Kun. Sauliaus Pavalkio atsakymai “Artumos” žurnalo redaktoriui ir istorikui A. Streikui
DUOKIT RAMYBĘ TĖVUI STANISLOVUI
APIE NEDORĄ DVASININKIJĄ SOVIETMEČIU
IR APIE PASILEIDĖLĮ TĖVĄ STANISLOVĄ
Ar girdėjote kokia siaubinga buvo dvasininkija sovietmečiu? Turbūt galvojote, kad tik mūsų laikais ji tokia niekam tikusi? Smarkiai apsirinkate! Sovietmečiu dvasininkai, pasirodo, buvę ne ką geresni, gal net dar ir gerokai baisesni. Mat visi jie arba buvę užverbuoti KGB, arba saugumiečių sekami, gyvenę baimėje ir dėl to negalėję pasireikšti visa savo baisybe. Laimei jų dorovės sargyboje stovėjęs sovietinis saugumas, kuris dėmesingai ir uoliai prižiūrėjęs kunigus. KGB dėka, kunigai bijoję būti demaskuotais ir todėl kitų akyse dėjęsi pakankamai dorais.
Tai galime sužinoti straipsnyje „Dvasininkija sovietmečiu“, pasirodžiusiame katalikiško žurnalo, „Artuma“, š.m. kovo mėnesio numeryje. Straipsnio autorius, kaip tikras profesorius, kapsto giliai: „Kunigai, kaip ir visa visuomenė, sovietmečiu gyveno nuolatinio sekimo baimėje ir, aišku, žinojo, kad bet koks galimas jų paslydimas gali greitai tapti žinomas KGB ir panaudotas prieš juos. Tai, be abejo veikė kaip tam tikra prevencija nuo įvairių gundymų.“ (Artuma, 3 nr. 24 psl.)
Straipsnyje kunigų piktadarybėms apibūdinti naudojama formuluotė: „piktnaudžiavimas galia“. Būdami tikri piktnaudžiautojai, kunigai visur kur piktnaudžiavę savo galia, tik dėka KGB priežiūros, jie tą darę dar toli gražu ne tiek kiek jiems norėjosi. Tačiau ir tokio piktnaudžiavimo pakako, kad jie būtų pagauti ir užverbuoti bendradarbiavimui su KGB. O užverbuoti, jie ėmęsi to piktnaudžiavimo su dar didesne jėga, naudojęsi jau pačios KGB jiems suteiktais įgaliojimais. Užverbavimo dėka, jų piktnaudžiavimas galia įgavęs dar nuožmesnį pobūdį ir dar platesnį mastą.
Na štai, mes kvaileliai vis vargstame koneveikdami KGB, o čia pasirodo dėkoti reikia! Laimė, kad atsiranda tokių tiesos sakytojų, kaip didžiai gerbiamas istorikas prof. Arūnas Streikus, kuris savo straipsniu „Dvasininkija sovietmečiu“ atskleidė skaitytojams tikrąjį KGB paveikslą ir tinkamai įvertino šios organizacijos lig šiol dar nepastebėtus nuopelnus Lietuvos dvasininkijos ugdymo plane.
Visas pusantro lapo apimties jo straipsnis – tai ištisas negatyvas, su visa eile pavyzdžių apie Lietuvos ir Lenkijos dvasininkus, nedovanotinai nupuolusius ir dėl to papuolusius į KGB pinkles. Kaip vienas ryškiausių tokių nuopuolių pavyzdžių pateikiamas jau nebe naujas, bet ne daug kam dar girdėtas, pasakojimas apie tėvą Stanislovą. Pasirodo, ne toks jau ir šventas buvęs tas tėvas Stanislovas, sanguliavęs jis su ištekėjusiomis moterimis ir dėl to nesunkiai buvęs užpelenguotas dvasininkijos dorovę serginčios visaregės KGB akies, ko pasėkoje, gan lengvai buvęs užverbuotas ir tapęs KGB bendradarbiu.
Šis pasakojimas betarpiškai seka po kažkada nuskambėjusio Lenkijoje įvykio, kada Vroclavo kardinolas buvęs sugautas priekabiaujant prie nepilnamečių ir dėl to užverbuotas KGB. Būtent iš šios pedofilinės istorijos autorius kildina ir savo pasakojimą apie tėvo Stanislovo užverbavimą: „Pačioje Lietuvoje irgi turime panašią istoriją su nemažiau žinomu dvasininku, liaudyje žinomu tėvu Stanislovu“ (Artuma, 3 nr. 25 psl.). Panašumas, galbūt, pačiame užverbavime, o ne jo priežastyje, tačiau, akivaizdu, jog toks sugretinimas straipsnyje nėra atsitiktinis. Tėvo Stanislovo staigiam nokautavimui čia metamos visos pastangos. Tam tikslui ne tik nesibodima pedofilinio konteksto, bet dar ir aukojama net savo paties, kaip istoriko reputacija.
