(Vertė t. Stanislovas)
(Tai pirmieji poeto Rilkės poezijos vertimai į Lietuvių kalbą.Išlaikant autentišką vertimo t. Stanislovo mintį, to jis pats siekė, įkainuodamas ir įvertindamas kiekvieno žodžio vertę, neredagavome jo vertimų, kaip jis teigė: „„nachališkai“ pradėjau klijuoti žodžius ir žiūriu, kad Rilkė „išsiverčia“…Verčiant lyriką gali kai kas ir nubyrėti, nedidelė bėda. O filosofiniame eilėraštyje negali nubyrėti nei vienas žodelis“ (žurnalas „Pergalė“, 1990, nr. 8-9, p. 142.). T. Stanislovas siuntėsi skaitymui kai ką iš Sankt Peterburgo ir kaip šaltinį paduodame, jo kambaryje rastus poeto Rilkės poezijos tomus, kuriais T. Stanislovas Dobrovolskis naudojosi: Reine Maria Rilke, band (tomai) 1-2, Gedicht –Zyklen, Insel Verlag, Wiesbaden, 1955; t. III, Wiesbaden, 1957; t. IV, Frankfurt am Main; t. V, Frankfurt am Main, 1965. )
Apie fontanus
Dabar štai aš daug žinau apie fontanus,
neapsakomus medžius iš stiklo.
Galėčiau kalbėti lyg apie savąsias ašaras,
kurias aš sujaudintas didingų sapnų,
vieną kartą išliejau, o po to užmiršau.
Argi aš užmiršau, kad dangus tiesia
rankas
daugeliui daiktų ir veržiasi į sąmyšį?
Ar aš nemačiau nepalyginamą didybę,
kylančią sename parke priešais švelnius,
pilnus lūkesčių vakarus, – tarpe išnykstančių
giesmių, ateinančių iš svetimų mergaičių,
kurios išsiveržia iš melodijos
ir tampa realiomis ir, lyg jos turėtų
atspindėti atviruose tvenkiniuose?
Aš betgi privalau tik atsiminti apie visa tai,
kas įvyko prie fontanų ir prie manęs, –
kada aš juntu ir kritimo svorį,
kuriame aš vėl vandenį pamačiau.
Tai gali meilė…
Kaipgi ta meilė atėjo?
Ar kaip saulė, ar kaip gėlių šypsnys,
o gal kaip malda? – Papasakok.
Lyg švytinti laimė ji nukrito iš
dangaus
ir pakibo su išskėstais sparnais didingai
virš mano pražydusios sielos…
Ji neturėjo jokios istorijos
Ji neturėjo jokios istorijos
be įvykių slinko metai po metų –
o štai su nuostabia šviesa…
Atėjo meilė ar kas tai buvo?
Ir tada ji pamatė save bailiai pasklidusią,
o štai tvenkinys prieš jos namą…
Atrodo prasidėjo koks tai sapnas,
likimas išplaukė iš jos.
Meilės daina
Kaip man laikyti savo sielą,
kad ji tavęs nepaliestų? Kaip man
ją perkelti, aplenkiant tave, į kitus daiktus?
Labai norėčiau ją perkelti
į tamsumą prie kažko pražuvusio tamsoj,
svetimoj, tylioj vietovėje,
kuri nepasklistų tolyn, kada gelmės tolyn
sklinda.
O betgi viskas, kas mus paliečia, tave ir
mane,
suglaudžia mus į viena, lyg stygų stovas,
kurs iš dviejų stygų vieną balsą iššaukia.
Ant kokio smuiko mes esame užtempti?
Ir koks gi smuikininkas laiko mus rankoj?
O saldžioji giesmė!
…Bet tai, šią mirtį
ištisą mirtį, dar prieš gyvenimą,
taip švelniai savy talpinti ir nebūti
piktu,
tai yra kažkas neaprašomo…
Iš Duino elegijų
Su pilnomis akimis žvelgia tvarinija:
tai kas atvira. Tik mūsų akys yra
lyg apgręžtos ir pastatytos aplink ją
lyg kritimas, aplink jos laisvą išėjimą.
