(Rekolekcijos)
Kaip tai būtų juokinga, jei mes nuneštume laikrodininkui savo sustojusį laikrodį, o jis ištisą valandą valytų ciferblatą, o nepažvelgtų, ar kartais nesulūžo laikrodžio spyruoklė. Galimas dalykas, kad laikrodis sustojo ir dėl kitų priežasčių, bet, visų pirma, reikia pažiūrėti, ar tvarkoje spyruoklė. Kiekvienos rekolekcijos – tai yra atgailos dienos. Žmonės ruošiasi velykinei išpažinčiai. Tai yra remonto dienos. Kiekvienas iš mūsų pasižiūri į savo sielą ir mato joje sunaikinimą. Štai aš kasdieną darausi savanaudiškesnis, vis nekantresnis, gašlesnis. Man tai nėra naudinga, bet kuomet pažvelgiame į pasaulį, su pasibaisėjimu matome žmonijos baisų apsunkėjimą. ,,Pasaulis guli pagonybėje!” Taip poetiškai prabyla mūsų objektyvus, nuosekliai ramus Šv. Raštas. Idant nesumažėtų, nepavirstų į griuvėsius žmogaus asmuo, idant žmonija nesusinaikintų. Šv. Rašte yra taip nuostabiai, taip aiškiai pasakyta: ,,Žemė yra naikinte sunaikinta, nes nėra nei vieno, kuris permąstytų savo širdyje“ (Jn). Susimąstymas, apsigalvojimas. Štai išsigelbėjimas! Trumputė filosofijos pamoka – rekolekcijų pradžioje.
Jeigu Visatą galima pavadinti daiktavardžiu, tai mąstantis, galvojantis žmogus yra laikrodžio spyruoklė. Šv. Raštas mums taip aiškiai nurodė pasaulio blogio šaknį. Mes, Bažnyčia, su pasididžiavimu saugome ir skelbiame šios pasaulio problemos sprendimą. Mes su pasididžiavimu savinamės sau funkciją užsukti ir remontuoti ne ciferblatą, ne laikrodžio grandinėlę, ne laikrodžio rodykles ar stikliukus, bet mes remontuojame pačią spyruoklę, t. y. tai, kas yra viduje, paslėpta kaip ir laikrodžio spyruoklė – pačią žmogaus sielą. Mes su pagarba žiūrime į visus kitus Meistrus, kuriuo remontuoja visas kitas Visatos laikrodžio dalis, nes be jų spyruoklė kaip parodytų valandas, jei nebūtų ciferblato. Žiūrėk, kaip viskas pas tave apmirę, nieko nebesieki, viskas tau nešventa. Sustok, susimąstyk, atrask gyvenimo prasmę. Pamilai vėl gyvenimą ir tai bus tau lyg …. Amen. (Milašaičiai)