Giedrimė DIDŽIAPETRIENĖ
„Jurbarko laikas”, 2023 m. nr. 9
Kūčios… Kalėdos… Kūdikėlio Jėzaus, žmonijos Atpirkėjo, gimimo šventė. Nuo tikėjimo tolstanti sekuliari visuomenė ją sutinka šventiniu blizgesiu, nukrautais gėrybėmis stalais ir tik dalis išlaiko tradiciją, deja, nesuderinamą su tikinčiojo kasdienybės priederme,– į bažnyčią ateina tik per didžiąsias šventes ir ar tikrai pagarbinti Viešpatį ir padėkoti Jam, prisiėmusiam kančias už buvusias ir esamas žmonijos nuodėmes? Į ateistinės korozijos jau stipriai paveiktus Vertimus iš lagerio 1956 m. grįžusiam tėvui Stanislovui ta diena buvo maldų naktis tyloje skendinčioje apleistoje bažnytėlėje. Jis dar nenujautė, kad būtent tą dieną sistema vėl spręs jo likimą ir vėl išsiųs atgal į lagerį – atlikti „bausmės“ iki galo. Už tai, kad, nekreipdamas dėmesio į tykančius pavojus, drąsiai nešė žmonėms Evangelijos šviesą. Dar ir dabar Vertimuose yra manančių, jog tėvą Stanislovą turėjo kažkas įskųsti. Mat, įtikę to meto valdžiai gyveno tik ta diena. Tėvui Stanislovui dabartis buvo dalis Amžinybės.
„Pater“ – stebuklas iš Maskvos
Knyga – tai irgi kalbėjimas su Amžinybe. Kaip malda, poezija, pamokslas ar tiesiog žodis. Nes pradžioje buvo JIS, Žodis. Knygų apie tėvą Stanislovą parašyta ne viena ir ne dvi. Paskutinė – Marijos Pranciškos Čepaitytės knyga „Pater“ rusų kalba, pristatyta Dotnuvos vienuolyno erdvėse spalio pradžioje – dar vienas prisilietimas prie Amžinybės, kuri liudija, kad praeitis neatsiejama nuo dabarties ir ateities, neatsiejama nuo amžino žmogaus būties pajautimo. Ir pats tėvas Stanislovas Dobrovolskis yra sakęs, kad žodžiais, mintimis, meditacijomis belsdamiesi į šiandieną, suprantame, kad vis dėlto būties esmė lieka kažkur anapus, neapčiuopiama ir iki galo nesuprasta, kaip nesuvokiama yra meilės begalybė: „Meditacija – mūsų paslaptis. Pasaulietis to negali žinoti. Dvasinis gyvenimas „laikosi“ meditacija“.
Knyga „Pater“ – ypatinga, išleista šių metų rugsėjį Maskvoje, Pranciškonų centro leidykloje. Joje raktiniai žodžiai „Tėvelis“, „klebonas“, „klebonija“, „rūpintojėlis“ į rusų kalbą neverčiami. Įsipareigojusi surinkti visų rusų disidentų prisiminimus apie tėvą Stanislovą savo motinai Natalijai Trauberg, Maskvos žydei, artimai bendravusiai su tėvu Stanislovu iki 1960-ųjų, autorė knygą rašė ir rengė bemaž penkiolika metų po motinos mirties. Bet knygai parašyti vien prisiminimų neužteko. Graibė visą grietinėlę nuo rašytinio palikimo apie Tėvelį, pagrindiniu šaltiniu tapo Arvydo Juozaičio knyga „Tėvas Stanislovas. Pasakojimų knyga“ (1995 m.). Vartė senus laikraščių komplektus, skaitė viską, ką apie jį rasdavo. Kėlė saugumo archyvus ir faktus dėliojo kaip dėlionę, lipdydama į visumą. Dar daugiau, kaip teigia pati autorė, dešimtmetis iki jo mirties 2005-aisiais, išskyrus straipsnius spaudoje, buvo likęs balta dėme biografijoje. O jis tėvui Stanislovui buvo ir dramatiškas, ir skaudus, ir sopulingas, ir kartu labai ryškus, nė kiek nenublankstantis dešimtmečiui, kurį jis, suimtas 1948 m. rugpjūčio mėnesį, praleido Vorkutos, vėliau Intos lageriuose. „Praleido“ – žodis netinka. Sisidūręs su rūsčia realybe jis ėjo savo gyvenimo pamokas – šalia sunkaus darbo šachtose ar prie miško ruošos darbų laisvą minutę ar naktimis mokėsi kalbų, studijavo filosofiją ir teologiją, vertė tekstus, meldėsi, meditavo… Į tremtį jis žiūrėjo kaip į Apvaizdos ženklą, kuris jam suteikė ramybę būti „toli nuo pasaulio triukšmo“.
