(Straispnis pasirodė ir 2024 m. birželio 14 d. „XXI amžiaus” priede „Katalikai” )
Kažkas yra vaizdžiai pasakęs, jog istorija yra tarsi purvina kiaulė, kuri dažnai nugula savo paršiukus. Perskaičius istoriko Arūno Streikaus teiginius jo straipsnyje „Dvasininkija sovietmečiu“, galima būtų manyti, jog tas posakis tiktų kai kuriems istorikams, kurie išsigalvoja (gimdo) fikcinius personažus ir paskui juos traiško savo titulų, pseudo argumentų ir abejotinos sąžinės svoriu. Straipsnis paliko silpno moksliškai ir ideologiškai apsakymėlio įspūdį, kuriame atvirai demonstruojama tarybinė pasaulėžiūra, išsilavinimo spragos, nesąžiningo manipuliavimo taktika ir loginiai nesklandumai.
Tame savo opuse Streikus tarp kitų temų svarsto apie kunigą Algirdą Mykolą Dobrovolskį, kuris kaip vienuolis buvo gavęs Stanislovo vardą (panašiai kardinolas Bergoglio po išrinkimo popiežiumi pasirinko Pranciškaus vardą). Iš bendro išsilavinimo istorikui vertėtų žinoti, jog vardo keitimas krikščionybėje yra apaštalinius laikus siekianti tradicija, ir tai ne liaudis davė tą vardą, kaip teigia Streikus.
Sakytum, toks istoriko uždavinys – domėtis ir pasakoti. Ėmė ir papasakojo mums apie t. Stanislovą. Tai darome ir mes, kurie pažinojome jį betarpiškai. Deja, istorikas Streikus nerado kitų tiesioginių šaltinių kaip tik vieną abejotiną dokumentą KGB archyve (koks aplaidumas ir neatsakingumas, kad nepasidomėta gausiais antriniais šaltiniais). Galima būtų mums, ne istorikams, prikišti kritinės refleksijos ir racionaliai pagilintos analizės trūkumą, tačiau profesionaliam istorikui priskaldžius tiek išvadų iš vieno KGB dokumento, negalime susiturėti nuo išvadų, kad Streikaus naracija yra šališka ir prasilenkia su objektyvumu.
Ar vienas KGB popiergalis, kuriuo mosuoja Streikus, jau yra pakankamas pagrindas faktui konstatuoti? Juk istorikų tarpe galioja nerašyta taisyklė, jog vienas šaltinis nėra pakankamas pagrindas istorinei rekonstrukcijai atlikti. Be to, istorinis faktas nėra toks paprastas ir vienareikšmiškas, tai daugialypė konstrukcija, kurią didžiąja dalimi kuria pavieni istorikai ar jų grupės. Ar faktas yra tikras, įvykęs, lemia dar kiti dalykai: ar tapo užrašytas, kur užrašytas, kieno užrašytas, kokiu tikslu užrašytas, kokiomis aplinkybėmis, kieno atskleistas ir paskelbtas? Kokia įdomi sekvencija: faktas tampa istoriniu faktu, tada istoriografiniu faktu, kuris savo ruožtu tampa interpretaciniu faktu istoriko galvoje ir paskui popieriniu faktu leidiniuose. Taigi, Streikaus straispnis buvo ne apie istorinį faktą, bet apie tai, ką ir kaip jis galvoja. Pasirodo, jog identiškai KGB dokumentui. Būtų buvę sąžiningiau ir moksliškiau atlikti išsamesnę istorinių šaltinių kritinę analizę nei leistis į akivaizdžiai nesąžiningą, nedraugišką ir per daug plačią interpretaciją t. Stanislovo atžvilgiu.
