Įkurta „ Tėvo Stanislovo draugija“, skirta dvasiniam ir intelektualiniam Tėvo Stanislovo Dobrovolskio OFMCap palikimui puoselėti. Draugija sieks populiarinti, nagrinėti, analizuoti Tėvo Stanislovo gyvenimo ir veiklos aspektus, jo įtaka žmonių ir visuomenės gyvenimui, ir pristatinėti visuomenei. Draugijos nariai:vyskupas emeritas Antanas Pacifikas Dydyčius ( Lenkija, Drohičynas, el.pšt.: golebiewski@autograf.pl), kunigas dr Rimantas Gudelis (el.pšt.:info@bistrampolis.lt), kun. dr Nerijus Vyšniauskas (el.pšt: vysniauskasn@gmail.com), kunigas Oskaras Volskis (el.pšt. o.p.volskis@kunigas.lt), filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis( el.pšt.: arvydas.juozaitis1@gmail.com), rašytoja, vertėja Marija Čepaitytė (Maskva, el.pšt.marijapranciska@gmail.com). Šios draugijos internetiniame portale www.stanislovas.lt, bus pateikta jo kūryba, pamokslai, poezijos vertimai, straipsniai.
Peticija dėl t. Stanislovo paskelbimo šventuoju
Kviečiame prisidėti prie t. Stanislovo – Mykolo Dobrovolskio OFM Cap. kanoninio proceso, siekiant paskelbti jį Romos Katalikų Bažnyčios Dievo Tarnu ir, nuosekliai, palaimintuoju ar net šventuoju.
T. Stanislovas pasižymėjo daugeliu dorybių, dieviškų ir žmogiškų, kurias praktikavo herojišku ar labai intensyviu laipsniu. Jo maldingumas, vienuoliškas neturtas, meilė Dievui ir žmogui, jo vienijantis ir taikingas būdas, nuolankumas bei išmintis, atsakomybė ir darbštumas, atvirumas žmonių problemoms ir evangelizacijos efektyvumas nekelia didesnių abejonių.
Net praėjus nemažai metų po jo mirties, velionio garsas, populiarumas, pavyzdžio ir mokymo aktualumas Lietuvos katalikų tarpe išlieka stiprus. Sibiro tremties, vidinės tremties Lietuvoje sąlygomis, gyvenant nuošalioje ir mažoje parapijoje nesutrukdė daryti pozityvią dvasinę ir kultūrinę įtaką, kuri peržengė Lietuvos ribas, buvo juntama ir visoje tuometinėje SSRS teritorijoje. Jo vykdomai evangelizacijai (tame tarpe ir per kultūrą) buvo būdinga, kad jis buvo sėkmingas sielų žvejys, tačiau “žuvys” plaukė pas jį, o ne jis paskui jas. Sunku rasti kitą kunigą ar pasaulietį tiek netolimoje praeityje, tiek dabar, kuris Lietuvoje turėjo tokią didelę įtaką.
Siekdami t. Stanislovo paskelbimo Dievo Tarnu ir atverdami jo beatifikacijos procesą, daug kas esame įsitikinęs, kad taip Bažnyčia atskleis ir pagerbs Dievo malonę, kuri veiksmingai pašventino jo sielą ir į išganymą vedė daugybę tautiečių.
T. Stanislovas Dobrovolskis OFMCap „Maldos namai” (p. 1568)
Labai mes užpyktume, jei kurio nors miesto taryba paimtų ir nuimtų visas iškabas nuo įstaigų, įmonių ir krautuvių. Ir kokiu būdu surastumei tada draudimo įstaigą ar kirpyklą?
Yra tačiau kiekviename miestely didžiulis pastatas visai be užrašo. Tai bažnyčia. Jai, po teisybei, ir nereiktų užrašo, nes ji, kaip taisyklė, turi bokštus su kryžiais, ir iš tolo matosi, kad čia bažnyčia.