Vertimai – laisvės oro gurkšnis tarp lagerių
Žodį „lageris“, anot filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio, Tėvas Stanislovas tardavo savitai, „aiškiai minkštindamas pirmąją raidę,– tarsi suteikdamas žodžiui vien savojo gyvenimo ženklą“. Vorkutoje jis kalėjo su tautiečiais lietuviais, tarp kurių buvo jo studijų draugas kunigas Kazimieras Vasiliauskas, taip pat pažino daug šviesių rusų disidentų, su kuriais palaikė ryšį ir grįžęs į Lietuvą, jau Paberžėje. Tačiau tarp Vorkutos ir Intos 1956 m. rugpjūčio mėnesį buvo leista įkvėti laivės oro – 1956 m. rugpjūčio 10 d. SSRS AT Prezidiumo komisija, motyvuodama tuo, kad Mykolas Algirdas Dobrovolskis jau atliko du trečdalius bausmės, nutarė paleisti panaikinus teistumą. Išeinant iš „zonos“ prižiūrėtojo paklaustas, ar pakeitė įsitikinimus, jis atsakė, jog įsitikinimai nesikeičia, jie tik gilėja“.
Taigi tas aštuonis mėnesius trukęs laisvės gurkšnis buvo čia pat, Vertimuose, tuometiniame „Tarybinės žemės“ kolūkyje su šimtu gyventojų, septynmete mokykla, tarp miškų, kertamų žvyrkelio ir tilto per Mituvą, maždaug 14 km nuo Jurbarko,– grįžęs iš Vorkutos, Kauno vyskupijos kurijoje Tėvas Stanislovas Dobrovolskis pats pasiprašė be kunigo likusios atkampios parapijos. Tokių vietų buvo ne viena, bet pasirinko Vertimus. Parapiją pasiekė rugpjūčio 11 dieną. Džiaugėsi kaip vaikas, kad pagaliau vėl galės stoti prie altoriaus. Rado apleistą medinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, statytą 1926-aisiais – panašių Lietuvos kaime buvo apstu. Bažnyčios viduje pasitiko šiukšlių ir paukščių mėšlo krūvos, kiauras kaip rėtis stogas. Altorius nuskuręs, centrinis paveikslas, Šventųjų Petro ir Povilo skulptūros jo šonuose – apsilaupiusios. Klebonijos nėra, gyventi nebuvo kur, taigi teko įsikurti ankštoje zakristijoje. Skurdas negąsdino. Nedelsdamas ėmėsi darbų, ir tik po mėnesio, rugsėjo 28-ąją, sėdo prie pirmojo pamokslo, pavadindamas jį „Post captivitatem“ („Po nelaisvės“). Rūpėjo žmonės, tarp kurių buvo ne tik katalikų, bet ir evangelikų liuteronų tikėjimo. Nors vis dar buvo sekamas, nors buvo draudžiama bendrauti ir lankyti žmones, bendrystė užsimezgė nedelsiant. „Gerai prisimenu jį. Žmogus buvo pasišventęs tikėjimui, ko dabar jau nėr,– pasakoja tuomet vos dvylikos buvęs Petruku vietinių vadinamas Petras Pikčiūnas, vis dar gyvenantis tėvų name, netoli bažnyčios.– Nežiūrėjo, ar žmogus biednas, ar turtingas, jeigu matė, kam nepriteklius, padėjo ir pinigais, ir maistu, viskuo, ką žmonės jam paaukodavo. Pamenu, mano tėvas Mituvoj pažvejodavo, tai žuvies geresnės nunešdavo. Tėvelis žinojo, kad ir „latrai“ juo naudojasi, kad meluoja, prisidengdami sergančiais vaikais, prašydavo vaistams pinigų, bet jis vis tiek jų duodavo“.
Čia, Vertimuose, susipažino su jurbarkiečiu, garsiuoju Pranciškumi Mikutaičiu, drožėju ir piešėju, skulptoriaus Vinco Grybo pagalbininku. Tai jis nutapė centrinį bažnyčios paveikslą, atnaujino visą altorių, tėvo Stanislovo užsakymu drožė Rūpintojėlių skulptūras. Atsirado ir dar pora rankų – „vienuoliukas“. Nežinia, ar tai buvo pažįstamas vienuolis, grįžęs iš lagerio, ar šiaip kapucinas. Jis padėjo tvarkyti aplinką, bažnyčią, dirbo visus kitus ūkio darbus. Tą „vienuoliuką“ Vertimų gyventojai, tuomet buvę vaikai, prisimena ir šiandien, deja, nei vardo, nei pavardės negali pasakyti. Tėvelis mielai bendravo su vaikais, dalindavo jiems knygeles, ne tik katalikiškas, bet ir pasaulietiškas, apie indėnus, mena šiandien Petras Pikčiūnas. Ir vaikai prie jo lipo kaip prie medaus, iš bendrabučio vis bėgdavo po pamokų į zakristiją. Buvo be galo gerų akių, mena Petrukas, geraširdiškos veido išraiškos, kuri tuo laikmečiu ypač vaikams daug reiškė.