Matomai tikimasi, kad skaitytojas nesupras ir neatkreips dėmesio į tai, kad rimtas istorikas neturi teisės viešoje erdvėje ką nors teigti ar neigti apie svarbų asmenį ar įvykį, nedisponuodamas bent dviem patikimais ir vienas nuo kito nepriklausomais šaltiniais. Šiuo atveju minėtas istorijos profesorius turi viso labo tik vieną šaltinį. Ir koks gi tai šaltinis? Pats profesorius savo straipsnio pabaigoje rašo: „Sovietų valdžios institucijų, prižiūrėjusių bažnyčios veiklą, archyviniai fondai irgi yra ne mažiau skylėti. Be to, dėl suprantamų priežasčių juose esančių dokumentų patikimumas yra labai menkas“ (Artuma, 3 nr. 26 psl.).
Va tai tau, pasirodo jo rankose tik vienas šaltinis, ir dar ne bet koks, o toksai, kurio patikimumas labai menkas. O gal profesorius čia turėjo kažką kita galvoje? Galbūt tai, kad KGB yra ne valstybinė institucija, o tik kažkoks komitetas? O gal jis turėjo galvoje tik tokias institucijas, kurios tiesiogiai buvo atsakingos už Bažnyčios kontrolę, pavyzdžiui, anuometines Religijos reikalų tarybas? Nežinia, bet tiesą sakant, net ir nelabai įdomu, ką šis profesorius turėjo savo galvoje. Mes matome tai kas yra parašyta. O KGB – tai Valstybės saugumo komitetas prie TSRS Ministrų tarybos. Ar reikia kam nors dar labiau valstybinės institucijos? Ir ši institucija be visa ko taip pat akylai prižiūrėjo ir Bažnyčios veiklą. Dar gi taip prižiūrėjo, kad tos priežiūros dėka, kaip jau buvo minėta, straipsnio autoriaus giliu įsitikinimu, kunigai sudarė visuomenę klaidinantį, pakankamai tvarkingų ir padorių žmonių įspūdį.
Taigi, minėtas istorikas ir dar profesorius kažkodėl elgiasi kaip istorijos mokslo priešas. Ką jis čia nori tuo vienu menko patikimumo dokumentu remdamasis įrodyti? Ir kokių lengvų sensacijų jau nebe pirmą kartą jis ieško? Tai klausimai, į kuriuos visų pirma jis pats sau galėtų atsakyti. O mums tie atsakymai ne itin įdomūs. Turime svarbesnių klausimų, adresuotų ne jam, bet katalikiško žurnalo „Artuma“ redaktoriui.
Kokiu tikslu, tamsta, publikavote šį straipsnį? Šis klausimas žurnalo redaktoriui pirmiausiai buvo užduotas asmeniškai pokalbio telefonu su juo metu. Tačiau be standartinių formuluočių, jog „Artumos žurnalas turi atspindėti aktualius Bažnyčios gyvenimo klausimus“ daugiau nieko konkretus neišgirdome.
Vėliau atsakymas buvo sugalvotas ir po trijų savaičių paskelbtas Mažosios studijos šeštadienio laidoje „Popiežius ir pasaulis“. Vėliau ir aptarsime tą atsakymą, pažiūrėsime kiek gi jis tikras. O kol to atsakymo nebuvo, turėjome eilę spėlionių ir prielaidų.
Viena jų – tai galima kurijos reakcija į iniciatyvą žmonių, atvykusių su dideliu skaičiumi pasirašiusiųjų po prašymu pradėti tėvo Stanislovo beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju ir šventuoju) procesą. Labai patogu, prisidengus svetima pavarde, pasauliečio profesoriaus laipsniu ir kokios tai įvykusios konferencijos medžiagos būk tai nekalta publikacija, nutaisius nekaltas minas, užkirsti kelią tokioms žmonių pastangoms.
Be to, galimai tai padaryta dar ir saugiai pasislėpus už tos „ne tyčinės“ kitų žemai puolusių dvasininkų, pačių baisiausių „piktnaudžiautojų galia“ draugijos, į kurią lengva ranka įrašomas tėvas Stanislovas. Joje jis minimas tarsi „tarp kitko“ ir niekas dėl to nepasakys, kad tai jis čia buvo svarbiausiu taikiniu.
APIE TOLIMESNIUS ŽURNALO REDAKTORIAUS NUOTYKIUS
Po minėto pokalbio su žurnalo redaktoriumi ir jam asmeniškai užduotų klausimų ir pasiūlymų, netruko pasirodyti ir jo paties reakcija. Kažkaip įdomiai persigandęs, jis ėmėsi rašyti ir siųsti laiškus kunigams, kuriuose pirmiausia puolė teisintis, esą straipsnis nesąs užsakytas. Tuo tarpu juk niekas kitiems girdint jam tokio kaltinimo nei nebuvo išsakęs. Kas gi tuomet tai, jei ne ta pati „vagies kepurė“? Kaip žinia, be kaltinimų teisinasi tik kalti.
