Tėvo Stanislovo rekolekcijos kunigams, ( iš garso įrašo) Telšiai 1986 m.
1 Konferencija
Rekolekcijoms yra tam tikra tematika. Apie ją galima būtų štai ką pasakyti – gal nuskambės keistai: turi būti neaktuali iš vienos pusės, arba, tiksliau sakant, išlaikinė ir nenaujoviška. Kuria prasme? Matot, klausimams, kurie yra vot vot vot šiai dienai, vot vot , sakykim, tokiam ir tokiam atvejui yra planas, yra taip vadinami reikėtų rengti simpoziumus, sakykim, pastoracinius, liturginius, ekonominius, meno ir, antra vertus, jau materialinė bazė jau yra, kas antroj klebonijos pusėj stovi žiguliukas, jau šitie dalykai ryt poryt išsispręs. Rekolekcijose turėtų būti pateiktos tokios mintys, šitas mintis galima būtų aplenkti. Kodėl? Matot, yra kai kurios mintys, problemos, kurias galima ir šiaip, ir taip išspręsti. Daugybė galimybių. O rekolekcijose reikia paduoti ir tokias mintis, kurios būtų ne per daug nei naujoviškos, kodėl, kokia prasme, rekolekcijose nėra vietos, nėra laiko diskusijoms, disputams; turėtų tas, kuris patarnauja rekolektantams, paduoti tokias mintis absoliučiai ne konservatyvias, tokias, dėl kurių katalikas neturėtų galimybės ginčytis ir užtektų tik vieno — šitas mintis apsvarstyti, prisitaikyti ir priimti, o ne diskutuoti ir ginčytis. Retkarčiais viena kita mintis, retkarčiais, turi išsprūsti. Kada mes kalbame liaudžiai, ot čia tai tikras pamokslas, pasakytas tarybiniams katalikams, ir viskas aktualu. Tuo tarpu rekolekcijose šitas galėtų atpulti. Bet ot šitam dabartiniam atvejui galbūt buvo išsprūdusi viena kita mintis, kuri diskutuotina. Ir galima būtų ją aplenkti. O šitame mąstyme, kuri pavadinkime konferencija, bus galbūt pasiūlymai, kurie galėtų būti ir kitokie. Ji vadinasi 90 dienų. […] Kas mus prileis prie savo širdies skausmo ir neapsigauname, ir nereikia apsigauti, kai pamatome rajono centre … pasilenkiam ir klausiam, o kiek tame rajono centre yra gimnazijų?.. [….] Jisai kartais mums kaip narkotikai nuramina skausmą ir… Tik per 90 dienų yra galimybė, kad juos pamatysime, dar kokios 20 dienų važiuos į stovyklą, o antrą 90 tų dienų Švietimo ministerija išleido posakį užimti visus sekmadienius ir net šeštadienius. Jie turbūt galvoja kad sekmadienį kunigai prieina… Atsidūstame… Ačiū Dievui, mums Lietuvos kunigams Dievas davė stiprybės, depresijai mes nepasiduodam. Dėl to kad dirbame. Šitos 90 be galo prabėgo, 90 tų dienų nuo 1 birželio iki 1 rugsėjo – raktas nuo Žigulio, arba pas ekscelenciją nuvežti, kad užrakintų tą raktą. Palangos zakristijoj iš medžio išrašyta ,,Leiskite mažutėlius pas mane“, o aš pliaže deginuosi. Tik ne Žemaitijos kunigams Palanga. Praleisti tas vertingas dienas… Jeigu aš tik 90 dienų laikotarpyje galiu tuos mažutėlius pamatyti pas save?.. Yra Simferopolis, Odesa, Juodosios jūros kurortai, galima išvažiuoti, pasimaudyti… Iškilmingoji Komunija; su žvakutėm įvedame, bet tai ne klebono reikalas… Anais laikais galima buvo pasakyti, mes buvome kurorte, vaikui buvo sporto mokykla ir t. t. Reikia atidaryti duris, kad vaikai galėtų ateiti. Ateis 5-6 vaikai, o kunigai su jais dirbs. Bet kiek kartų išvažiavo, neatėjo, negalėjo, bet leiskite juos pas Jį. Absoliuti sąlyga yra toks ar toks žinių bagažas, galima jį padidinti ar sumažinti, atsižvelgiant į vaikų gabumus. Visokios pagundos mums gali apimti, apkartimo, rūstybės pagunda. Juk mes ne mediniai; kurie dirbate Telšiuose, Plungėje ar