Tą patį pasakoja ir dabar Žindaičiuose gyvenanti, 1956 m. penktą klasę Vertimuose lankiusi Alytė Valaitienė. „Kai parėjo Tėvelis, koks buvo žmogaus malonumas, kad vaikui šitaip į sąmonę įstrigtų! Visam gyvenimui liko jo rankos, uždėtos ant galvos, jo palaiminimas. Koks buvo šiltas, geras, tikras Dangaus siųstas Dievo tarnas. Gyvenime daug mačiau, tai jis buvo vienas ryškiausių ir įsimintiniausių mano gyvenimo prisilietimų. Zakristijoje iki dabar matau palei sieną medinę jo lovelę, toj lovelėj pridėta geltonų šiaudų, užtiestų lovatiese. Net jos raštą pamenu – toks juodas bovelnas, austas šešiakampiais tamsiai žaliom naminėm vilnom. Didelė pagalvė… Mano tėviškėlė buvo ten, kur Balandinės girininkija, prie seno kelio. Ten, Šimaičių tvartuky, buvo bendrabutis, vienas kambarėlis. Mes tam kambarėly ir gyvenom. O naktį, apie antrą valandą, kad nesusektų bloga akis, bėgdavom į bažnytėlę melstis su Tėveliu. Esu evangelikė liuteronė, dėl to nieko nesakydavau ir savo tėvams. Mano tėvelis, Dieve, duok jam Dangų, griežtai laikėsi savo tikėjimo, buvo grubus, stačiokas, o Tėvelis buvo toks geras, švelnus, ir man, mergaitei, jis daug reiškė“. Moteris pamena, kad „vos tik gaudavo kokį skatikėlį“, tuoj išdalindavo, vaikams buvo nupirkęs blizgančius „kaliošiukus žemais peredkiukais“, kad kojų nešlaptų, saldainiais vaišindavo…“. Kaip su juo bendravo suaugusieji, Alytė neprisimenanti. Bet pasakoja menanti, kad žiemą po nakties Tėvelis dingo… Petrukas net įtaria, kad Tėvelį galėjo įduoti kas nors, gal kas iš mokytojų – ateistinis auklėjimas per aštuonerius metus suleido šaknis ir čia. Nieko keista – ramybė, kurią rado Vertimuose, iš tiesų buvo tik tariama, net ne ta, kurią paliko vežamas į legarį 1948-aisiais. Anot A.Juozaičio, „atvira rezistencija buvo užgesinta ir išsekusi, tarybinės visuomenės aktyvas kūrė „naują žmogų“, ideologinė kontrolė buvo bebaigianti išstumti iš viešojo gyvenimo visas religijos formas“. Apie Kalėdas, Velykas ar kitas religines šventes negalėjo būti nė kalbos. Apie kalėdojimą, žmonių lankymą – tuo labiau. Atėjęs į Vertimus, tėvas Stanislovas suprato, kad bažnyčioje per Mišias bus vos kelios užguitos moterėlės, kad jį seks. Bet net jeigu pirmas pamokslas bus išklausytas „stukačiaus ausies, tai nieko nekeičia!“. Ir jis neklydo – Lietuvos pakrašty gyvenęs iš lagerio grįžęs kunigas sistemai buvo pavojingas. Bet jis nebijojo nieko: „Buvo labai ramu…Teko daug vaikščioti po žmones. Buvo draudžiama, o aš ėjau. Ėjau net kalėdoti. Ėjau ir pas liuteronus…“, yra pasakojęs filosofui A.Juozaičiui. Žodis „kalėdoti“ jam nepatiko, jį keitė žodžiu „mylėti“, arba dar tiksliau, „atverti duris įeinančiam“…
„Recidyvistas“
Ruošiantis Kalėdoms nenujautė, kad saugumas ir jam ruošia kalėdinę „dovanėlę“ – 1956 m. gruodžio 25 d. buvo peržiūrėta tėvo Stanislovo byla ir nutarta, kad turi atlikti bausmę iki galo. Tam pasitarnavo ir SSRS AT Prezidiumo pirmininko K. Vorošilovo išleistas įsakas dėl amnestijos. Jame pažymėta, kad amnestija netaikoma ypač pavojingiems nusikaltėliams, kurių kategorijai priskiriami ir katalikų kunigai. Tėvas Stanislovas buvo nuteistas pagal straipsnį „antitarybnė agitacija nacionalistiniais arba religiniais motyvais“. Ramybė baigėsi. Pavasariop trys čekistai pasibeldė į zakristijos duris, lengvąja mašina išvežė į Vilnių, į Lukiškes. Jau ne kaip kalinį, o „recidyvistą“. Kameroje susitiko du buvusio lagerio draugai – Kazimieras Vasiliauskas ir Tėvas Stanislovas. Šįkart į Sibirą jųdviejų keliai išsiskyrė. Grįžti į lagerį buvo daug sunkiau nei būti tremiamam pirmą kartą. Dirbo sunkiai miško ruošos darbus