Laiškuose kunigams redaktorius netvėrė džiaugsmu, kad į jo publikuotą straipsnį „sureagavo tik du kunigai ir vienas diakonas“. Toks menkas skaičius, jo supratimu, matomai, turėjo automatiškai reikšti tų sureagavusių neteisumą. Tuo tarpu nėra jokios abejonės, kad jam buvo gerai žinomas pasipiktinusiųjų mastas, kuris apėmė didelį skaičių kunigų ir net ne vieną vyskupą. Tik šie nesiryžo ar tiesiog nesiėmė jam asmeniškai to išsakyti į akis. Pati redaktoriaus opi reakcija atskleidžia, jog tai jam nebuvo jokia paslaptis.
Taip pat savo laiškuose jis guodės, jog „skambinusysis“ jam paminėjo kokias tai pavardes, kad „šventoji inkvizicija“ (suprask – tie trys sureagavusieji) nesnaudžia. Jautriai pergyveno dėl kažkur išgirstos frazės „katalikiška purvasklaida“, kuri matomai buvo pasakyta minėto straipsnio atžvilgiu. Kaltino mus, kad viską apvertėme aukštyn kojomis. Taipogi minėtuose laiškuose, jis nepraleido ir progos pasigirti savo ištikima tarnyste Kristui ir žmonai.
Žodžiu, ėmė žmogus neprašomas viešai teisintis, kaltinti kitus, guostis ir girtis. Tikėjos užuojautos ir palaikymo. Tik ar ne keista, kad jis taip labai nusigando tų viso labo trijų eilinių „pieškų“, pats, kaip žinia, turėdamas tikrai ne bet kokį užnugarį?
Po asmeninio pokalbio detalių išnešimo į ribotą viešą erdvę ir jokių, nei menkiausios savivokos dėl netinkamo straipsnio publikacijos ženklų nebuvimo, teko laišku kreiptis į J.E. Arkivyskupą metropolitą ir jo Didžiai Gerbiamą sekretorių. Žinoma, tas laiškas buvo išsiųstas ir pačiam žurnalo redaktoriui. Šiuo laišku pirmiausia buvo siekiama sustabdyti galimą tėvo Stanislovo paveikslo subjaurojimo fakto nutekėjimą į plačią viešąją erdvę. Nes savo laiškuose kunigams redaktorius žadėjo straipsnio tęsinį jau kitame numeryje. O patekęs į viešą erdvę, į Lietuvos televizijos ekranus, toks tėvo Stanislovo apjuodinimo faktas gali tapti dideliu skandalu.
Rodos tuo būtų buvę galima tas graudžias komedijas ir užbaigti. Tačiau redaktoriaus būta ne pėsčio. Po trijų savaičių, jis nulėkė atsigriebti į Lietuvos radiją, į „Mažąją studiją“, į jos šeštadienio laidą „Popiežius ir pasaulis“. Štai nuoroda į minėtos laidos audio įrašą internete:
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000334165/ko-pranciskus-nepasake-per-velyku-kreipimasi-urbi-et-orbi (žr. nuo 09.10 min.)
Trijų savaičių jam greičiausiai prireikė tam, kad drauge su laidos vedėja sudėliotų savo žaidimo į vienus vartus taktiką. Kad tai būta būtent tokio žaidimo, matos vien iš to, jog laidos vedėja, gailestingumo savaitėje, iš karto pasigedo kunigų gailestingumo vargšo redaktoriaus atžvilgiu, bet kažkodėl visai nepasigedo jo paties gailestingumo tėvo Stanislovo ir kitų jo publikuotame straipsnyje apjuodintų senai mirusių dvasininkų atžvilgiu.
Štai iš ten jau visi ir išgirdome ko dar nebuvome girdėję. Kad sureagavome, pasirodo, „audringai“ (nors iki kokios tai audros dar buvo toli), kad vėl gi esame tokie tik „vienas kitas“ ir, kad tie vienas kitas dar yra ir „keisti personažai“, į kuriuos „nereikia sutelkti pernelyg daug sureikšminimo“. O svarbiausia – išgirdome ir atsakymą į labiausiai mus dominantį klausimą – kokiais gi tikslais buvo publikuotas minėtas straipsnis? Paaiškėjo, kad straipsnio publikacijos tema buvusi (ir dabar ramiai atsisėskite): „Kaip mes šiandien galime sustabdyti ir užkardyti piktnaudžiavimą bažnyčioje“
Tema nusako ir straipsnio publikavimo priežastį. Toliau redaktorius dar ir pratęsė savo mintį, paaiškindamas jog straipsniu nebuvo siekiama sugaudyti kas piktnaudžiavo galia ir bendradarbiavo su KGB, bet tai buvęs noras pažiūrėti ką darome, kad to nebūtų dabar.