kur kitur – nuvažiuosit jūs į kitas parapijas, matysite jauniausią parapijonką 72 metų, per sumą bus 20 žmonių, iš kurių 18 bus kurčių, pamatysite, kaip pyktis ims, kaip keršysite ant vaikučių…Tiktai neprisileiskite pagundos. Aiškiai yra pasakyta Jokūbo laiške – pastoracinių metodų milijonai: vienas metodas valstybės, piktumo… Kiekvienas mano šiurkštumas – užtveria malonės veikimo duris. Malonė veikia, turiu taip elgtis, kad per mane prasišviestų Dievo malonės veikimas. O rūstybė tai tas pats, jei smala užtepsi žmogaus sielos langus ir Dievo malonė neišsiverš. Štai kaip yra baisu pavartoti rūstybės metodus. Iki 27 suvažiavimo eikite per Šilutę, per Vilkyškius ar kaip ten, kas antras-trečias žmogus girtas buvo, o jų vaikai?.. Pastoracinių metodų dalykas yra tai – pažeisi vaiko emocijas, iš kur garantija, kad tos emocijos nenusės ant dugno. Mes nebandom siūlyti jokių egzaminų, blogai jeigu tik egzaminatorių vaikai kunige mato. 9 mėn. jiems tiek apie mus kalbama, kažkokiam uždavinyne buvo užrašyta: ėjo 2 pionieriai, turėjo 12 saldainių, priėjo kunigas, atėmė 6 saldainius, kiek dar liko? Jeigu jis atėjo pirmą kartą, jeigu jį atvedė bobutė, ar reikia už rankų ištempti iš mašinos, Jėzaus pasakymas ,,leiskite mažutėlius, leiskite“… Bet grįžkim atgal: jei per tas 90 dienų gal ateis… Pirmiausia sąlyga būti mūsų namuose, o ne Palangoje. Amžiais eis kiekviena eilutė, kol žmonės iš to šaltinio gers ir tas šaltinis amžiais neišseks. Čia yra vienas įrodymas. Iš Biblijos kiekvieną kartą ištrykš kokia negirdėta, nežinota mintis. Paimsime dvi nuostabias citatas šios dienos mąstymui: evangelijoj atidžiai aprašomas demono apsėstas žmogus, bet taip tragiška buvo jo būtis, jis vargšas slapstėsi kapuose, rūbų nenešiojo, akmenimis save daužė, nieks negalėjo jo suvaldyti, ir štai Jėzus demoną išvarė. Ir štai bet kur išvarė – į kiaules. Kadangi kai paklausė kaip tavo vardas, demoniadas atsakė: ,,mano vardas Kolona“, todėl jį išvarė ten, kur reikia. Kiaulės nugrimzdo. Dabar 2-oji dalis pasakojimo. Antroji dalis mums labai rūpi. Štai aprašyta kaip Jėzui nepasisekė, kad ne visuomet Jėzaus klausė, kaip mes dėkingi, kad Biblijoj viskas yra aprašyta kaip užmiršo pavalgyti 5 tūkst. žmonių… Kaip vienas Jėzaus veiksmas pasibaigė liūdnu ir gėdingu fiasko. Bet antroj daly kas yra nuostabu: užfiksuota, kad kolūkio vadovybė pyksta, kad neįvykdysime maisto programos planų. Vienas jų pyktis. Keletas eilučių yra pašvęsta: ir vienas idiotas save daužė akmenimis, visą laiką nuo savęs rūbus plėšdavo, o dabar apsivilkęs, kaklaraištį, viską gražiai užsirišęs, ramiai sėdi prie Jėzaus kojų. Keista, kodėl religinėje ikonografijoje niekam neatėjo mintis imti ir išpaišyti šitą vaizdą: ramus, tylus, nurimęs, džiugus vyras ramiai besėdintis prie Jėzaus kojų, o iš kitos pusės šita pykstanti gauja, kolūkio vadovybė. Brangieji, vot šita perikopė iš Evangelijos, mano manymu, kai kunigai įšventinami, primicijos, neša jie ten dovanų, gėlių, o reikėtų kad lektorius paskaitytų, prieš išleisdamas, tyčia šitą atsitikimą, kad jie aiškiai žinotų, kas jų laukia. Kaip Jėzui teko patirti fiasko, būti išvarytam, tegul jie apsiginkluoja šita mintim. Iš šitos perikopės štai ką mes turim sau į širdį įsidėti, būtent pasaulio dvasia ir Jėzaus dvasia iki amžių pabaigos bus priešinga vienas kitam. Iš šito pasakojimo daug mums paguodos, pavyzdžiui, reikia nenusiminti, jeigu nesulauksime parapijiečių šiltumo, pagarbos už savo darbus, įsiminkime, kad mūsų yra kita dvasia. Kunigas, ypatingai jaunas, išeidamas tegul sako: ,,aš gyvensiu ir būsiu kitoniškas ir Jėzaus paliestas žmogus.