Kas yra lanke, tai žinome mes vien
iš gyvulio veido; nes jau mažą vaiką
mes apgręžiame ir priverčiame, kad jis
žvelgtų atgal į pavidalą, o ne į tai, kas
atvira.
O tai gyvulio veide yra taip gilu. Laisvi jie
nuo mirties.
Ją tik mes matome: laisvas gyvulys
savo žuvimą visad turi už savęs,
o prieš save Dievą, o jei einame, tada einame
į amžinybę, taip tai eina šuliniai.
Iš Orfėjaus sonetų
XXII sonetas
Mes esame varovai.
O betgi laiko žingsnius
jūs laikysite mažmožiu
tame, kurs visad išlieka.
Visa tai, kas skuba,
praeis greit pro šalį,
nes tik tai, kas išlieka,
pašventina mus.
Jaunikaičiai, neišmeskite
drąsos į greitumą,
nei bandykite pabėgti.
Juk viskas yra ramumoj;
tamsa ir šviesa,
gėlės ir knyga.
Vėl iš naujo susitikdami su kūdikystės
daiktais,
mokomės mes vėl su savimi susitikti,
nors mes žinom, kad dienos slenka,
o betgi pajutome, kad ir mes
slenkame.
Jūs vadinate siela…
Ką jūs vadinate siela, ar tai, kas
jumyse taip bailiai čirpsi? Tai, kas kaip
kvailio skambučiai
maldauja pritarimo ir siekia kilmingumo,
betgi miršta galų gale taip skurdžia mirtimi
smilkaluose gotiškų koplyčių.
Ar tai vadinate siela?
Žvelgiu į mėlyną naktį, gegužio
apsnigtą,
kurioje pasauliai į tolimus kelius
sklinda;
man atrodo: aš turiu su savimi dalį
amžinybės
savo krūtinėje. Tai vis nerimsta ir
šaukia,
nori prasiveržti, nori su jais suktis…
Ir tai yra siela.
Neleisk man iš tavo lūpų gerti,
nes iš lūpų aš gėriau atsižadėjimą.
Neleisk man paskęsti tavo rankose,
nes mane rankos neapglėbs.
Didinga yra mirtis
Didinga yra mirtis.
Mes esame
josios besijuokiančios lūpos.
Manome esą vidury gyvenime,
o ji išdrįsta
pravirkti mūsų tarpe.
Inicialai
Vis atiduoki savo grožį
neskaičiuodama nei kalbėdama.
Tu tyli. Jis kalba už tave. Aš esu.
Ir ateina tūkstančiais prasmių,
Ateina pagaliau į kiekvieną.
Iš Orfėjaus sonetų
XXIV sonetas
Argi reiktų atmesti taip labai seną draugystę
su didžiais, niekad neviliojančiais dievais,
vien dėl to, kad jie nepažįsta plieno, kurį mes
rūpestingai gaminam. Argi užtenka jų ieškoti
vien paveiksluose?
Ach tie galiūnai draugai! Jie atėmė
mums mirusius. Jie nejuda prie mūsų
ratų.
Kaip toli nustūmėm mes savo pokylius,
o taipgi maudykles. O, be to, jų jau per
lėtus pasiuntinius
mes vis pralenkiame. Vis vienišesni ir
tik viens kitam atiduoti, viens kito nepažindami
nebevaikštom takais taip mandrai,
bet tik kaip laipsniai. Vien tik garo katiluose
dega kadaise buvusi ugnis ir kala plaktukai,
kurie vis didėja. O mes vis nustojam jėgų
it plaukikai.
Dienos, berods, jos mums išskysta
o betgi jos pamažu vėl į mus įslenka,
juk mes permainom visus laikus;
nes juk mes taip trokštam būti…
O gyvenime, gyvenime, nuostabus laike,
nuo priešingybės į priešingybę pereinąs
slinktyje taip dažnai blogas, toks sunkus,
toks slenkąs,
o štai kartais taip neišpasakytai
su išskėstais sparnais prilygsti angelui:
O nesuprantamasai, o gyvenimo laike.