O mes nesupratom! Vadinasi, ne veltui buvome perkelti į tą keistų personažų kastą. Visai rimtas tasai straipsnio tikslas, net ir labai kilnus, edukacinis ir geradariškas. Niekas nenustebtų sužinojęs, kad redaktorius turi ir kokį tai slaptą įgaliojimą užkardyti Lietuvos kunigų niekaip nesibaigiantį piktnaudžiavimą galia. Norėdamas pagrįsti būtent šios straipsnio publikavimo priežasties tikrumą, redaktorius eteryje, Lietuvai girdint, dar užtikrintai teigė: „Kaip ir sovietmečiu taip ir dabar yra galimybė ir vyksta tie piktnaudžiavimai“ .
APIE STRAIPSNIO PUBLIKAVIMO PRIEŽASTĮ
Ir vėl turime spėlioti kas gi čia turima galvoje. Ar tais žodžiais „piktnaudžiavimas galia“ čia kalbama specifine ar plačiąja prasme? Straipsnio minties esmė yra ta, kad tam tikri kunigų moraliniai nuopuoliai, straipsnyje vadinami „piktnaudžiavimu galia“, atvedę juos į KGB pinkles, galiausiai atvedė juos į dar didesnį piktnaudžiavimą galia, kurį jiems jau suteikė anuometinės sovietinės valdžios struktūros. Būtent šis specifinis piktnaudžiavimas ir yra svarbiausias straipsnio objektas. Būtent toks piktnaudžiavimas ir pripaišomas mirusiems kunigams, tame tarpe ir neabejotinai svarbiausiam jų – tėvui Stanislovui.
Kaip galima šiame kontekste kalbėti apie tokį „piktnaudžiavimą galia mūsų laikais“? Tokio piktnaudžiavimo paprasčiausiai senai nebėra. Sovietiniai laikai senai praėjo. Tik gal kaip kas tą pamiršo ar to nepastebėjo? O jeigu teigiama, kad jie ir toliau tęsiasi, kur tuomet kokie nors konkretūs faktai? Gal čia turima galvoje, kad ir Lietuvos Respublikos saugumas šiandien tęsia KGB tradicijas ir verbuoja kunigus? Tai kur tuomet tokio verbavimo pavyzdžiai? Jokių pavyzdžių dėl galimo šių dienų dvasininkijos piktnaudžiavimo kokia tai pasaulietinės valdžios struktūrų jiems suteikta galia mūsų gimtojoje padangėje, redaktorius, žinoma, nepateikė. O be faktų ir pavyzdžių, tokios įžvalgos ir teiginiai, esą ir mūsų dienomis vykstantys tokie piktnaudžiavimai, labiau būtų panašūs į paranojos priepuolio apraiškas.
Bet galbūt redaktorius čia imasi ne tik Lietuvos, o ir viso pasaulio, įskaitant ir tolimiausiuose jo kraštuose gyvenančių kunigų piktnaudžiavimo galia užkardytojo vaidmens? Galbūt čia jis sielojasi dėl sandinistų valdžios galimai užverbuotų kunigų Nikaragvoje? Bet tuomet jis turėtų ir įvardinti kiek gi plačiai siekia jo akiratis. Nes minėto straipsnio apimtis šia prasme pakankamai lokali – apsiriboja tik Lietuvos ir nedidelės dalies Lenkijos geografiniais rėmais.
O gal redaktorius turi galvoje kokį tai „piktnaudžiavimą“ plačiąja prasme? Kitaip tariant jis turi galvoje tuos pačius moralinius ne kurių kunigų nupuolimus, tik norėdamas pasirodyti nemažiau išmaniu už minėtą profesorių ir palaikydamas jo išmonę, juos taip keistai įvardina žodžiais „piktnaudžiavimas galia“? Bet juk straipsnio esmė visai ne ta. Straipsnyje kalbama apie moralinius dvasininkijos nuopuolius tik kaip apie atvedusius ją į piktnaudžiavimą galia bendradarbiaujant su sovietinėmis saugumo struktūromis, ir ne daugiau. Trumpai tariant ne tokie nuopuoliai yra straipsnio dėmesio centre, bet bendradarbiavimas su KGB. Būtent tuo ir norima parodyti tą aukščiausią piktnaudžiavimo galia laipsnį.
Todėl vienu atveju straipsnio publikavimo priežastis grindžiama realybėje neegzistuojančia tikrove. Kitu atveju ji grindžiama visai ne straipsnio tema. Akivaizdu, jog bet kuriuo atveju tokia priežastis yra išgalvota, kitaip tariant, ji – paimta iš oro. Todėl ji negali būti ir nėra toji tikroji priežastis, dėl kurios straipsnis „Dvasininkija sovietmečiu“ buvo išperėtas ir paskleistas mūsų padangėje.