po kelias „normas“ per parą. Tai leido į Lietuvą grįžti anskčiau. Vėl į Vertimus. Bet čia užtruko tik pora savaičių – tarybinė jurisdikcija draudė kunigams iš lagerių grįžti į tą pačią vietą. Vyskupijos kurija nurodė Juodeikius. Kunigas nesiskundė – nors darbas lageriuose buvo alinantis, ten sutiko nuostabių žmonių, kurie dalijosi darbo patirtimi, išmokė užsienio kalbų. Natalijai Trauberg jis atviraus, kad kalėjimas jį išgelbėjo nuo kur kas blogesnių dalykų – nuo jaunystės romantikos ir svaičiojimų, nuo nerealių nereikalingų svajonių, kad lageryje turėjo daugiau laisvės nei grįžęs į Lietuvą, kur laisve net nekvepėjo – sovietų valdžia 1958 metais sustiprino ateistinę propagandą, persekiojimus, o grįžę iš lagerių jau savaime buvo įrašyti į KGB įskaitą. Bažnyčios buvo uždėtos dideliais mokesčiais. Bet Tėvelis kantriai darė savo darbą, bendravo su žmonėmis, vėl susirado talentingąjį Pranciškų Mikutaitį, kuris savo Rūpintojėliais puošė ir Juodeikių banžyčią. Niekada nelaikė savęs nuskriaustuoju – nei tremtiniu, nei kaliniu, nei kankiniu, kalbėjo, jog tėvynėje likę žmonės buvo kur kas didesni kaliniai, turėję meluoti, saugotis ir gyventi dvigubą gyvenimą, jų skausmas buvo toks didelis, toks nepakeliamas, jog klausydamas išpažinčių galėjo skęsti žmonių ašarose, kurios tekėjo jam į ausis per akis…
Šiandien Vertimuose jau nelikę nė šimto gyventojų. Aplink Petruko namus daug tuščių trobesių, į kuriuos buvusių gyventojų vaikai parvažiuoja vasaroti iš miestų. Parapiją aptarnauja Jurbarko klebonas Darius Auglys. Petrukas pasakoja, kad po to, kai išvežė Tėvą Stanislovą 1957-ųjų kovą, atėjo tarnauti „toks Vabalas“, daug metų čia tarnavo, čia ir palaidotas. Jis skyrėsi nuo Tėvelio visu kuo. Dar ir konfliktą jo tėvas turėjęs su naujuoju klebonu, kai vos 26-erių nuo vėžio numirė jo sesuo Elena Pikčiūnaitė. Kai reikėjo laidoti, iš Juodeikių tėvas parsivežė tėvą Stanislovą. Vabalas supyko… O Tėvelis nepyko niekada. Sako, tokių žmonių, ypač kunigų, kurie ne tik melstųsi už artimą ir priešą, bet ir mylėtų jį, nebuvo ir greičiausiai nebus. Vėliau, jau tarnaudamas Paberžėje, klebonijoje tarp daugybės paties surinktų daiktų – varinių puodų, arnotų, šventų paveikslų, rūpintojėlių, tėvas Stanislovas pasikabins Stalino ir Muravjovo–koriko portretus. Ir bus daugelio dėl to nesuprastas, net smerkiamas. O juk sovietmečiu Paberžė knibždėjo įvairiausių atvykėlių. Tėvas Stanislovas buvo atgaiva ir Rusijos disidentams, kuriuos, nuo 1960-ųjų apsigyvenusi Maskvoje, siuntė pas jį M. Čepaitytės mama Natalija Trauberg. Niekas negali pasakyti, ar visi jie buvo disidentai, šventikai ar hipiai, niekas negali žinoti, kiek tarp jų buvo apsimetėlių ir „stukačių“. Bet buvo visokių. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, čia atgailai plūdo ne tik tikintieji, ne tik piligrimai, bet ir buvę komunistai, nusikalstamų grupuočių atstovai. Visus jis priėmė atvira širdimi, už juos meldėsi, juos laimino, tuokė, krikštijo jų vaikus. Atšilimo metais, „Tiesos“ žurnalistės paskatintas, spausdino pamokslus pokomunistinėje spaudoje, atkūrus nepriklausomybę kritikavo kai kuriuose įstatymus, užtarė vėl vargšais likusius „grytelninkus“. Dėl to sulaukė ne tik tikėjimo brolių, ne tik kai kurių Bažnyčios hierarchų, bet ir dalies visuomenės, vadinusios jį „raudonu“, pasipiktinimo. Bet tėvas Stanislovas buvo tvirtas savo įsitikinimuose ir tikėjime – „visuomenė visuomet yra laikinas kūrinys, o asmuo turi išlikti amžinai“. Įstatymui leidus nepasinaudojo galimybe grąžinti nacionalizuotus tėvų namus gimtajame Radviliškyje – jų tiesiog sąmoningai atsisakė.