Ryškus, milžiniškas pastatas buvo Saliamono statytoji šventovė. O betgi Kristui taip suskaudo širdį, kad žmonės užmiršo, kuriam tikslui ji pastatyta. Jis nenutapė naujos iškabos, bet pasakė anuos žodžius, kuriuos mūsų protėviai mėgdavo užrašyti ant bažnyčių pastatų: ,,Mano namai, maldos namai.“
Jeigu porai dienų užsidarytų kirpykla kuriame nors miestely, mes truputį pamurmėtume, bet šiaip jau tai dėl to niekas nemirs ir nesusirgs. Taipgi nieko baisaus neįvyks, jei pora savaičių dėl remonto neveiks kinas ar šokių salė. O betgi jei pora savaičių neveiktų nei malūnas, nei kepykla. Štai iš karto badas…
Kuomet Dievo Sūnus atėjo žemėn kaipo Atitaisytojas Dievo sukurtojo pasaulio, Jis pro daugelį žmonių įmonių ar institucijų praėjo tylomis. Negrūmojo okupacinės kariuomenės kareiviams Jeruzalėje, o netgi Kafarnaumo garnizono karininkui išgydė vaiką. Nekeikė muitinės liūno, o netgi vieną iš muitininkų pašaukė į apaštalus…
O betgi kuomet įėjo į šventyklą, išseko Jo dieviškai beribis romumas ir pakantumas. Vienui vieną kartą Jis griebėsi rimbo…
Tas, kurs neapvertė Zakiejaus iždinės nei Mato rašomojo muitinės stalo, apvertė betgi stalus šventykloje.
Kaip tai galima neiškabinti šios dieviškos Išminties nustatytos iškabos mūsų šventyklose! Kad kartais neįeitų čia Kristaus išvarytieji laivininkai ir prekybininkai. Tai Jo namai. Čia mes susitinkame su Juo. Žinoma, ir prie bulvių skutimo galima, kartais, pajusti Jo artybę. Tačiau toji daiktų žodžių gausybė dažnai neleidžia mums susitikti su savimi. Čia jau nebėra nieko, kas mums kliudo įeiti į save. O ten, širdies gelmėse, mes susitiksime su Juo. Nors viskas Jis, bet šie namai ypatingai Jį priartina žmonėms. Tai mūsų namai. Ach, ko tas žmogus nesuranda? Visur jo ranka ieško: ir po žeme, ir virš debesų. O kaip pametime ir užmirštame save! (……) Amen.
T. Stanislovas Dobrovolskis OFMCap „Kodėl žemėje sunaikinimas?” (p. 1554)
(Rekolekcijos)
Kaip tai būtų juokinga, jei mes nuneštume laikrodininkui savo sustojusį laikrodį, o jis ištisą valandą valytų ciferblatą, o nepažvelgtų, ar kartais nesulūžo laikrodžio spyruoklė. Galimas dalykas, kad laikrodis sustojo ir dėl kitų priežasčių, bet, visų pirma, reikia pažiūrėti, ar tvarkoje spyruoklė. Kiekvienos rekolekcijos – tai yra atgailos dienos. Žmonės ruošiasi velykinei išpažinčiai. Tai yra remonto dienos. Kiekvienas iš mūsų pasižiūri į savo sielą ir mato joje sunaikinimą. Štai aš kasdieną darausi savanaudiškesnis, vis nekantresnis, gašlesnis. Man tai nėra naudinga, bet kuomet pažvelgiame į pasaulį, su pasibaisėjimu matome žmonijos baisų apsunkėjimą. ,,Pasaulis guli pagonybėje!” Taip poetiškai prabyla mūsų objektyvus, nuosekliai ramus Šv. Raštas. Idant nesumažėtų, nepavirstų į griuvėsius žmogaus asmuo, idant žmonija nesusinaikintų. Šv. Rašte yra taip nuostabiai, taip aiškiai pasakyta: ,,Žemė yra naikinte sunaikinta, nes nėra nei vieno, kuris permąstytų savo širdyje“ (Jn). Susimąstymas, apsigalvojimas. Štai išsigelbėjimas! Trumputė filosofijos pamoka – rekolekcijų pradžioje.