Tuomet kokia gi vis dėl to toji minėto straipsnio publikavimo priežastis? O juk ji turėjo būti ne tik labai didelės, bet ypatingos svarbos. Juk straipsnio publikavimo tikslo siekiama išties ne bet kokia kaina. Nesibodima prielaidų pagrindu viešinti jau senai mirusių ir atsiliepti negalinčių kunigų tariamas nuodėmes. Nesibodima negatyvo mirusiųjų atžvilgiu. Nesibodima griauti jų autoritetą ir šviesų atminimą nemenkos dalies tikinčių žmonių širdyse, jau nekalbant apie kitokią nuomonę išsakiusių viešą paniekinimą.
APIE PIKTNAUDŽIAVIMĄ GALIA
Vienas vienintelis žodis čia niekaip neleidžia patikėti redaktoriaus nuoširdumu tvirtininant, esą straipsnio priežastis esanti pastanga sustabdyti kunigų piktnaudžiavimą galia mūsų laikais. Ir tas žodis – tai „piktnaudžiavimas“. Pats straipsnio pavadinimas yra ne tik „Dvasininkija sovietmečiu“, bet turi dar ir papildymą, gerokai mažesnėmis raidėmis užrašytą: „(ne)palanki terpė piktnaudžiauti galia“. Perskaičius straipsnį, iš tiesų, taip lieka ir neaišku, ką tokius pats straipsnio autorius pirmiausia laiko tais piktnaudžiautojais: sovietinę valdžią ir jos saugumo struktūras, kurios naudojosi kunigais, ar pačius kunigus, kurie naudojosi juos užverbavusios valdžios priedanga ir teikiamomis privilegijomis? Galbūt ir vienus ir kitus? Painiava kyla iš to, kad straipsnio autorius, norėdamas pabrėžti savo profesoriškumą, nesitenkina įprastais, nusistovėjusiais, konkrečiais ir aiškiais terminais, tokiais kaip „seksualinis priekabiavimas“, „bendradarbiavimas su KGB“ ir pan., bet susuka mandresnę bendrą formuluotę: „piktnaudžiavimas galia“. Tačiau Iš vėlesnių redaktoriaus pasisakymų, aiškėja, jog tie tikrieji piktnaudžiautojai šioje, kažkieno surežisuotoje, dramoje visų pirma yra patys dvasininkai.
Žodžiais negali būti svaidomasi kaip papuola, ypač rašant tokius solidžius straipsnius ar kalbant tokia rimta ir opia tema. Tačiau akivaizdu, kad Sovietinio rėžimo galimos aukos čia lengva ranka pastatomos į vieną eilę su sovietinės valdžios aktyvistais. Nes pats žodis „piktnaudžiavimas“ kalba apie asmeninį siekį ir pastangas. Piktnaudžiavimas nėra asmens atžvilgiu įvykdytos prievartos padarinys. Piktnaudžiavimas kyla iš asmeninės iniciatyvos ir laisvo pasirinkimo. Tuo tarpu turint minty kokius pragaro vartus teko praeiti daugeliui sovietinio rėžimo aukų, tame tarpe ir straipsnyje „demaskuotam“ tėvui Stanislovui, taikyti jiems piktnaudžiavimo sąvoką yra ne tik kvaila ir beraštiška, bet žiauru ir beširdiška. Bet piktnaudžiautojų epitetais lengva ranka čia švaistomasi ne atsitiktinai. Akivaizdu, jog labai jau norisi kuo skaudžiau įkąsti. Tokios pastangos atskleidžia tiek straipsnio tendencingumą, tiek ir jo autoriaus, o taip pat ir žurnalo redaktoriaus išankstinį užsiangažavimą.
Žinoma, apie piktnaudžiavimą Bažnyčioje, būtų galima ir galbūt reikėtų kalbėti ne vien jos sąsajų su pasaulietine valdžia rėmuose. Net ir nebūnant priešiškų rėžimų apsuptyje, visais laikais per akis užteko to piktnaudžiavimo galia ir pačiose Bažnyčios valdžios struktūrose. Niekam ne paslaptis, kad visokios privilegijos, „užnugariai“ ir „stogai“ gyvi ir mūsų laikais. Ir niekur labai toli tokių pavyzdžių ieškoti nereikia.
Žurnalo redaktorius yra kaip tik gyvas tokio piktnaudžiavimo Bažnyčioje pavyzdys. Jam galima jei ir ne viskas, tai tikrai žymiai daugiau negu kitiems mirtingiesiems. Jis prieina prie masinės informacijos priemonių ir ten gali mušti į vienus vartus kiek tik ir kaip tik įsigeidžia. Ir niekas dėl to jo nepabara. O gal dar ir pagiria, kai niekas nemato ir negirdi? Jis drauge su profesoriumi gi turi galias „prikelti“ senai ramybėje besiilsinčius garbingus Lietuvos dvasininkus ir iškelti jų nuodėmes į dienos šviesą. Ką jau kalbėti apie jo galias viešoje erdvėje rūšiuoti kunigus į kastas, priskiriant ne kuriuos prie „keistų personažų“… Išties nerealiomis galiomis apdovanotas diakonas. Nieko nepasakysi. Ir kas gi tai, jei ne gyvas piktnaudžiavimo galia pavyzdys? Įdomu tik ar tokiomis nežemiškomis galiomis jis apdovanotas iš prigimties ar kažkas kitas jam tokias regalijas perdavė?