Taigi – kodėl vos ne šventuoju jį laikę sovietmečiu, kai kurie taip greitai nusistatė prieš jį laisvoje Lietuvoje? Kunigas K.Vasiliauskas yra stebėjęsis, kad „kad net žmogžudžiai suprato jo sielos grožį, o dabar Lietuvoje yra žmonių, kurie jo didelio taurumo ir dvasios turtingumo visiškai nevertina“.
„Mylėkite savo priešus“
Atsakyti į šį klausimą, bandyti suprasti, kodėl jis neskirstė žmonių, kodėl šalia šventų paveikslų buvo pakabinęs žudikų Stalino ir Muravjovo portretus, padėjo kapucinas brolis Mykolas, Paulių vienuolyno, 2017 m. įsikūrusio buvusioje mokykloje netoli Jurbarko, gvardijonas – vyresnysis. „Galėčiau tik interpretuoti, nes nežinau – kodėl. Aš pats galbūt taip neišdrįsčau. Bet kita vertus, gal kad malda nušviestų, atvertų akis ir širdį. Lygiai taip, kaip dabar Bažnyčia meldžiasi už Putiną – kad jam suteiktų atsivertimo malonę, kad nebūtų pražudyta jo siela. Galbūt maldų dėka bus išgelbėtos jų sielos? Nesu ekspretas, daugiau nežinau nei žinau, bet išliko fragmentai, kad tėvas Stanislovas niekada blogai neatsiliepė apie komunistus, nors pats nuo jų daug kentėjo. Melsdamasis lageriuose už juos, bandė apsaugoti ir savo sielą nuo neapykantos, nuo pykčio. Taip gyventi yra dorybė. Man patinka, kad jis su viltimi žvelgė į kiekvieną žmogų, teigė, kad esame visi broliai ir mums tik vienas Dievas Danguje. Jeigu mano brolis neteisingai gyvena, pabandysiu ateiti pas jį su meile, pasimelsti už jį. Bet čia jau yra žvelgimas į žmogų per tikėjimą“,– kalbėjo jis. Daugelį toks elgesys gali šokiruoti, nervinti, bet čia reikia matyti „skolą už sielą“. Daugelis ieško teismo čia ir dabar. Bet Evangelija mus moko žvelgti į žmogų Amžinybėje, kuria tiki ne visi“. Prisimindamas vieno šventojo kapucino žodžius, brolis Mykolas pridūrė, kad nė viename žmoguje nėra tiek purvo, kad per jį negalėtume pamatyti šviečiančio aukso, esančio jo sieloje. Dar daugiau. Mylėti priešą moko Popiežius Honorijus III savo bulėje Mažesniųjų Brolių regulai: „Patariu, primenu ir raginu savo brolius Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kad eidami per pasaulį, nesiginčytų, nesivaidytų, nei kitus teistų, bet tebūna ramūs, taikūs ir kuklūs, malonūs ir nuolankūs, kaip pridera su visais pagarbiai kalbantys. (…) Nerūstauti dėl kieno nors nuodėmių, kadangi rūstybė ir karščiavimasis jam ir kitiems trukdys mylėti. (…) Mylėti tuos, kurie mus persekioja, smerkia bei peikia, nes Viešpats sako: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už jus persekiojančius ir šmeižiančius“. „Palaiminti, kurie kenčia persekiojimus dėl teisybės, nes jų yra dangaus karalystė“.
Pauliai ir brolis Mykolas
Paulių vienuolynas – ant Mituvos kranto, švytintis rudens auksu ir ramybe.
Brolis Mykolas mane pasitinka kaip kiekvieną – kaip brolį ar sesę. Aprodo vienuolyno erdves, kuriose lydi Tėvo Stanislovo veidas didelėse įrėmintose fotografijose ant sienų. Brolis pasakoja, kad tas nuotraukas padovanojęs fotografas Algimantas Aleksandravičius. „Šita nuotrauka man labai patinka, nes matau tėvą Stanislovą bendraujantį su žmonėmis, ramų, besidžiaugiantį bendryste. Prieš dvejus metus, kai buvo minimas Pranciškaus Asyžiečio regulos jubiliejus, brolis Mykolas iš fotografo nuotraukas gavo dovanų. Jas išdidino ir papildė jo rašysena: „Pax Et Bonum“ (Taika ir Gėris), mažųjų brolių kapucinų credo,– taikos, ramybės ir gerumo Tėvas Stanislovas linkėdavo kiekvienam. Jei praradai turtą, primena brolis tėvo Stanislovo mintį, nieko tokio, jei praradai sveikatą – šis tas daugiau, bet jei praradai dvasinę ramybę, tu praradai viską. Nuotraukoje ir tėvo Stanislovo parašas su mažosiomis „fr“ raidėmis (trumpinys reiškia „Fratrum“ – „brolį“, bet ne „tėvą“ – „Pater“), po parašu lotyniškas ordino trumpinys „OFM cap.“ – „Ordo Fratrum Minorum Capucinorum“. Mūsų ordinas, pasakoja brolis Mykolas, yra ne Mažesniųjų tėvų, bet brolių ordinas. Jei vienuolis yra kunigas, jis gali būti vadinamas tėvu, į mane taip pat daug kas kreipiasi „tėve“. Su tuo nekovoju, bet pagal Pranciškaus mokymą ir mąstymą Tėvas yra vienas, o broliai mes visi, todėl ir įsteigtas Mažesniųjų brolių ordinas. Brolio Mykolo įsitikinimu, teisingiau tėvą Stanislovą būtų vadinti broliu, nes ir jis pats sakydavo: „Juk visi žmonės našlaičiai, ir kaip gera, kad yra visu savimi sakančių „TU”.
