T. Stanislovas Dobrovolskis OFMCap „Maldos namai“ (p. 1568)

Labai mes užpyktume, jei kurio nors miesto taryba paimtų ir nuimtų visas iškabas nuo įstaigų, įmonių ir krautuvių. Ir kokiu būdu surastumei tada draudimo įstaigą ar kirpyklą?

Yra tačiau kiekviename miestely didžiulis pastatas visai be užrašo. Tai bažnyčia. Jai, po teisybei, ir nereiktų užrašo, nes ji, kaip taisyklė, turi bokštus su kryžiais, ir iš tolo matosi, kad čia bažnyčia.

Ryškus, milžiniškas pastatas buvo Saliamono statytoji šventovė. O betgi Kristui taip suskaudo širdį, kad žmonės užmiršo, kuriam tikslui ji pastatyta. Jis nenutapė naujos iškabos, bet pasakė anuos žodžius, kuriuos mūsų protėviai mėgdavo užrašyti ant bažnyčių pastatų: ,,Mano namai, maldos namai.“

Jeigu porai dienų užsidarytų kirpykla kuriame nors miestely, mes truputį pamurmėtume, bet šiaip jau tai dėl to niekas nemirs ir nesusirgs. Taipgi nieko baisaus neįvyks, jei pora savaičių dėl remonto neveiks kinas ar šokių salė. O betgi jei pora savaičių neveiktų nei malūnas, nei kepykla. Štai iš karto badas…

Kuomet Dievo Sūnus atėjo žemėn kaipo Atitaisytojas Dievo sukurtojo pasaulio, Jis pro daugelį žmonių įmonių ar institucijų praėjo tylomis. Negrūmojo okupacinės kariuomenės kareiviams Jeruzalėje, o netgi Kafarnaumo garnizono karininkui išgydė vaiką. Nekeikė muitinės liūno, o netgi vieną iš muitininkų pašaukė į apaštalus…

O betgi kuomet įėjo į šventyklą, išseko Jo dieviškai beribis romumas ir pakantumas. Vienui vieną kartą Jis griebėsi rimbo…

Tas, kurs neapvertė Zakiejaus iždinės nei Mato rašomojo muitinės stalo, apvertė betgi stalus šventykloje.

Kaip tai galima neiškabinti šios dieviškos Išminties nustatytos iškabos mūsų šventyklose! Kad kartais neįeitų čia Kristaus išvarytieji laivininkai ir prekybininkai. Tai Jo namai. Čia mes susitinkame su Juo. Žinoma, ir prie bulvių skutimo galima, kartais, pajusti Jo artybę. Tačiau toji daiktų žodžių gausybė dažnai neleidžia mums susitikti su savimi. Čia jau nebėra nieko, kas mums kliudo įeiti į save. O ten, širdies gelmėse, mes susitiksime su Juo. Nors viskas Jis, bet šie namai ypatingai Jį priartina žmonėms. Tai mūsų namai. Ach, ko tas žmogus nesuranda? Visur jo ranka ieško: ir po žeme, ir virš debesų. O kaip pametime ir užmirštame save! (……) Amen.