APIE GYVENIMĄ NE MELE, BUVIMĄ PRISIKĖLIMO VAIKAIS
IR KALBĖJIMOSI TIESOJE RAUMENIS
Redaktoriaus nuotykiai Mažojoje studijoje neapsiribojo tos išgalvotos, iš oro paimtos straipsnio publikavimo „priežasties“ paviešinimu. Pasirodo paties redaktoriaus esama ne tik Lietuvos kunigų didžio sergėtojo nuo galimo ir jų senai pamėgto piktnaudžiavimo galia, kuris kažkur „vyksta mūsų dienomis“, bet dar ir tikrojo tiesos nešėjo ir mūsų sergėtojo nuo gyvenimo mele, vedančio mus į Prisikėlimo vaikų laisvę. Niekad neverta nusiminti! Sužinojome daug naujienų, tarp kurių turbūt svarbiausia ta, kad melas yra mirtis, ir kad ir mes turime išeiti į gyvenimą tiesoje ir realiai gyventi sinodiškai. Turime išsilaisvinti, pripažinti savo problemas ir laisvai tarnauti. Pagaliau, dėka šios unikalios diakono tiesos, rūpestingos jo globos ir tikro sinodiškumo, mes esame apdovanoti galimybe būti Prisikėlimo vaikais. Aleliuja!
Mus čia diakonas saugo, moko, globoja, ir veda, tačiau mes nedėkingi padarai, kaip visada už gera piktu atsimokame. Nesyk redaktorius paskelbė, kad mes viską apvertėme aukštyn kojomis. Mes užsipuolėme vargšą profesorių ir pernelyg jautriai reaguojame. Mes neįvertinome jo paties ir viso jo kolektyvo pastangų… Taip, kad mus dar tik auklėt ir auklėt. Bet kas gi tie „mes“? Pasirodo tai tik tie patys „vienas kitas keistas personažas“. Ir čia norisi paklausti redaktoriaus: tai kaip čia dabar yra, kalbame apie gyvenimą ne mele, apie buvimą Prisikėlimo vaikais, o tuo pačiu realybėje ramia sąžine su tiesa prasilenkiame? Juk puikiai žinote ir suprantate, kad tai tikrai ne „vienas kitas“. Tai kodėl pats nesirenkate to gyvenimo ne mele? Ar tik kitiems patarinėti mokate? O kur dar toji paviešinta, išgalvota ir iš oro paimta straipsnio publikavimo priežastis? Ar ji turi ką nors bendro su gyvenimu ne mele?
Dalyvaudamas Mažosios studijos radijo programoje, turėjote puikią galimybę bent šiokiam tokiam jūsų nagučiais pradraskytų žaizdų užglaistymui. Bet dėl ko gi jūs toje laidoje apgailestavote? Ogi tik dėl vieno vienintelio dalyko: dėl mūsų „neišugdyto raumens kalbėtis tiesoje“. „Mūsų“ tai, žinoma, ne Jūsų, o tų, kurie turi kitokį požiūrį. Čia mes, tie tik „vienas kitas keistas personažas“ ir esame kaip tik tie, kurie neturime to raumens ir nemokame kalbėtis tiesoje.
Keista tik toji Jūsų tiesa. Paimta ji tik iš vieno ir menko patikimumo šaltinio, ką ir patys pripažįstate. Ir kokiu keliu toji tiesa pasiekė skaitytojų ir klausytojų akis ir ausis? Ar ne jiems brangių vertybių trypimu, ir po jo sekusiu gražbyliavimu? Kviečiate gerbti ir įsiklausyti į vienas kitą ir atsiverti vienas kitam. O Jūs ar klausėtės ir išgirdote kitą nuomonę? Ar suteikėte galimybę atsiliepti antrai pusei? Ir ar tas etikečių klijavimas ir kitaip galvojančių paniekinimas turi ką nors bendro su ta Jūsų trimituojama pagarba ir įsiklausymu?
Ar taip „įsiklausote“, kada viešai nusprendžiate esą čia „kai kurie kunigai per daug jautriai reaguoja“? Na, o jeigu Jums asmeniškai brangų ir artimą žmogų, tarkime Jūsų tikrą motiną, kas nors be rimto pagrindo aprašytų kaip laisvo elgesio moterį, kaip sureaguotumėte? O paskiau viešai radijo bangomis dar išgirstumėte ir nuostabą: „Ir ko gi čia dabar taip pernelyg jautriai sureagavote? Gal geriau išsilaisvinkite, pripažinkite savo problemą ir toliau laisvai tarnaukite! O tai reaguoja čia nei šiaip nei taip, kažkoks keistas personažas“.
