnai draugai! Jie atėmė

mums mirusius. Jie nejuda prie mūsų

ratų.

Kaip toli nustūmėm mes savo pokylius,

o taipgi maudykles. O, be to, jų jau per

lėtus pasiuntinius

mes vis pralenkiame. Vis vienišesni ir

tik viens kitam atiduoti, viens kito nepažindami

nebevaikštom takais taip mandrai,

bet tik kaip laipsniai. Vien tik garo katiluose

dega kadaise buvusi ugnis ir kala plaktukai,

kurie vis didėja. O mes vis nustojam jėgų

it plaukikai.

Dienos, berods, jos mums išskysta

o betgi jos pamažu vėl į mus įslenka,

juk mes permainom visus laikus;

nes juk mes taip trokštam būti…

O gyvenime, gyvenime, nuostabus laike,

nuo priešingybės į priešingybę pereinąs

slinktyje taip dažnai blogas, toks sunkus,

toks slenkąs,

o štai kartais taip neišpasakytai

su išskėstais sparnais prilygsti angelui:

O nesuprantamasai, o gyvenimo laike.

Iš visų labiausiai išdrįstų egzistencijų

argi viena iš jų gali būti karštesnė ir

drąsesnė.

Mes stovime ir lūkesčiuojame prie savo

ribų

ir kažką Neatpažįstamo įtraukiame

į save.

Mirties patirtis

Mes nieko nežinome apie tą pasišalinimą,

kurs su mumis nesidalina. Neturime mes jokio

pagrindo

parodyti nustebimą, meilę arba neapykantą

šiai mirčiai. Juk ją toji kaukė

tragiško verksmo taip nepaprastai iškraipo.

Dar pasaulis yra pilnas rolių, kurias mes

vaidiname.

Iki kolei mes rūpinomės, ar mes patikome,

štai vaidina ir mirtis, nors ji nepatinka.

Bet kai tu nuėjai, tada į šią sceną

per aną plyšį įsiliejo bruožas tikrenybės,

per plyšį, pro kurį tu praėjai; želia tikra žaluma,

tikras saulės spindulys, tikras miškas.

Mes vaidiname toliau. Baimindamiesi išsakome

tai, ką sunkiai išmokome, o taipgi judesius

tai šen, tai ten įterpdami; o betgi tavoji nuo mūsų

nutolusi

iš mūsų skeveldros atskilusi būtis.

Kartais gali mus užklupti lyg kokia žinia,

atklydusi nuo anos tikrenybės,

ir štai vieną akimirką mes įsijautę,

vaidiname gyvenimą, nebegalvodami apie

plojimus.

Vienatvė

Vienatvė tai kaip lietus.

Ji pakyla nuo jūrų vakarop;

nuo lygumų taip tolimų, nepasiekiamų,

kyla į dangų, kurs visad buvo jos.

O tik tada nuo dangaus krinta ant

miesto.

Lyja žemyn sambrėškio valandomis,

kada visos gatvės atsigręžia į rytą

ir kada kūnai nieko nesuradę,

nusivylę ir liūdni viens nuo kito nusigręžia,

ir kada žmonės, viens kito nekęsdami,

vienoje lovoje privalo miegoti:

tada vienatvė eina upokšniais…

Malda

Naktis, tyli naktis, į kurią įvyturiuoti

ryškiai balti daiktai, raudoni, margi daiktai,

išmėtytos spalvos, kurios yra pakeltos

į vieną tamsumą, Vieną Tylumą, – atvesk

pagaliau ir mane į santykį su Dauguma,

kurią tu pasisavini ir perkalbi. Gal mano jausmai

dar per daug žaidžia su šviesa?

Kodėl gi mano žvilgsnį taip dažnai

trukdo ir blaško aplinkos daiktai?

Spręsk pagal mano rankas,

argi jos jau nerimo lyg daiktas ir įrankis?

Štai ir žiedas toks paprastas

ant mano rankos, o šviesa štai,

pilna pasitikėjimo, pasklido virš jo,

lyg tai jis būtų kelias, kur nors apšviestas,

o betgi į šonus eis tik kai bus tamsu?

Aš taip bijausi

Aš taip bijausi žmonių žodžių,

jie taip ryškiai viską nusako.

Štai šis vadinasi šunimi, o štai čia namas,

o čia pradžia, o ten galas.

Man baugu jų sąmojaus, jų žaismo su

pašaipa,

jie žino visa, kas bus ir buvo;

jau jiems joks kalnas nebenuostabus;

jų sodelis ir kiemelis rubežiuojasi su Dievu.

O aš taip noriu perspėti ir stabdyti: stovėkite

atokiau.

Man taip miela klausytis, kaip gieda daiktai.

O jūs juos paliečiate: jie sustingsta ir apkursta.

Jūs man visus daiktus apverčiate.