Iš visų labiausiai išdrįstų egzistencijų
argi viena iš jų gali būti karštesnė ir
drąsesnė.
Mes stovime ir lūkesčiuojame prie savo
ribų
ir kažką Neatpažįstamo įtraukiame
į save.
Mirties patirtis
Mes nieko nežinome apie tą pasišalinimą,
kurs su mumis nesidalina. Neturime mes jokio
pagrindo
parodyti nustebimą, meilę arba neapykantą
šiai mirčiai. Juk ją toji kaukė
tragiško verksmo taip nepaprastai iškraipo.
Dar pasaulis yra pilnas rolių, kurias mes
vaidiname.
Iki kolei mes rūpinomės, ar mes patikome,
štai vaidina ir mirtis, nors ji nepatinka.
Bet kai tu nuėjai, tada į šią sceną
per aną plyšį įsiliejo bruožas tikrenybės,
per plyšį, pro kurį tu praėjai; želia tikra žaluma,
tikras saulės spindulys, tikras miškas.
Mes vaidiname toliau. Baimindamiesi išsakome
tai, ką sunkiai išmokome, o taipgi judesius
tai šen, tai ten įterpdami; o betgi tavoji nuo mūsų
nutolusi
iš mūsų skeveldros atskilusi būtis.
Kartais gali mus užklupti lyg kokia žinia,
atklydusi nuo anos tikrenybės,
ir štai vieną akimirką mes įsijautę,
vaidiname gyvenimą, nebegalvodami apie
plojimus.
Vienatvė
Vienatvė tai kaip lietus.
Ji pakyla nuo jūrų vakarop;
nuo lygumų taip tolimų, nepasiekiamų,
kyla į dangų, kurs visad buvo jos.
O tik tada nuo dangaus krinta ant
miesto.
Lyja žemyn sambrėškio valandomis,
kada visos gatvės atsigręžia į rytą
ir kada kūnai nieko nesuradę,
nusivylę ir liūdni viens nuo kito nusigręžia,
ir kada žmonės, viens kito nekęsdami,
vienoje lovoje privalo miegoti:
tada vienatvė eina upokšniais…
Malda
Naktis, tyli naktis, į kurią įvyturiuoti
ryškiai balti daiktai, raudoni, margi daiktai,
išmėtytos spalvos, kurios yra pakeltos
į vieną tamsumą, Vieną Tylumą, – atvesk
pagaliau ir mane į santykį su Dauguma,
kurią tu pasisavini ir perkalbi. Gal mano jausmai
dar per daug žaidžia su šviesa?
Kodėl gi mano žvilgsnį taip dažnai
trukdo ir blaško aplinkos daiktai?
Spręsk pagal mano rankas,
argi jos jau nerimo lyg daiktas ir įrankis?
Štai ir žiedas toks paprastas
ant mano rankos, o šviesa štai,
pilna pasitikėjimo, pasklido virš jo,
lyg tai jis būtų kelias, kur nors apšviestas,
o betgi į šonus eis tik kai bus tamsu?
Aš taip bijausi
Aš taip bijausi žmonių žodžių,
jie taip ryškiai viską nusako.
Štai šis vadinasi šunimi, o štai čia namas,
o čia pradžia, o ten galas.
Man baugu jų sąmojaus, jų žaismo su
pašaipa,
jie žino visa, kas bus ir buvo;
jau jiems joks kalnas nebenuostabus;
jų sodelis ir kiemelis rubežiuojasi su Dievu.
O aš taip noriu perspėti ir stabdyti: stovėkite
atokiau.
Man taip miela klausytis, kaip gieda daiktai.
O jūs juos paliečiate: jie sustingsta ir apkursta.
Jūs man visus daiktus apverčiate.