Jeigu Visatą galima pavadinti daiktavardžiu, tai mąstantis, galvojantis žmogus yra laikrodžio spyruoklė. Šv. Raštas mums taip aiškiai nurodė pasaulio blogio šaknį. Mes, Bažnyčia, su pasididžiavimu saugome ir skelbiame šios pasaulio problemos sprendimą. Mes su pasididžiavimu savinamės sau funkciją užsukti ir remontuoti ne ciferblatą, ne laikrodžio grandinėlę, ne laikrodžio rodykles ar stikliukus, bet mes remontuojame pačią spyruoklę, t. y. tai, kas yra viduje, paslėpta kaip ir laikrodžio spyruoklė – pačią žmogaus sielą. Mes su pagarba žiūrime į visus kitus Meistrus, kuriuo remontuoja visas kitas Visatos laikrodžio dalis, nes be jų spyruoklė kaip parodytų valandas, jei nebūtų ciferblato. Žiūrėk, kaip viskas pas tave apmirę, nieko nebesieki, viskas tau nešventa. Sustok, susimąstyk, atrask gyvenimo prasmę. Pamilai vėl gyvenimą ir tai bus tau lyg …. Amen. (Milašaičiai)
T>Stanislovas Dobrovolskis pimasis vertėjas Reinės Marijos Rilkės į lietuvių kalbą
(Vertė t. Stanislovas)
(Tai pirmieji poeto Rilkės poezijos vertimai į Lietuvių kalbą.Išlaikant autentišką vertimo t. Stanislovo mintį, to jis pats siekė, įkainuodamas ir įvertindamas kiekvieno žodžio vertę, neredagavome jo vertimų, kaip jis teigė: „„nachališkai“ pradėjau klijuoti žodžius ir žiūriu, kad Rilkė „išsiverčia“…Verčiant lyriką gali kai kas ir nubyrėti, nedidelė bėda. O filosofiniame eilėraštyje negali nubyrėti nei vienas žodelis“ (žurnalas „Pergalė“, 1990, nr. 8-9, p. 142.). T. Stanislovas siuntėsi skaitymui kai ką iš Sankt Peterburgo ir kaip šaltinį paduodame, jo kambaryje rastus poeto Rilkės poezijos tomus, kuriais T. Stanislovas Dobrovolskis naudojosi: Reine Maria Rilke, band (tomai) 1-2, Gedicht –Zyklen, Insel Verlag, Wiesbaden, 1955; t. III, Wiesbaden, 1957; t. IV, Frankfurt am Main; t. V, Frankfurt am Main, 1965. )
Apie fontanus
Dabar štai aš daug žinau apie fontanus,
neapsakomus medžius iš stiklo.
Galėčiau kalbėti lyg apie savąsias ašaras,
kurias aš sujaudintas didingų sapnų,
vieną kartą išliejau, o po to užmiršau.
Argi aš užmiršau, kad dangus tiesia
rankas
daugeliui daiktų ir veržiasi į sąmyšį?
Ar aš nemačiau nepalyginamą didybę,
kylančią sename parke priešais švelnius,
pilnus lūkesčių vakarus, – tarpe išnykstančių
giesmių, ateinančių iš svetimų mergaičių,
kurios išsiveržia iš melodijos
ir tampa realiomis ir, lyg jos turėtų
atspindėti atviruose tvenkiniuose?
Aš betgi privalau tik atsiminti apie visa tai,
kas įvyko prie fontanų ir prie manęs, –
kada aš juntu ir kritimo svorį,
kuriame aš vėl vandenį pamačiau.
Tai gali meilė…
Kaipgi ta meilė atėjo?
Ar kaip saulė, ar kaip gėlių šypsnys,
o gal kaip malda? – Papasakok.
Lyg švytinti laimė ji nukrito iš
dangaus
ir pakibo su išskėstais sparnais didingai
virš mano pražydusios sielos…
Ji neturėjo jokios istorijos
Ji neturėjo jokios istorijos
be įvykių slinko metai po metų –
o štai su nuostabia šviesa…
Atėjo meilė ar kas tai buvo?
Ir tada ji pamatė save bailiai pasklidusią,
o štai tvenkinys prieš jos namą…
Atrodo prasidėjo koks tai sapnas,
likimas išplaukė iš jos.
Meilės daina
Kaip man laikyti savo sielą,
kad ji tavęs nepaliestų? Kaip man
ją perkelti, aplenkiant tave, į kitus daiktus?
Labai norėčiau ją perkelti
į tamsumą prie kažko pražuvusio tamsoj,
svetimoj, tylioj vietovėje,
kuri nepasklistų tolyn, kada gelmės tolyn
sklinda.