Na, tebūnie jau toji straipsnio publikacijos „priežastis“ ir neginčytina (juolab, kad jos užginčyti niekas ir neturėjo jokių galimybių), bet ar visada net ir tikra tiesa gali būti nešama ant buldozerio? Ar tos tiesos perteikimo vieta ir laikas yra nei kiek ne svarbūs? Jau nekalbant apie elementarią pagarbą mirusiems. Ar gali tikėjimas klestėti be elementarios kultūros ir žmoniškumo?
Juk žurnalas nėra skirtas tik uždarai bendruomenei, išskirtinai tik kunigams, bet ženkliai didesnė jo skaitytojų dalis yra pasauliečiai. Ar dar mažai jie girdi visokiausio purvo ir negatyvų apie dvasininkus ir Bažnyčią iš masinės dezinformacijos priemonių? Jūs kuriate rožines teorijas apie gyvenimą ne mele ir buvimą Prisikėlimo vaikais, tuo tarpu mums tenka bendrauti su realiais žmonėmis, matyti jų nusivylimus, tuštėjančias ir kiauras bažnyčias…
Tai nejau taip ir nepamatėte lig šiol savo asmeninių o ne svetimų klaidų? Jeigu ir ne esminių tai bent taktinių. Būtų užtekę ir tokių pripažinimo. Kritika sau visuomet tikima, o pasigyrimais niekuomet.
Taip kad neįtikino nei tos krokodilo ašaros, išlietos dėl tariamai silpnų svetimų muskulų, nei savo teisuoliškumo afišavimas, skambių lozungų demonstravimas, tiesos monopolizavimas, ir panieka papildomai dar ir gyviems žmonėms. Tai, kad viešai paniekinote gyvuosius, iš kurių galite gauti ir atitinkamą atsakymą, tik ir atskleidžia jūsų drąsą niekinti mirusiuosius, iš kurių jokio atsakymo šiame gyvenime jau neišgirsime.
O klausimas dėl ko publikavote šitokį straipsnį lieka atviras. Jis ir liks neatsakytas. Gerokai per daug jis didelio svorio jūsų „raumenukams“. Be to tai daugiau retorinis klausimas. Daugelis atsakymą į šį klausimą ir taip jau turi, puikiai viską žino ir supranta. Tik nenori tapti dar vienais buldozeriais, be gailesčio važiuojančiais per kitų galvas.
Ir aplamai, ar dar jums negana tos raganų medžioklės? Nenusibodo tie apgailėtini žaidimai? Juk puikiai suprantate, kad didelė, galbūt, net ir svarbiausia KGB archyvų dalis buvo sunaikinta, o tie likučiai gal ir palikti tam, kad visokie „tiesos ieškotojai“ ir „Prisikėlimo vaikai“ vieni kitus griaužtų ir ėstų. Kaip čia neprisiminus Apaštalo Pauliaus žodžių: „Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ (Gal 5, 15).
2024 m. balandžio 23 d. Keistas personažas Saulius Pavalkis
P.S. APIE LAISVINIMĄ PRIELAIDOMIS IR ŽAIZDŲ GYDYMĄ
Ketvirtame Artumos žurnalo numeryje įžanginiame žodyje redaktorius giriasi savo ir daugybės kitų žmonių pastangomis padaryti viską, kad tiesa mus išlaisvintų, kviečia atpažinti ir pripažinti savo žaizdas, atnešti jas Dievui. „Tik įsivardydami žaizdas, mes galime pradėti jas gydyti, o ne slėpdami, ignoruodami“. Kaip gražu! Rodos belieka tik galva palinguoti ir „Amen“ atsakyti.
Tik nuo kada gi, įdomu būtų žinoti, toji prielaidų lygio „tiesa“ ką nors išlaisvina ir kokias gi žaizdas ji išgydo?
Ir kodėl tą tariamą ar net ir tikrą tiesą yra būtina išrėkti taip, kad visi ją girdėtų? Jeigu netyčia paslysite ir prasiskelsite galvą, nejau lėksite į gatvę šaukdamas: „Žiūrėkite visi, galvą prasiskėliau!“? Ir jeigu, neduok Dieve, tektų skirtis su žmona, ar lėksite pas savo bendramintę Rūtą į Mažąją studiją, šeštadienio laidą „Popiežius ir pasaulis“ ir šauksite visai Lietuvai: „Klausykitės visi! Aš skiriuosi su ta…, senai ji man nusibodo!“?
Turbūt savo asmenines problemas spręsite savo rate, o nepulsite nieko apie tai rašyti į „Artumos“ žurnalą ir neorganizuosite ta proga triukšmingo karnavalo?
Lygiai taip ir Bažnyčia, kuri yra didelė Šeima, savo vidines problemas turi spręsti savo viduje. O jeigu galimo seksualinio priekabiavimo aukos susidūrė su kažkieno pastangomis Bažnyčioje nuslėpti jų atžvilgiu įvykdytus nusikaltimus ar vilkinti šių nusikaltimų tyrimą, tuomet jų teisė kreiptis ir į pasaulietinės teisėtvarkos struktūras, ar net ir į masinės informacijos priemones. Jos išsiaiškins ir atliks savo darbą.