Įdomi Brolio Mykolo istorija.
2017 m. į Lietuvą atvykęs iš Suvalkų, išmokęs lietuvių kalbos, 2020 m. jis buvo paskirtas Paulių vienuolyno gvardijonu. Šį rudenį, rugsėjo 29-ąją, jis atšventė 40-ties metų jubiliejų, tą pačią dieną, kai Dotnuvoje paminėtos tėvo Stanislovo 105-osios gimimo metinės ir pristatyta M. Čepaitytės knyga, kurią jubiliejaus proga brolis Mykolas gavo dovanų. Tėvai jį norėję pavadinti Stanislovu – tėvo ir senelio vardu. Bet nusprendė, kad namie trečio Stanislovo nereikia, taigi pavadino Mykolu, vardu, kurį gimdamas atsinešė. Tėvas Stanislovas Dobrovolskis Mykolu buvo pakrikštytas. Iki atvykimo į Lietuvą brolis Mykolas apie tėvą Stanislovą nebuvo girdėjęs. Sutapimai, sako jis, tikrai neatsitiktiniai. Tėvas Stanislovas jam tapo dvasine atrama ir sektinu pavyzdžiu. Brolis Mykolas stengiasi, kad čia, Paulių vienuolyne, kaip ir Paberžėje, sielos atgaivą ir ramybę rastų visi, kurie jos stokoja ir ilgisi: „Kai važiavome pas Apvaizdos seseris į Uteną, sustojome Paberžėje, meldėmės prie Tėvo Stanislovo kapo už mūsų, kapucinų, misiją Lietuvoje už brolius kapucinus ir už šitą naują vietą, kad ir čia, Pauliuose, kaip ir Paberžėje, vyrautų tokia pati svetinga dvasia, kad žmonės čia važiuotų, rastų ramybę ir poilsį“.
Tėvas Stanislovas ir Rilkė
Tokia ir kapucinų vienuolio brolio Vincento Tamošausko, kuris čia dažnai apsilanko, idėja ir iniciatyva.
Brolis Vincentas tikriausiai pats didžiausias Tėvo Sanislovo apaštalas Lietuvoje. Būtent jo rūpesčiu Pauliuose 2018 metais pastatytas paminklas Seimo paskelbtiems Tėvo Stanislovo metams atminti – Lietuva tais metais minėjo ne tik valstybės, bet ir tėvo Stanislovo gimimo šimtmetį. Jei minėjo, vadinasi, Lietuva jį išgirdo ir įvertino. „Tėvas Stanislovas nepasiklydo istoriniuose verpetuose, jo nesužlugdė nei persekiojimai, nei tardymai, nei tremtis. Net ir po mirties jo gyvenimas „žiba kaip deimantas“. Tai ženklas mums visiems, kad krikščioniškos ir bendražmogiškos vertybės, kuriomis gyveno tėvas Stanislovas, yra patikimos“,- yra sakęs vienuolis brolis Vincentas 2018-aisiais, pridurdamas, jog tai – pati gražiausia ir geriausia šimtmečio žinia kiekvienam lietuviui.
Šį rudenį, spalio mėnesį, po Mišių už tėvą Stanislovą jo 105-ųjų metinių proga Dotnuvos bažnyčioje, knygos „Pater“ pristatymo metu, brolis Vincentas prisipažino – kuo labiau skaitau, kuo labiau gilinuosi į jį, tuo labiau klimpstu. Turėjo galvoje ir tėvo Stanislovo „Atsidūsėjimus“. Likus vos porai metų iki mirties, 2003-aisiais, tėvo Stanislovo poetiniai minčių proveržiai sudėti į knygą. Jų gelmės neišsemsi. Knygai pasirodžius religijotyrininkas, publicistas Gintaras Beresnevičius „Šiaurės Atėnuose“ rašė: „Tai atviri dvasiniai tekstai. Tai ne maldos, ne apmąstymai, tai buvimo įsprūdžiai, būties atodangos, siela, kuri nesislapsto už sąlygiškumo ir žodžių tvorų. Mums žodžiai duoti visokeriopam naudojimui, šiandien mes dažniausiai po jais slepiamės, o „Atsidūsėjimai“ atveria. Būties akimirkas, pastebėjimus, įžvalgas, viltis ir neviltis, ir vis dėlto pro viską prasišviečia šviesus horizontas ir amžinas kryžius“.