O betgi viskas, kas mus paliečia, tave ir
mane,
suglaudžia mus į viena, lyg stygų stovas,
kurs iš dviejų stygų vieną balsą iššaukia.
Ant kokio smuiko mes esame užtempti?
Ir koks gi smuikininkas laiko mus rankoj?
O saldžioji giesmė!
…Bet tai, šią mirtį
ištisą mirtį, dar prieš gyvenimą,
taip švelniai savy talpinti ir nebūti
piktu,
tai yra kažkas neaprašomo…
Iš Duino elegijų
Su pilnomis akimis žvelgia tvarinija:
tai kas atvira. Tik mūsų akys yra
lyg apgręžtos ir pastatytos aplink ją
lyg kritimas, aplink jos laisvą išėjimą.
Kas yra lanke, tai žinome mes vien
iš gyvulio veido; nes jau mažą vaiką
mes apgręžiame ir priverčiame, kad jis
žvelgtų atgal į pavidalą, o ne į tai, kas
atvira.
O tai gyvulio veide yra taip gilu. Laisvi jie
nuo mirties.
Ją tik mes matome: laisvas gyvulys
savo žuvimą visad turi už savęs,
o prieš save Dievą, o jei einame, tada einame
į amžinybę, taip tai eina šuliniai.
Iš Orfėjaus sonetų
XXII sonetas
Mes esame varovai.
O betgi laiko žingsnius
jūs laikysite mažmožiu
tame, kurs visad išlieka.
Visa tai, kas skuba,
praeis greit pro šalį,
nes tik tai, kas išlieka,
pašventina mus.
Jaunikaičiai, neišmeskite
drąsos į greitumą,
nei bandykite pabėgti.
Juk viskas yra ramumoj;
tamsa ir šviesa,
gėlės ir knyga.
Vėl iš naujo susitikdami su kūdikystės
daiktais,
mokomės mes vėl su savimi susitikti,
nors mes žinom, kad dienos slenka,
o betgi pajutome, kad ir mes
slenkame.
Jūs vadinate siela…
Ką jūs vadinate siela, ar tai, kas
jumyse taip bailiai čirpsi? Tai, kas kaip
kvailio skambučiai
maldauja pritarimo ir siekia kilmingumo,
betgi miršta galų gale taip skurdžia mirtimi
smilkaluose gotiškų koplyčių.
Ar tai vadinate siela?
Žvelgiu į mėlyną naktį, gegužio
apsnigtą,
kurioje pasauliai į tolimus kelius
sklinda;
man atrodo: aš turiu su savimi dalį
amžinybės
savo krūtinėje. Tai vis nerimsta ir
šaukia,
nori prasiveržti, nori su jais suktis…
Ir tai yra siela.
Neleisk man iš tavo lūpų gerti,
nes iš lūpų aš gėriau atsižadėjimą.
Neleisk man paskęsti tavo rankose,
nes mane rankos neapglėbs.
Didinga yra mirtis
Didinga yra mirtis.
Mes esame
josios besijuokiančios lūpos.
Manome esą vidury gyvenime,
o ji išdrįsta
pravirkti mūsų tarpe.
Inicialai
Vis atiduoki savo grožį
neskaičiuodama nei kalbėdama.
Tu tyli. Jis kalba už tave. Aš esu.
Ir ateina tūkstančiais prasmių,
Ateina pagaliau į kiekvieną.
Iš Orfėjaus sonetų
XXIV sonetas
Argi reiktų atmesti taip labai seną draugystę
su didžiais, niekad neviliojančiais dievais,
vien dėl to, kad jie nepažįsta plieno, kurį mes
rūpestingai gaminam. Argi užtenka jų ieškoti
vien paveiksluose?
Ach tie galiūnai draugai! Jie atėmė
mums mirusius. Jie nejuda prie mūsų
ratų.
Kaip toli nustūmėm mes savo pokylius,
o taipgi maudykles. O, be to, jų jau per
lėtus pasiuntinius
mes vis pralenkiame. Vis vienišesni ir
tik viens kitam atiduoti, viens kito nepažindami
nebevaikštom takais taip mandrai,
bet tik kaip laipsniai. Vien tik garo katiluose
dega kadaise buvusi ugnis ir kala plaktukai,
kurie vis didėja. O mes vis nustojam jėgų
it plaukikai.