Bet kam gi tas skaudžias temas dar papildomai nuolatos vėl ir vėl kelti iš praeities į dabartį? Ar žaizdos gydomos ne jas tvarstant ir paliekant ramybėje, bet vėl ir vėl jas pradraskant? O jei jau taip knieti užsiimti tuo žaizdų gydymu ir kitų laisvinimu, tai kam tą daryti remiantis daugiametės praeities, o ne dabarties įvykiais? Ar nebūtų padoriau gydyti gyvų nusidėjėlių, o ne mirusiųjų pagalba? Juolab, kad senos istorijos, dėl įtariamųjų ar kaltinamųjų mirties, dažnai stokoja galimybių būti nešališkai patikrintomis, kai tuo tarpu naujų įdomių istorijų trūkumu tikrai nesiskundžiame.
Ir ar tokiu būdu nėra skatinamas mūsų jaunimas, kuris, ne paslaptis, šiandien susiduria su labai rimtu priklausomybės narkotikams iššūkiu, dar plačiau įsijungti į galimo šantažo ir pinigų kaulijimo veikas, nukreiptas prieš lengvai pažeidžiamus visuomenės atstovus – dvasininkus?
Kokią tad Bažnyčios ateitį, eidami tokiu keliu, nuolatos tas žaizdas demonstruodami ir jas naujai draskydami, kuriame kitiems ir sau patiems? Kuriantiems rožines teorijas apie žaizdų atpažinimą ir pripažinimą ir sėdintiems prie kompiuterio ekranų, žinoma, šiuo atveju yra gerokai lengviau, negu tiems, kurie turi atlikti tiesioginį pastoracinį darbą, ruošti vaikus Pirmajai Komunijai, lankyti parapijiečių namus ir rinkti aukas, kad sumokėti mokesčius ir išlaikyti darbuotojus, tame tarpe ir Artumos žurnalo leidėjus.
Ketvirtame Artumos numeryje ir vėl mėsinėjama dar viena skandalinga seksualinio priekabiavimo istorija, susijusi su žinomu dvasininku Mari Dominiku Filipu, mirusiu tik metais vėliau už tėvą Stanislovą. Ir visa tai po mūsų reakcijos ir palinkėjimų, ir po seniau nesyk išsakytų pageidavimų, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau. Bet matomai, redaktoriui už viską labiau rūpi jo paties teisybės įtvirtinimas, savos galios parodymas ir tos pačios „pasileidėlio ir KGB parsidavusio“ tėvo Stanislovo istorijos užtvirtinimas. Ne veltui juk tiek esminių sutapimų: ir tėvas Stanislovas, ir Mari Dominikas Filipas – abu liaudyje plačiai gerbiami autoritetai, tiek vieną, tiek kitą daug žmonių po mirties siekė paskelbti šventuoju, ir abu jie, pasirodo, buvę nuožmūs priekabiautojai prie moterų, piktnaudžiavę savo galiomis. Tai kas dabar bandys pasakyti, kad ne teisūs buvo straipsnio trečiame „Artumos“ numeryje autorius ir to straipsnio publikuotojas, kuomet demaskavo tėvą Stanislovą kaip pasileidėlį ir KGB agentą? Juk tai, kad didelis autoritetas taip žemai puolė nėra jokia naujiena ir joks neįprastas reiškinys. Tai vyksta plačiai, todėl ir tėvo Stanislovo istorija yra pati tikriausia. O jūs dar abejojote? Kažkokie keisti personažai!
Redaktorius turtingas panašiais argumentais ir įrodymais. Štai ir minėtoje Mažosios studijos laidoje jis „įrodo“, jog yra kaip visada teisus teigdamas, kad tikrai geras dalykas yra tas žaizdų nuolatinis pradraskymas: po to kai Mari Dominikas Filipas buvo demaskuotas, ir kai pernai jo nusikaltimų tema viešumoje buvo pilnai išeskaluota, redaktorius kažkur girdėjo naujieną, kad Prancūzijoje per velyknaktį beveik padvigubėjo krikštų. Tikri stebuklai! Tai redaktoriui yra tikras įrodymas, kad jo pastangos mus išlaisvinti esančios ne veltui. Tik ar rinkdamas visokias sensacijas, girdėjo daug paprastesnę „naujieną“, jog ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje tų krikštų ir ne tik krikštų ženkliai padaugėjo? Ir taip nutiko dėl to, kad pasibaigė COVID-19 pandemija. Ir čia joks žaizdų draskymas visiškai niekuo dėtas. Labai net gali būti, kad jei ne tos žaizdų draskytojų pastangos, krikštų būtų ir dar gerokai daugiau…
2024 m. balandžio 24 d. Tas pats keistas personažas
