Kai istorikas ir redaktorius suklumpa, užkliuvę už KGB šaltinio
Šių metų kovo mėnesio “Artumos” žurnale buvo publikuotas istoriko prof. Arūno Streikaus straipsnis “Dvasininkija sovietmečiu”. Jame istorikas kelias eilutes paskyrė ir ( citata ) “apie visuomenėje gerai žinomą dvasininką, kunigą Mykolą Dobrovolskį OFM Cap.,…Šį atvejį ten paminėjau kaip pavyzdį, iliustruojantį KGB veikimo metodus, dėl kurių kunigai pakliūdavo į šios institucijos spęstus spąstus.”
Istorikas ir pats pabandė vėliau apsidrausti, kad jo cituotas vienas vienintelis KGB šaltinis apie tėvo Stanislovo OFM Cap., kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio, verbavimą tapti KGB agentu nesuteikia pagrindo daryti kokias nors rimtesnes ar juo labiau vienareikšmiškas išvadas apie tokios istorijos tikrumą ar netikrumą. Tam reikalingi papildomi tyrimai.
Žinia, ir “Artumos” redaktorius Darius Chmieliauskas, matydamas, jog ši šiame žurnale istoriko A. Streikaus pateiktoji vieno KGB šaltinio subjektyvi, kaip pats istorikas prisipažįsta, interpretacija sukėlė labai neigiamas dalies skaitytojų reakcijas, pats pakomentavo ją jau štai taip ( cituoju ):
“Suprantama, skaudu, kai įvardijamas konkretus dvasininkas, juolab toks, kurį dar daugelis pamena kaip nuostabų, bet, pasirodo, ir jis galėjo piktnaudžiauti, pasinaudoti savo padėtimi Bažnyčioje, o tai galėjo jį dar labiau supančioti ir į kitas nuodėmes nuvesti…”
Dabar jau būtų klausimas istorikui A. Streikui visiškai paprastas: ar “Artumos” redaktorius galėjo štai taip perinterpretuoti vieno nepatikrinto KGB šaltinio pagrindu paremtas istoriko eilutes apie tėvą Stanislovą, kaip, pasirodo, piktnaudžiavusį savo padėtimi Bažnyčioje ir galimai ėjusį į kitas nuodėmes.
Tiesa, ir istorikas A. Streikus, nors prisipažindamas, jog jo subjektyvi šaltinio interpretacija negali būti vertinama kaip “tvirtinimas apie istorinę tikrovę”, pats staiga teigia, “kad čia rašoma apie daugiau ar mažiau realias aplinkybes”.
KGB šaltinių apie darbą su dvasininkija – vos vienas kitas, bet ar to pakanka daryti štai tokias prielaidas apie kažkokias realias aplinkybes. Nebent apie tai, jog visi dvasininkai buvo šių sovietmečio ateizmo aplinkybių saistomi.
Suprantama, “Artumos” žurnalo straipsnis nėra mokslinio pobūdžio, o ir A. Streikaus publikacija skirta ne mokslininkų auditorijai, kuri galėtų diskutuoti apie tai, ar hipotezė apie daugiau ar mažiau realias aplinkybes išplaukia iš vieno KGB šaltinio ar ne. Mokslininkai, pasinaudoję kritinės analizės metodais, tikrai pateiktų savo įžvalgas apie galimą tokio KGB šaltinio realumą ar jo neatitikimą tikrovei. Tad ir hipotezių būtų nemažai, žinant koks aplamai KGB šaltinių patikimumo laipsnis.
Bet juk žurnalas skiriamas plačiai auditorijai. Tad nenuostabu, kad dalies skaitytojų reakcija į publikaciją buvo labai audringa. Ir štai istorikas A. Streikus, pats pripažindamas savo interpretacijų subjektyvumą bei abejotiną vieno šaltinio objektyvumą, staiga pareiškia ( cituoju ):
“ Atkaklūs bandymai ginti mitologizuotas tos daugeliu požiūriu tikrai herojiškos epochos figūras, užuot diskutavus apie ją iš esmės, irgi tuomet atrodo kaip ne visai sąžiningas “čekių išrašinėjimas” iš paveldėtos sąskaitos”.
Štai taip, tėvas Stanislovas yra mitologizuota figūra, tiesa, nors istorikui ir pripažįstant tos epochos herojiškumą. Ir kviečiant diskutuoti apie ją iš esmės. Bet reakcija į publikaciją vadinama “čekių išrašinejimu”. Negi tik tiek. O jei tai reakcija į abejotinu šaltiniu paremtą tėvo Stanislovo diskreditavimą. Kaip tuomet su tais “čekiais” reikia elgtis.
