Šventajame Rašte rašoma, kad medį pažinsite iš vaisių. Tai reiškia, kad kaip medis yra pažįstamas iš vaisių, taip žmogus yra pažįstamas iš darbų. Medis nėra pažįstamas iš to, ką apie jį kas nors parašo, ar tarkime iš to, ką apie jį kalba politikai, ar kokie kiti suinteresuoti žmonės – bet tik iš savo paties nešamų vaisių.
Tėvo Stanislovo vaisiai yra neabejotini. Yra daugybės žmonių liudijimai, apie tai, kad pas tėvą Stanislovą buvo laukiami visi, pradedant gyvenimo paribiuose atsidūrusiais ar net priklausomybėse paskendusiais žmonėmis ir baigiant žinomais meninikais, visuomenės veikėjais ir politikais. Ir visi buvo vienodai laukiami bei priimami. Daugybė žmonių pas tėvą Stanislovą rasdavo ramybės ir dvasinio polisio kampelį, kur galėdavo tiesiog būti savimi, pailsėti, prisiliesti prie Dievo žmogaus, permąstyti savo gyvenimą. Yra daugybė liudijimų apie seno savo gyvenimo ar net priklausomybių atsisakymą ir gyvenimo pradėjimą naujai.
Tai tokie yra tėvo Stanislovo vaisiai.
Jei kalbėti apie kaltinimus tėvui Stanislovui bendradarbiavus su KBG, tai čia, sakyčiau, vėl remtis tuo pačiu Švento Rašto kvietimu žiūrėti į medžio nešamus vaisius.
Tas rastas popieriaus lapas, kuriame neva kgb darbuotojo buvo rašoma apie tėvo Stanislovo užverbavimą, nėra vaisius. Šis raštas pats savaime nieko nereiškia, jis gali būti ir visiškai kgb darbuotojų suklastotas, o gali būti, kad tėvas Stanislovas ir privalėjo vaikščiojo į kgb gavęs šaukimą. Bet tai nereiškia kad jis bendradarbiavo. Jei tarkime tėvas Stanislovas būtų bendradarbiavęs su kgb, tai tuomet būtų matomi ir tokios veiklos vaisiai, tai tuomet būtų ir jo veiklos padarinių. O dabar tokių jo veikimo kgb struktūrose padarinių, kaip suprantu, nėra.
Tenka priminti, kad mes gyvename teisinėje valstybėje, kurioje galioja nekaltumo prezumpcija, kuri sako, kad žmogus yra nekaltas iki tol, kol jo nusikaltimas nėra pilnai įrodytas. Kadangi tėvo Stanislovo bendrabarbiavimas nėra įrodytas ir net nepanašu, kad tokių įrodymų aplamai egzistuotų, tai galima išvada yra tik viena – tėvas Stanislovas yra nekaltas.
Dar norėčiau porą žodžių parašyti apie Istorijos fakulteto dekanės raštą.
Istorijos fakulteto dekanė savo rašte teigia, kad mokslas yra laisvas ir todėl profesorius Arūnas Streikus turi teisę laisvai formuluoti tyrimų klausimus ir vykdyti tyrimus.
Teiginiai apie mokslo laisvę yra iš senai buvusio priešpandeminio laikotarpio. Prieš pandemiją dar buvo tikima mokslo objektyvumu. Tačiau dabar visi pamatėme, kad mokslas yra priklausomas nuo vyraujančios bei valdžioje esančiųjų nuomonės, bei nuo tų, kurie teikia mokslui finansavimą. Todėl kalbėti apie mokslo neutralumą ir objektyvumą nebetenka. Mokslas visiškai gali tapti įrankiu iškreiptoms tiesoms ir ideologijoms paremti.
Kas beje taip pat dar nesenai vyko ir Tarybų Sąjungoje.
Kyla klausimas, ar moksliška yra profesoriui Arūnui Streikui kaltinti tėvą Stanislovą bendradarbiavimu su KGB, kai nėra tai patvirtinančių neatremiamų argumentų?
Profesoriaus Arūno Streikaus kaltinimai be neatremiamų argumentų turi paprastą lietuvišką pavadinimą – tai yra šmeižtas.
Taip pat atkreipiu dėmesį, kad kaltinimai tėvui Stanislovui vykstą tuo pačiu metu, sutampa laike su puolimu ir prieš kitus Lietuvos didvyrius bei Kazio Škirpos paminklo nuplėšimu Vilniuje. Kyla didelis klausimas ar šis sutapimas yra atsitiktinumas, ar bendra tendencija ir antilietuviškų jėgų stiprėjimas?
Tėvas Stanislovas neabejotinai yra vienas iškiliausių Lietuvos dvasinių žmonių, gydžiusių sielas Lietuvai ypač sunkiu okupaciniu laiku. Mes visi, lietuviai, esame todėl, kad Dievas davė mums tokių žmonių kaip tėvas Stanislovas ir mūsų šventa pareiga yra pagarba ir dėkingumas tokiems Dievo žmonėms.
Tokia mano nuomonė
Valdas