Dieve, Tu mūsų diena, tačiau Tu esi
Ne vien Šviesa, bet ir Tamsa. Dieve,
Tu esi ir Diena, ir Naktis. Ir Tavo šviesos saulė
Žemės vaikams kartais atrodo juoda.
Tamsi, bet kartu ir šviečianti.
Traukianti į save ir atstumianti.
Iš Tavęs sklinda gaivinanti šiluma, bet kartais
Aplink Tave yra nepakenčiamai šalta ir nyku.
Todėl ir Tavo rankų kūriniai
Yra kartu žavingi ir bjaurūs…
Visada keliaujant Tavo pėdomis per Tavo
Pasaulį, kai jau, rodos, surasime Tave,
Prieš mus vėl iškyla nesuprantamas,
Baisus atstumiantis Tavo visatos paslaptingumas.
„Atsidūsėjimai“ – Rainerio Marijos Rilkės poezijos, kaip būties gelmės, kaip tekančio laiko atspindys, refleksija. Rilkė į tėvo Stanislovo gyvenimą pasibeldė tolimame Žemaitkiemyje, kur buvo išsiųstas 1960-aisiais vėl kaip į tremtį – be teisės aukoti Mišias, skaityti pamokslus, klausytis išpažinčių. Šalia Rilkės vertimų jis pradėjo rašyti pamokslus „sau“. Rilkė tėvui Stanislovui buvo atspara ir atrama, gelbėjimosi šiaudas nuo vienatvės, padėjęs atsakyti į klausimus, kuriems atsakymo nerado nei teologinėse, nei filosofinėse knygose. Rilkę į Žmaitkiemį parsisiuntė vokiečių kalba, ėmė jį versti, naktimis ir dienomis ieškodamas lietuviškų žodžių atitikmenų. „Kai skaitai Rilkę, supranti, kad ir Dievas negali be Tavęs“,– sakydavo jis. A.Juozaitis savo knygoje rašo, kad „Rilkė Tėvui Stanislovui – teologinės ir filosofinės minties viršukalnė, jo poezija – XX amžiaus žmogaus brevijorius. 1992 m. spaudoje paskelbta pirmoji Tėvo Stanislovo versta R.M. Rilkės „Valandų knyga“.
Kasmet brolis Vincentas, keliaudamas per Tėvo Stanislovo buvimo vietas, jo atminimui rengia poezijos – meditacijos festivalius, skirtus R.M. Rilkės vertimų ir vietos poetų skaitymams. Tai paties tėvo Stanislovo dar sovietmečiu įdiegta tradicija. Ypač įsiminti šie skaitymai laimingiesiems, Naujuosius metus sutikusiems Paberžėje tais gūdžiais sovietų okupacijos metais. Pas lankytojus Tėvelis ateidavo likus gal pusvalandžiui iki vidurnakčio ir imdavo skaityti Rilkę. Pusiaunktyje nesustodavo, nepaklausdavo, kiek valandų. Ir niekam neateidavo į galvą mintis jį stabdyti, kad štai, jau išmušė dvylika! „Kažkoks kosminis virsmas vykdavo, jausdavai visa krūtine. Ir tik po dvylikos, kai Tėvelis nutildavo, sustodavome sugiedoti Lietuvos himną“, knygoje „Pater“ skaitome prisiminimus.
Laikas jam buvo Amžinybės dimensija. Praeitis, dabartis, akimirka jam buvo vienio dalys, kurių nesureikšmino. Ausį rėždavo žodžiai „praleisti“, dar baisiau – „užmušti“ laiką – „užmušdami laiką jūs užmušate savo gyvenimą“, sakydavo, primindamas apaštalo Pauliaus žodžius, kad „laiką reikia išpirkti“. Ir jis kantriai tą darė visą gyvenimą. Po Žemaitkiemio prikėlė Paberžę – šventąją Lietuvos Jeruzalę, kur daugiau nei prieš 100 metų į kovą prieš carinę priespaudą už nepriklausomos Lietuvos idėją ne tik su vėliava, bet ir su ginklu, net dalgiais žmones į sukilimą pakėlė čia tarnavęs kunigas Antanas Mackevičius, suimtas ir Muravjovo koriko nutarimu Kaune nuteistas mirties bausme pakariant. Tai štai kodėl Paberžės klebonijoje šalia Stalino portreto tėvas Stanislovas pakabino Muravjovą… „Tarybinė valdžia nė nenumanė, kur mane siunčia. Niekam nerūpėjo. Jai tik rūpėjo, kad čia užkampis“,– pasakos prisimindamas tuos laikus. Tuo tarpu Paberžė buvo ypač stiprios energetikos vieta.
Bet dar grįžkime prie R.M. Rilkės.