Ką gi, mėginkime eiti prie esmės. Tad pirmiausia pradėsiu nuo paties tėvo Stanislovo. Štai ištrauka iš jo homilijos “Šventasis Pranciškus Lukiškių aikštėje”: “Šiame pastate buvo liūdna įstaiga, trumpai vadinama KGB. Tūkstančius žmonių su lapeliais čia pašaukdavo, atvesdavo arba atveždavo ir prievartaudavo. Kiek čia sužeista sąžinių, sulaužyta gyvenimų, pražudyta svajonių, sumanymų, vilčių! Baisi tai buvo įstaiga, baisesnė už bet kokį kalėjimą: kalėjime bent sąžinės neliečia, o čia taikydavosi kaip tik į ją, trypdavo pačią švenčiausią žmogaus dalį.”
“Milijonai bjaurių lapelių, kuriuos išprievartautieji, prie sienos prispaustieji žmonės turėdavo pasirašyti, konteineriais išvežė į Syktyvkarą…ir tik po šimto metų tuos šlykščius, bjaurius lapelius būtų galėję vartyti, tyrinėti istorikai.”
Štai koks tikslus atsakymas tiek “Artumos” redaktoriui D. Chmieliauskui, tiek ir istorikui A. Streikui. Ir realybės suvokimo prasme, ir moraline prasme, ir istorinės metodologijos prasme. Štai kuo reikia vadovautis, jei imamasi nagrinėti labai prieštaringus KGB šaltinius. Ir moralizuoti “apie įvardijamus konkrečius dvasininkus”.
Ne, tėvas Stanislovas – ne mitologizuota figūra! Jis puikiai žino, kuo skiriasi KGB persekiojimai nuo buvimo kalėjime ar lageriuose. Daug geriau už istoriką ir redaktorių.
Gerai atsimenu tą 1980 – 1983 metų laiką, kai jį ir vėl terorizavo Kėdainių KGB. Lankiau jį Paberžėje, jis perduodavo man žinias apie tai, ką Kėdainių KGB nori išgauti, kam gali grėsti pavojus, kaip ir ką jis stengiasi pridengti, kad tiems žmonėms negrėstų persekiojimai, o gal kalėjimas. Tikras faktas – gal gali istorikas pateikti medžiagą, jog tų tardymų metu kažkas buvo išduotas, įskųstas ar nukentėjęs. Aš nebuvau, nors lankiau tėvą Stanislovą. Apie mano apsilankymus KGB pranešė agentai.
Tėvas Stanislovas, atlaikydamas KGB spaudimą, pasakydavo jį lankantiems žmonėms apie jo sekimą, apie telefono paklausymą, apie galimus agentus. Ir pagaliau jis priėmė sprendimą nevykti į Kėdainių KGB, o Paberžėje iškabinti lenteles su užrašu “ GETAS”.
Tai labai išgąsdino Kėdainių KGB, spaudimas jam 1983 m. liovėsi. Tai aš liudiju, kaip tų pokalbių dalyvis ir tos tėvo Stanislovo minties palaikytojas. Aš taip pat buvau KGB Ignalinoje ir Vilniuje apklaustas, bet ne tėvo Stanislovo dėka.
Tiesa, kad visi mes nuodėmingi. Ir vėl tėvo Stanislovo žodžiai :”Kiek pančių, kiek pančių…Kaip sunku atsiplėšti nuo gašlumo pančių, nuo pinigų, nuo karjeros, nuo puikybės…Kaip dažnai pranašai siunčiami vien tam, kad pasakytų belaisviams, jog jie belaisviai…O tie žodžiai…Retai, retai kuris nors iš mūsų yra verkęs ar aimanavęs nuo smūgių, o kiek sykių kentėta dantis sukandus nuo žodžių…” Ar istorikui ir redaktoriui nederėtų apie tą žodžių sukeliamą kančią pamąstyti.
Jei tėvas Stanislovas būtų neatlaikęs to KGB spaudimo, tų kompromitacijų, to prievartavimo teikti jiems informaciją, argi jis būtų tapęs mūsų Atgimimo Dvasiniu įkvėpėju. Juo labiau, kad po Nepriklausomybės atkūrimo jis drąsiai stojo skriaudžiamųjų pusėn. O tai labai nepatiko tuometiniams laisvo kapitalizmo apaštalams. Nebijojo jis net dalies pašaukimo brolių kunigų pasmerkimų ar užgauliojimų. Ne, jis buvo mažutėlių tarnas, jis tuo tarnu ir liko.
Jis liko ištikimas Šventojo Pranciškaus maldai: “ VIEŠPATIE, PADARYK MANE savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida…”
Tai yra tikroji tėvo Stanislovo esmė. Tai reikia visada turėti prieš akis, kai bandome nagrinėti nepatikimą KGB šaltinį, kai norime nesuklupti, užkliuvę už tokios KBG pažymos. Deja, istorikui ir redaktoriui to nepavyko išvengti, jie užkliuvo. Bet juk tikėjimas, viltis ir meilė tikrai gali padėti ir padės jiems ištaisyti tas klaidas.
Vytenis Andriukaitis