“ Ramus, nurimęs žmogus ir šitas kolektyvas, kuris sielojasi dėl keliolikos, gal šimto kiaulių, kad planas nebus įvykdytas. Kokia palaima šitas nurimęs, doras žmogus, o tiems vadovams yra svarbiausia kiaulės, pasaulietinės, medžiaginės vertybės. O kunigo gyvenimo stilius — mes nesitaikstome prie pasaulio. Klierikas ar kunigas diametraliai turi skirtis nuo to, kurie netarnauja altoriui. Klierikas dar turtingesnes, gražesnes kurtkes gali nusipirkti, nei tie džinsuoti studentai. Iš tiesų klierikas turi skirtis. Reikia atskirti, ar čia teologas, ar čia chemijos studentas eina Kauno gatvėmis. Mūsų dvasia ir elgsena turi būti, ir būtent negalima niekinti išorinį skirtumą. Šita šlipso manija, madų vaikymasis ar tai kambary, ar tai visur kitur, susiniveliavimas su pasauliečiais yra vienas baisiausių. Kai Izaijo pranašystėje yra pavaizduota dvasininkijos tragedija. Pakartosiu tris kartus šitą citatą. Yra lotynų citata, kurią išvertus reiškia — ar kunigas, ar liaudis yra vienas ir tas pats. Susilieja savo interesų ratais: Žalgiris, žigulis, šlipsas, video, kasetės ir pasauliečių, ir klierikų, dvasininkų ,,sigul populus…“ — bendri interesai. Tai yra sunaikinimo nuoboda, kuri gali pasirodyti ir Dievo šventovėje. Taip ir jūs, jaunieji kunigai, nepykit, jeigu jūsų šefas žvairai žiūrės į kai kuriuos jūsų papročius, kurie galbūt jus šokiruoja, iš vienos pusės aišku, nenorėkime, kad grįžtų Napoleono laikai. Antroji citata – super super tarybiniams dvasininkams: ten, kur tarybiniai dvasininkai, Tarybų Sąjunga atlieka rekolekcijas, reikėtų šitą evangelijos perikopę paskaityti ir atkartoti. Reiškia ateina persai ir atrodo sugrius viskas, karalius turėjo savo liniją ir jo pavaldiniai turėjo savo liniją, o Jeremijas turėjo savo liniją, ir karalius galvojo, kad toks Dievo įkvėptas žmogus ir reikia jo klausytis. Jeremijas buvo Dievo skelbėjas ir politikas, kuris turėjo savo labai griežtą politinę liniją. Deja, aplink karalių esantys valdininkai visiškai priešingą politinę liniją vedė. O jis savo liniją turėjo. Karalius mėtėsi ir į vieną, ir į kitą pusę. Jeremijo opozicija laimėjo. Jį įmetė į šulinį, kuriame nebuvo vandens, vien tik dumblas. Šis areštas buvo trumpas. Jeremiją iš dumblo vienas žmogus ištraukė. Opozicija sako, jog jo nuomonė yra neteisinga. Antrą sykį jį kaip reikiant suima ir pasodina į labai griežtą kalėjimą. Persai supo Jeruzalę ir supylė aplink miestą pylimus, kad niekas negalėtų iš Jeruzalės išeiti ir laukė, kol pasibaigs vanduo ir duona. Dievo balsas pasigirsta Jeremijui kalėjime, kad pakviestų du notarus ir sudarytų pirkimo-pardavimo aktą. Nors Jeremijas buvo paklusnus, šį kartą pradėjo Dievui aiškinti: ,,Jeruzalė supama pylimų, o aš esu kalėjime, o Tu liepi man daryti pirkimą.“ Dievas šiaip nekartoja, bet šį kartą Dievas pakartojo Jeremijui. Šitą dalyką tarybiniams kunigams reikia paskaityti. […] ,,Sveikatos patarėjo“ žurnale visokie mokslininkai, akademikai, autoriai mums pasakoja, kokias mikstūras, tabletes gerti-negerti, šokoladą valgyti sveika ar ne… Ir tas autorius stovi prieš mus. Tačiau visos mūsų tiesos yra apreikštos iš aukščiau. Tos tiesos mus gydo ir jos nemiršta. Todėl mūsų tikėjimas yra amžinas. Amen.