Dienos, berods, jos mums išskysta
o betgi jos pamažu vėl į mus įslenka,
juk mes permainom visus laikus;
nes juk mes taip trokštam būti…
O gyvenime, gyvenime, nuostabus laike,
nuo priešingybės į priešingybę pereinąs
slinktyje taip dažnai blogas, toks sunkus,
toks slenkąs,
o štai kartais taip neišpasakytai
su išskėstais sparnais prilygsti angelui:
O nesuprantamasai, o gyvenimo laike.
Iš visų labiausiai išdrįstų egzistencijų
argi viena iš jų gali būti karštesnė ir
drąsesnė.
Mes stovime ir lūkesčiuojame prie savo
ribų
ir kažką Neatpažįstamo įtraukiame
į save.
Mirties patirtis
Mes nieko nežinome apie tą pasišalinimą,
kurs su mumis nesidalina. Neturime mes jokio
pagrindo
parodyti nustebimą, meilę arba neapykantą
šiai mirčiai. Juk ją toji kaukė
tragiško verksmo taip nepaprastai iškraipo.
Dar pasaulis yra pilnas rolių, kurias mes
vaidiname.
Iki kolei mes rūpinomės, ar mes patikome,
štai vaidina ir mirtis, nors ji nepatinka.
Bet kai tu nuėjai, tada į šią sceną
per aną plyšį įsiliejo bruožas tikrenybės,
per plyšį, pro kurį tu praėjai; želia tikra žaluma,
tikras saulės spindulys, tikras miškas.
Mes vaidiname toliau. Baimindamiesi išsakome
tai, ką sunkiai išmokome, o taipgi judesius
tai šen, tai ten įterpdami; o betgi tavoji nuo mūsų
nutolusi
iš mūsų skeveldros atskilusi būtis.
Kartais gali mus užklupti lyg kokia žinia,
atklydusi nuo anos tikrenybės,
ir štai vieną akimirką mes įsijautę,
vaidiname gyvenimą, nebegalvodami apie
plojimus.
Vienatvė
Vienatvė tai kaip lietus.
Ji pakyla nuo jūrų vakarop;
nuo lygumų taip tolimų, nepasiekiamų,
kyla į dangų, kurs visad buvo jos.
O tik tada nuo dangaus krinta ant
miesto.
Lyja žemyn sambrėškio valandomis,
kada visos gatvės atsigręžia į rytą
ir kada kūnai nieko nesuradę,
nusivylę ir liūdni viens nuo kito nusigręžia,
ir kada žmonės, viens kito nekęsdami,
vienoje lovoje privalo miegoti:
tada vienatvė eina upokšniais…
Malda
Naktis, tyli naktis, į kurią įvyturiuoti
ryškiai balti daiktai, raudoni, margi daiktai,
išmėtytos spalvos, kurios yra pakeltos
į vieną tamsumą, Vieną Tylumą, – atvesk
pagaliau ir mane į santykį su Dauguma,
kurią tu pasisavini ir perkalbi. Gal mano jausmai
dar per daug žaidžia su šviesa?
Kodėl gi mano žvilgsnį taip dažnai
trukdo ir blaško aplinkos daiktai?
Spręsk pagal mano rankas,
argi jos jau nerimo lyg daiktas ir įrankis?
Štai ir žiedas toks paprastas
ant mano rankos, o šviesa štai,
pilna pasitikėjimo, pasklido virš jo,
lyg tai jis būtų kelias, kur nors apšviestas,
o betgi į šonus eis tik kai bus tamsu?
Aš taip bijausi
Aš taip bijausi žmonių žodžių,
jie taip ryškiai viską nusako.
Štai šis vadinasi šunimi, o štai čia namas,
o čia pradžia, o ten galas.
Man baugu jų sąmojaus, jų žaismo su
pašaipa,
jie žino visa, kas bus ir buvo;
jau jiems joks kalnas nebenuostabus;
jų sodelis ir kiemelis rubežiuojasi su Dievu.
O aš taip noriu perspėti ir stabdyti: stovėkite
atokiau.
Man taip miela klausytis, kaip gieda daiktai.
O jūs juos paliečiate: jie sustingsta ir apkursta.
Jūs man visus daiktus apverčiate.