Šiemet, baigiantis spaliui, tėvo Stanislovo Rilkės poezijos vertimų festivalis užsuko į Vertimus. Atėjo pasiklausyti, savų posmų paskaityti tik kukli saujelė moterų. Dalyvavo ir Petrukas Pikčiūnas. Bet dalyvių skaičius visai nesvarbus. Rudens šaltis jau skverbėsi pro bažnyčios sienas, grubo rankos. Mišių aukoti atvažiavęs brolis Vincentas paguodė – Rilkės komfortiškoje aplinkoje skaityti neina! Atsiverčiau klaupte padėtą seną maldyną. Išleistas 1967 metais, kai jau Tėvelio čia seniai nebuvo. Po metrika rašalu užrašas vaiko ar seno žmogaus ranka: „Rilkė leista 23 sau… (turbūt sausio)“. Ką jis galėtų reikšti, atsakymo neradau. Bet pamąsčiau – juk vis tiek ženklas, kad tėvo Stanislovo dvasia iš čia niekur nepasitraukė. Iš Vertimų brolis Vincentas išskubėjo į Butkiškę – čia tėvo Stanislovo tarnystė prasidėjo jau po Juodeikių, Žemaitkiemo, Milašaičių. Paskutinis festivalio akordas nuskambėjo Paberžėje.
Pralenkęs laiką
Paberžei tėvas Stanislovas atidavė brandžiausią savo gyvenimo dalį – 24-erius metus nuo 1966-ųjų. Čia jam Rilkės išmokyti klausytis giedojo daiktai, paliesti rankų, vadinasi, Dievo, čia jam lyg Čiurlionio paveiksle švietė metalo saulutės, čia lyg žvaigždės spindėjo iš įvairiausių senų rakandų pagaminti žibintai, čia jis pats „ragavo“ ir kitus mokė „ragauti“ gyvenimą…
1990 m. vasaros pradžioje jo laukė naujas iššūkis – artimas bičiulis, seminarijos bendramokslis kardinolas Vincentas Sladkevičius jam uždėjo naują naštą ir įpareigojimą – prikelti Dotnuvos vienuolyną, kuris jau trejus metus nyko be tikrojo šeimininko. Tėvui Stanislovui, sulaukusiam septyniasdešimt dvejų, be galo sunku buvo skirtis su artima, išpuoselėta ir mylima Paberže. Bet kardinolas į tai tepasakė: „Žinai, kai jau labai gerai, tai negerai“. Tiek tebuvo paguodos.
Atsisveikinęs au kardinolu, jis tiesiai nužingsniavo į parduotuvę, nusipirko rudos vilnos audinio vienuolio kapucino abitui ir kibo į darbus. Nuo to laiko nesiskuto barzdos. Netrukus atėjo žinia iš kapucinų ordino Romoje – Dotnuvoje vienuolyną leido atkurti. Taigi grįžo ten, kur buvo pakrikštytas.
Po darbingiausių ir brangiausių tarnystės metų Dievui ir žmogui, 2005-aisiais po sunkios ligos Tėvas Stanislovas atgulė amžinojo poilsio Paberžės šventoriuje. Deja, jo noras būtent čia atsisivekinti su žemiškuoju pasauliu neišsipildė, Dievo valia buvo kita – jis mirė Kauno klinikose, iki paskutinės dienos laiminęs už palatos durų išsirikiavusias jį mylėjusių žmonių minias…
Bet Tėvo Stanislovo visaapimanti ir besąlygiška meilė kiekvienam jos ieškančiam kelią nušviečia ir šiandien. Jo giliamintiškas pastebėjimas, jog „revanšizmas yra baisus dalykas“, turėtų pasiekti visus vardan ateities. Jis nepritarė, net atvirai protestavo, kad būtų keliami KGB archyvai, kad vėl būtų ieškoma priešų tarp savų, nes, „atplėšus tas dėžes“, „išplitęs maras“ vėl pakels naują neapykantos bangą. Taip, Tėvas Stanislovas buvo iš tų, kuriam rūpėjo ne tik žmogaus, bet ir valstybės likimas. Nerimastingai jis priėmė Lietuvos stojimą į ES, kalbėjo, kad pirmiau valstybei reikėjo atsistoti ant kojų. Pranašavo savo artimiesiems, kad Lietuva, kaip gimė, taip ir numirs kartu su juo…
Po tėvo Stanislovo mirties savaitraštis „Nemunas“ rašė, kad kunigas Kazimieras Vasiliauskas, kardinolas Vincetas Sladkevičius ir Tėvas Stanislovas turėtų būti paskelbti palaimintaisiais ir šventaisiais.
Broliai kapucinai tuo rūpinasi – Krokuvos kapucinų provincijos, kuriai priklauso ir Lietuvos kapucinai, religinė valdžia nusprendė rinkti medžiagą ir liudijimus Tėvo Satnislovo beatifikacijos procesui pradėti.
Jį gerai pažinoję ir bendravę su juo drįsta sakyti, kad Tėvas Stanislovas, Mažesniųjų brolių kapucinų ordino vienuolis, kunigas, buvo pralenkęs laiką, jis buvo virš jo…