Čia man prisimena klasikinis Aristotelio apibrėžimas, kad jei kas teigia, kad kažkas yra, ir tai iš tikrųjų yra, tuomet tai yra tiesa. Ir atvirkščiai. Ar Streikaus straispnyje apie t. Stanislovą buvo pasakyta tiesa? Čia akivaizdžiai matome problemą, kaip naujausios istorijos tyrinėtojas Streikus išskaitė informaciją iš to vienintelio rašytinio KGB šaltinio. Jo teiginys yra identiškas teiginiui iš KGB dokumento, kurį jis nekritiškai pasirinko kaip pirminį, betarpišką ir bazinį. Deja, susidaro įspūdis, jog Streikui KGB yra vienintelė tiesos nešėja. Tuo patikėti nevalia ir tiesos atskleidimo problemos čia tik prasideda. Antai, Streikaus minima tariama t. Stanislovo išvirkavimo bendrininkė buvo apklausta kelis kartus palyginti nesenai ir betarpiškai, ir visus KGB keliamus kaltinimus ji atmetė kaip prieštaraujančius įvykių sekai. Streikus mini kunigą Leoną Šapoką, nužudytą, pasak jo „neklystamo“ KGB šaltinio, dėl seksualinio priekabiavimo. Tuo tarpu dar gyvi esantys liudininkai, pavyzdžiui vysk. Kauneckas, buvę parapijiečiai dalyvavo žudikų teisme, kurio medžiagoje nebuvo nė žodžio apie Streikaus minimą nužudymo priežastį. Kaltinimai pasirodė po jo mirties ir teismo proceso. Analogišku galima laikyti kitą įvykį, kai KGB savo raportuose apkaltino kun. Juozą Zdebskį sirgus venerinėmis ligomis. Tuo tarpu liudininkai teigia, jog kunigas patyrė cheminį nudeginimą, papylus ant jo automobilio sėdynės cheminių medžiagų, idant jį diskredituotų. Įvairių KGB taikytų būdų diskredituoti dvasininkus buvo ir daugiau. Kuo patikėsime: budeliu ar aukomis, svetimųjų mums rašoma istorija ar savųjų žmonių liudijimu?
Dar vis postsovietinės istorijos įtaka čia yra akivaizdi, jog faktai interpretuojami bažnyčios ir dvasininkijos nenaudai, jog neturime savo istorijos, tačiau nekritiškai priimame svetimųjų ir priešų apie mus rašomą istoriją. Istorikų tiesos dažnai yra labiau konsensinės nei realios, deja, pas mus dar vis turi tarybinės ideologijos atspalvį.
Esminis kiekvieno istoriko darbo etapas yra istorinių šaltinių kritinė analizė, siekianti įvertinti šaltinių patikimumą, autentiškumą, vertingumą. Čia tiriami tokie aspektai kaip šaltinio kilmė, šaltinių kilmės istorinis, visuomeninis, kultūrinis kontekstas, kam skirtas ir kokiu tikslu atsirado vienas ar kitas šaltinis (propagandiniu, informaciniu, edukaciniu ir pan.). Kokį požiūrį ir nusistatymus turėjo šaltinio autorius; ar konkretus šaltinis neprieštarauja kitiems šaltiniams ir mokslinėms išvadoms? Kur visa tai Streikaus teiginiuose atsispindi? Kodėl Streikus nepasidomėjo bent buvusio policijos tyrėjo komisaro Augaus išsamiu tyrimu, pristatytu knygoje „Tėvas Stanislovas KGB gniaužtuose“? Streikaus skelbiamas žinojimas, panašu, remiasi jo prielaidomis ir spekuliacijomis.
Tiriant istorinius šaltinius istorikai dalyvauja istorinės atminties kūrimo procese, kuri yra esminė visuomeninės tapatybės ir sąmonės formavime. Istorija didžiąja dalimi yra interpretacijų laukas ir rezultatas, todėl kiekviena valstybė turėtų būti suinteresuota ją interpretuoti savo stabilumo, vienybės, pasitikėjimo ir pasididžiavimo tikslu, o ne susiskaldymo ir priešiškumo. Deja, susidaro įspūdis, kad Streikus suinterpretavo t. Stanislovo sudėtingą ir sunkų gyvenimą, jo nuopelnus kaip tikras sovietinis istorikas, kaip komjaunuolis, kuriam bažnyčia ir dvasininkija yra atsilikimo ir blogio vieta. Kaip žema toliau teplioti kilnius Lietuvos ir bažnyčios žmones KGB pagamintu purvu ir prisidėti prie tolimesnio visuomenės demoralizavimo… Po šito straipsnio tapo neaišku, kam tarnauja Lietuvos Respublikos piliečių finansuojamas istorijos mokslas.
kun. dr. O.P.Volskis